Apie poną Ričardą – rotveilerio savininką – žinau mažai. Kaimynai vis papasakoja, kad žmogus daug išgeria ir iš to išeina daug negerų dalykų: tai iš automobilio ne išlipa, o iškrenta, nors pastaruoju metu visi vien pėsčią tebemato ir už tai – Dievui dėkui. Tai didžiulis agresyvus šuva į laisvę pasprunka ir bėdų pridaro. Tai tas pats šuva šeimininką namo veda, tas žvėries kartais nenulaiko, taip būna užpulti visokie niekuo dėti praeiviai.
O štai pono Ričardo pėdsakus aš pažįstu puikiai. Jau įgudau juos įžiūrėti ir purve, ir sniege.
Šiandien, kai iš ryto išėjome pasivaikščioti, didelių batų, įspūdingo dydžio letenų ir nedidelių pėdučių atspaudai sniege bylojo, kad trijulė buvo išėjusi miško link, bet jau visi trys sugrįžo namo iš kasdienio pasivaikščiojimo. Tai žinodami, ramiai patraukėme miško gilumon, upės link.
Ponas Ričardas tikrai ne ragana, kuri bėgdama sniegu nepalieka pėdų. Jo pėdsakai dideli: į vieną telpa bemaž pusantros mano pėdos. O į vieną rotveilerio letenos atspaudą sutelpa visos keturios Makselio pėdutės. Užpuoliko rotveilerio pėdsakų į manąjį sutelpa maždaug du su puse. Vedžioja jis rotveilerį tais pačiais takais, kuriais mėgsta pasivaikščioti įvairūs žmonės: mūsų kaimo gyventojai, atvykėliai iš netoliese esančio miesto ir žvejai, kurių pakrantėse galima rasti visokiu oru.
Šiandien šlapias gausus sniegas atbaidė daugumą gamtos mylėtojų. Net ponas Ričardas nuėjo netoli: nuo savo namelio iki valymo įrenginių, apsisuko ir grįžo. Sukorė apie du kilometrus. Praėjo ir pro pirmojo, ir pro antrojo užpuolimo vietas. Pastarojoje vis dar guli rotveilerio numestas pagalys, kuriuo aš gyniausi. Šituose krūmuose ponas Ričardas slėpėsi, kol jo rotveileris mane puolė.
Apie šį žmogų žinau dar ir tai, kad po antrojo užpuolimo jis vis tik ėjo pas mane į namus. Gal ketino atsiprašyti ir paklausti, kiek pinigų už suplėšytą striukę norėčiau atgauti. Matė jį kaimynai, einantį mūsų namo link. Matyt tuo metu pas mus lankėsi policijos pareigūnai, tad pono Ričardo ryžtas išgaravo. Kai policijos automobilis pasuko kaimo gatvėmis miesto link, žmonės matė vyrą atsargiai sliūkinantį patvoriais. Į parduotuvę, sako, ėjo. Vaistų nuo širdgėlos ir problemų.
Šių vaistų kaime žmonės vis paragauja. Ir šiandien, pasukę vienu keliuku, ant sniego pamatėme likusius keistus vieno žmogaus pėdsakus: iš batų atspaudų dydžio ir formos aišku, kad ėjo vyras. Kojas vilko sunkiai, net šliūžės liko. Vingiavo netvirtais nelygiais žingsniais po visą kelią. Priėjęs pusnį joje prigulė, stojosi sunkiai, į žemę teko remtis abiem delnais. Vinguriavo toliau, kol sankryžoje jo pėdsakai dingo automobilio ratais suplūktame sniege.
Šeštadienį atsikėlę žmonės skuba į turgų. Perka ten visokių gėrybių. O mudu su Makseliu toliau klampojame sniegu takais, kuriais tokį šlapią rytą dar niekas nedrįso žengti, palikdami po savęs pėdsakus kitiems keliauninkams.
No comments:
Post a Comment