Šiandien, po vakarykščio užpuolimo, eiti pasivaikščioti buvo truputį nejauku. Todėl, palikę paupį ir mišką kitam kartui, pasukome link dviračių ir pėsčiųjų tako, palei kelią besidriekiančio miesto link. Nedidelis malonumas yra vaikštinėti, kai pro šalį lekia automobiliai ir sunkūs vilkikai, iš po ratų taškantys nešvarų ištirpusio sniego vandenį. Tačiau prie upės eiti norėjosi dar mažiau.
Galbūt rytoj viskas atrodys kitaip. Jau ir šiandien vakarykštį įvykį atsimenu tarsi slogų sapną, kurio tikrumą sau priminiau eidama pro kaimyno namą, šalia kurio įrengtame nedideliame voljere gyvena baisusis rotveileris. Mane pamatęs, žvėris kaišiojo seilėtą snukį pro plyšius, agresyviai šiepė dantis ir lojo. Voljeras, jei taip tą varganą pašiūrę galima vadinti, neatrodo labai tvirtas. Žmonės pasakoja, kad šeimininkas neretai ir vartelius pamiršta uždaryti. Kartą, prieš kokius metus, šį nevaldomą gyvūną po kaimo gatves ganė policijos automobilis su švyturėliais. Pamatę palaidą didžiulį gyvūną, išsigandę žmonės paskambino pareigūnams. Ne pirmas tai buvo pabėgimas ir ne paskutinis.
Vakar uždarytas voljere užpuolikas visą vakarą gailiai kaukė. Vargu, ar kas galėtų pasakyti, kodėl: gal gavo į kailį, gal negavo ėsti. Nežinau, ką šeimininkas turi daryti su šunimi, kad šis taptų agresyvus ir puldinėtų nieko dėtus praeivius. Kita vertus, pamačius tą nepatogų gyvūno būstą, kuriame jis leidžia dienas, galima pasidaryti šiokias tokias išvadas. Nemažai galima suprasti ir iš šeimininko elgesio: koks žmogus gali likti stovėti krūmuose, kol šuo puola į pagalbą kviečiantį praeivį. Praeivį, kuris yra gal net už šunį mažiau sverianti moteris, apsiginklavusi tik pagaliu.
Bet taip jau pasitaiko, kad nieko dėtus žmones kartais užsipuola agresyvūs rotveileriai. Arba į juos panašūs žmonės, kurių poreikio susidoroti instinktas susiformuoja dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių ar potyrių. Panašiai, kaip ir agresyvūs šunys, jie puola auką neturėdami tam visiškai aiškios priežasties: gal įžiūri grėsmes ten, kur jų nėra, todėl šalina įsivaizduojamas kliūtis, gal tiesiog taip smaginasi, gal jaučia neįveikiamą poreikį kankinti kitus.
Tiesą sakant, nuo agresyvaus rotveilerio - šuns yra lengviau apsiginti, nei nuo agresyvaus rotveilerio -žmogaus. Pirmu atveju gali pakakti pagalio ir dujų balionėlio. Antru atveju gali nepadėti niekas. Ypač – krūmuose stovintys stebėtojai.
Aš tikiu, ir jau ne kartą įsitikinau, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo. Jau nuo vaikystės naktimis vis susapnuoju, kad mane puola pasiutęs šuo. Šis košmaras pagaliau virto tikrove, tad galbūt jo nebesapnuosiu. Ir tai - labai gerai. Bet pats nuostabiausias dalykas yra tai, kad jau du kartus sugebėjau apginti save ir savo mažą šunelį nuo didžiulio pavojingo žvėries. Žiūrėjau savo baimei į akis ir nepasidaviau. Supratau, kad taip aš ginuosi nuo visų mane puolančių agresyvių būtybių.
Ir kol kas nė viena manęs nesugebėjo pribaigti.
No comments:
Post a Comment