Mokykla man nepatiko. Muštras atmušdavo bet kokį norą stengtis, kūryba buvo leidžiama tik nustatytuose rėmuose, nuo uniformos niežėdavo oda, o nuo nuolatinio didelių ir mažų žmonių šmirinėjimo aplinkui labai pavargdavau. Nelaimingiausia jausdavausi per matematikos pamokas. Ne todėl, kad tikslieji mokslai man visiškai nepatiko ar nesisekė. Tiesiog negalėdavau prisiversti nieko neklausinėdama iškalti to, ką reikėdavo suprasti. O aiškinimasis to, kas man neaišku, būdavo tikras aiškintojo būdo tvirtybės išbandymas. Tokie išbandymai neretai guldavo ant mano genialiai protingo brolio pečių. Jam visuomet viskas būdavo visiškai aišku ir visiškai neaišku, kodėl kažkas neaišku man.
Aritmetikos, žinoma, man ir šiomis dienomis dažnai prireikia. O štai geometrijos – praktiškai niekuomet. Nebent pačios primityviausios, kai vertėjaujant žodžiu pasitaiko kokios nors figūros pavadinimas.
O štai šiandien aš pagaliau pamačiau, kaip žmogus, kuris suprato mokykloje matematiką ir jos deramai mokėsi, taiko žinias gyvenime: mes vaikštinėjome po žemės valdas ir matavome visokius atstumus. O tuomet jis – Marius, kuriam taip pat yra visiškai neaišku, kodėl kažkas čia yra neaišku man – skaičiavo plotus.
Jūs, aišku, pasakysite, kad tai – elementaru. Bet man taip nepasirodė. Pastaruoju metu vis įsitikinu, kad elementarūs dalykai kartais būna labai sudėtingi, o popieriai – gali ir visai neatspindėti tikrovės.
Dar elementaresni, o šiaip jau – niekiniai, šie matematiniai dalykai pasirodė žmogui, kurį vakar sutikau vaikštinėjantį po jo valdas. Ėjome pro šalį su Makseliu, pasisveikinome ir užsimezgė pokalbis. Kalbėjome daug ir apie viską. O štai vieną akimirką žmogus pradėjo skųstis, kad jo riboženkliai „vaikšto“ ir praktiškai visi yra ne ten kur turėtų būti. Labiausiai jam nedavė ramybės ryškiai oranžinis taškas, skiriantis jo valdos kampą nuo kaimyno. Jo žodžiais tariant, tas taškas „nuėjo“ net kelis metrus. Tuomet vyras dūrė pirštu į dangų, pasilenkęs čiupo šakalį ir įsmeigė jį toje vietoje, kurioje rado kažkokią duobelę. Toje vietoje, jo giliu įsitikinimu, turėtų būti tikroji riboženklio vieta.
Buvo sunku kažką atsakyti. Dar bandžiau žmogui patarti, kad šiaip jau sklypo planas turi turėti atstumus metrais ir kampus, kuriuos pamatavus galima įsitikinti situacijos tikrumu ar tokios versijos tikimybe. Jis tik numojo ranka ir išpylė kažkokius keistus atsiminimus, kuriuose net ir man atsirado vietos.
Nesiginčijau. Supratau, kad niekuo padėti nebegaliu, tad patraukusi pečiais nuėjau. Ką galima paaiškinti žmogui, kuris jaučia palydovų siunčiamus signalus, be jokių gudrių aparatų žino kur yra kokia koordinatė, mato „vaikščiojančius“ taškus ir atsimena tai, ko niekada nebuvo.
Susimąsčiusi parėjau namo ir akis užkliuvo už kalendoriaus. Ten ir radau atsakymus į visus pokalbio metu iškilusius klausimus: lapelyje puikavosi tuščias apskritimas ir užrašas „pilnatis“.
Pasirodo, kai plieskia pilnatis, jos veikiamus Mėnulio žmonės padeda atpažinti matematika. Norint ramiai gyventi, reikia jos mokytis. Ir tai, mano galva, yra labai nebloga priežastis stengtis.
No comments:
Post a Comment