Kol kaupiausi šiandien ieškoti ir išlaisvinti savo pačią tamsiausią pusę, kuri parašytų griežtą laišką dėl niekaip nesulaukiamos reakcijos iš tyrėjo Tyrėjo (išskyrus daug viltiesnesuteikusį skambutį ir porą popieriaus lapų, kurie labiau stebina, nei kuonors padeda), suskambo telefonas.
Ogi pasirodo, kad vakar su manimi elektroniniais laiškais susirašęs ponas vyriausiasis patrulis, nors paskutine žinute ir paliko nežinioje, išties ėmėsi žygių. Išsiaiškinęs ką išsiaiškino, daug nepasakojęs informavo mane, kad tą dieną, kai vyrai dovanoms moterims tulpes, pareigūnai net du kartus posėdžiaus dėl mano reikalų. Ir man tai atrodo geriau už visą kibirą tulpių. Skambintojas sakė, kad visą informaciją gausiu paštu, palinkėjo labos dienos ir atsisveikino.
Negaliu pasakyti, kad su šiuo vienos minutės trukmės pokalbiu pradingo mano noras sužinoti, kur prašapo tyrėjas Tyrėjas ir kodėl jam buvo taip sunku atsakyti į mano laiškus. Bet ką jau ten. Jis bent jau palinksmino mane dyvų dyvais popieriniais, tad paliksiu jį ir toliau gyventi paraleliniame pasaulyje.
Taigi, kol kas nereikia rašyti jokių skundų, tad galiu atsidusti lengvesne širdimi: mano tamsiausia pusė ir toliau galės tyliai snausti kažkur vidinėse gelmėse. Man visuomet negera, kai esu verčiama būti negera. Supratu, kad tai – reikalinga ir neišvengiama. Tačiau niekada nebuvau profesionali baksnotoja, todėl nemoku mėgautis veiksmais, kurie kažkam reiškia blogas naujienas.
Tiesą pasakius, buvimas „gera mergaite“ yra savotiškas prakeikimas. Mane visuomet žavi tie, kurie nesivargina suprasti kažkuo jiems nužengusių žmonių: laiku gavę atkirtį pastarieji atgauna protą ir liaujasi kenkę. O kai įrotveilerius panašūs žmonės įsikimba į tokius kaip aš, drasko į skutus, kol sveikos vietos nelieka.
Taigi, nebeklausiu kodėl mane net du kartus šiemet užpuolė tikrų tikriausias rotveileris didžiuliais dantimis, nuo kurių sugebėjau apsiginti. Gyvenimo pamoka čia visiškai aiški: jei išmokau eiti pasivaikščioti su lazda ir pipiriniu purškalu, tad gal pagaliau išmoksiu laiku duoti atkirti kitokiems užpuolikams.
Jei jau tamsioji mano pusė sugebėjo čiupti nuo žemės šakalį ir apginti mudu su Makseliu nuo didžiulio agresyvaus žvėries, gal nėra ji tokia bloga.
No comments:
Post a Comment