Septintoji diena

Liauni minaretai bado dangų,

skardžios giesmės skverbiasi

pro išmatavimų siūles.

Dievas šiandien iš namų išvykęs,

jokios maldos jo neras.

Žvakių liepsnos po ikonom virpa,

užtarimo, atleidimo, palaimos,

temdo skliautą

smilkalai debesimis pavirtę,

nepasiekę Apvaizdos.

Rožinis tarp pirštų suka ratą,

lyg burtažodžius kartotų

aidi šventiški balsai.

Tirpsta varpų dūžiai pasiklydę –  

tolimi vilčių aidai.

Tiesos tarsi siūlai susipynę,

juostų raštuose suaustos

iš daugybės patirčių,

žodžiuose įmantriuose pražuvom,

skambant chorams išminčių.

Po visatos obelim prigulęs

Dievas snaudžia, ilsisi,

jam tai – septinta diena.

Tolumoje kūrinija gaudžia,

sugrįžimo laukdama.

Aurora Borealis

Dantračiai Visatos sukasi

tavo akyse,

juos dengia rūkas

mano mintyse,

kalnų viršūnėse

įkalinta diena - 
ledo čiuptuvuose,  

šukėmis žiba

naktiniame danguje,

siunčia žinutes

koduotas

sniego kristaluose.

Ant blakstienų šaltis

leidžiasi baltais pūkais,

į vaivorykštes

žyra šviesa

trupiniais,

rieda tirpsmas

skruostais raudonais,

siaučia, šoka Saulės vėjas,

smaragdiniais kaspinais,

tarsi sufijus,

patraukęs

Dievo keliais.

Kintsugi

Tu sulipdei mane iš šukių,
pasklidusių danguj su žvaigždėmis,
užpildei vidų paslaptingais ūkais,
užgimusi juose šviesa atgal sugrįš.

Lake sustingo aukso dulkės,
laike įkalinta viena kryptis,
tarp matmenų dar labirintais nardo
pradžios nei pabaigos nerandanti mintis.

Į dangų žengus Orionui,
šalčio peiliu apvaloma širdis,
trapusis indas aižėja, dejuoja,
lauk veržiasi gyvybė, o vidun - mirtis.

Tavo balse - planetų gausmas,
pulsuoja gyslomis gyva viltis,
nepakeliamas, rodos, virsmo skausmas,
bet dar didesnis tavo meilės ilgesys.

Gravitas

Mano pėdos
prilipę prie žemės,
danguje plevėsuoja plaukai.
Nepaleisk mano rankos, maldauju,
jei į erdvę nukrisiu - dingsiu amžinai.

Mes visi čia
trumpam, aukštyn kojom,
nors atrodo visai atvirkščiai.
Vienas kitą kol kantriai laikom,
kartu lekiame kosminiais keliais.

Fortuna Redux

It dangaus kūnai
mintys gaudžia,
žiedais Saturno
sukasi jausmai.
Tamsoj nežinomi
pasauliai snaudžia,
kometos nardo –
nelaukti svečiai.

Nesuskaičiuojama
daugybė saulių,
nepamatuojama
bedugnių pražūtis.
Vienus pasaulius
atveria kiti pasauliai,
pradžia - link pabaigos,
ši atveria kitas duris.

Tolumoje slaptingas
ūkas švyti:
toks artimas,
bet už žinojimo ribos.
Už jo kitų visatų
toliai plyti,
į jį sugrįžęs
vėl esi namuos.

Apie laimę ir nelaimę

Žinote kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi? Todėl, kad toks dalykas – laimė – neegzistuoja. Tai – chimera, išgalvotas konstruktas, kurį kiekvienas įsivaizduoja savaip, o dažniausiai – suteikia jam tokią formą, kurią nusikopijuoja iš aplinkinių, išsirankioję tik tai, kas atrodo patraukliausiai. Tarytum razinas iš mielinio pyrago.

Nieko tuomet nuostabaus, kad žmonės niekaip tarpusavyje nesutaria, kas yra ta laimė. O kai kuriems žmonėms dalykų neapibrėžtumas sukelia milžinišką įtampą. Jiems medis yra medis ir nėra nei akmuo, nei žuvis. Laimė jiems lygiai taip pat turi turėti aiškią formą. Bėda ta, kad niekas tiksliai nežino, kaip ta laimė  atrodo. Todėl visiems kartais kyla įtarimų, kad jie nėra tikrai laimingi, kad kažko vis dar trūksta. O jei jau nesi laimingas, vadinasi esi nelaimingas.  

Nuostabiausias dalykas yra tai, kad žmogus visuomet žino, kada yra nelaimingas. Jei dėl laimės abejojama, tai nelaimingumo būsena yra tokia pat aiški, kaip nesuvaldomai iš nosies varvantis snarglys, kurio niekaip neįmanoma ignoruoti.

Man kartais atrodo, kad gyvenime viskas yra gerokai paprasčiau, nei mes norime tikėti. Todėl, mano galva, jei jau laimė turi būti kažkaip apibrėžta, tai ji turėtų būti visa tai, kas nėra nelaimė. Jei nelaimingumą išreikštume mažiausiu neigiamu sveikuoju skaičiumi, tai net nulis – visiškai neutrali būsena – turėtų būti laimė. Kažkuo tai man primena plaukimą, kai vis tenka kišti galvą po vandeniu, kad galėtum judėti į priekį, o išniręs gauni įkvėpti oro, kad vėl galėtum panirti. Čia reikia pasakyti, kad man visiškai nepatinka plaukti, o dar mažiau patinka kišti galvą po vandeniu. Panašiai taip, kaip nepatinka būti nelaimingai. O čia jau panašiai taip, kaip daugumai nepatinka, išskyrus visokio plauko saviplakos ir kančios garbintojus, kuriems laimė yra būti nelaimingu. Bet ne apie tai šį kartą.

Taip išeitų, kad norint būti laimingu, kartais būtina pabūti nelaimingu. O kartais nelaimingu reikia pabūti tam, kad suprastum, koks laimingas buvai iki tol  ir kitą kartą nebebūtum toks kvailas, kad nesugebėtum įvertinti turimos laimės. Nelaimingumas yra tarytum pagrindas, nuo kurio atsispyręs supranti, kad esi laimingas. Tai tarsi alkis, kurį malšini valgydamas visą pyragą, nerankiodamas iš jo razinų. Taigi, nieko čia baisaus kartais pabūti nelaimingu. Tai tiesiog reiškia, kad netrukus ateis laimė. O kuo plačiau ją apsibrėši, tuo ji bus didesnė ir pastovesnė.   

Spalio lietus

Kol lyja lietus,
dusliai, lapų pilni,
sielos indai skamba.

Vienspalvis dangus
ant delnų, taip arti,
akivaran smenga.

Tol laikas klampus,
dienos mirtis švelni,
klevai auksu varva.

Sutemos į namus
braunasi pro duris,
širdies stygas kerpa.

Rudens pradžia

Dangus ražienų subadytas

prakiuręs rauda upei ant peties,

rūke tirštam paklydęs rytas

nebedrumsčia miško rimties.

Minganti saulė vakarais,

pavargusi nuo vasaros būties,

dangstosi purpuriniais patalais

vis saldesniam glėby nakties.

Sparnuočių surikiuotos smailės

debesyse, pietų krypties,

iš Paukščių Tako byra žvaigždės

tarytum pranašai lemties.

Voratinkliais aplipęs švarkas šiaurio –

nedraugiško rudens sveties,

šalna nagus po truputį galanda:

laukų žiedams jau nebėra vilties.

Tik obuoliai dar laukia, šonus šildo,

kol šuoliui taką jiems rasa nuties,

linguoja, tarsi medituotų, smilgos.

Į rudenį vėl grįžom, įgavę išminties.      

Mintys

Mano mintyse šoka balerinos,

grakščios, už orą lengvesnės,

tarp baltų lietaus kaspinų,  

tarp violončelės virpančių stygų,

šoka tyliai, ant pirštų galų.

Plaukuose jų žydi rausvos lelijos,

platūs mostai, rodos,

nekainuoja jokių pastangų,

šuoliai slysta tarsi dangumi debesys,

kaip mylimojo bučiniai kaklu.

Mano mintys – tarsi balerinos

repetuojančios veidrodžių salėje,

atspindžiai tarp atspindžių,

kantriai triūsia prie skersinių,

dar negavusios vaidmenų.

Apie viską, dar truputį ir boružes

Tupinėjau šiandien po šilauogių krūmus, skyniau prinokusias, jau byrėti pradedančias uogas į didžiulį dubenį, kuris po truputį pildėsi, o mane vis aplankydavo mintis apie tai, kaip kartais pamirštame būti dėkingi už viską, ką dabar turime.

Žinoma, kai geriau pagalvoji, tai viskas viskam nelygu, o vieno žmogaus viskas labai stipriai skiriasi nuo kito žmogaus visko. Vienas, žiūrėk, turi visa tai, ko geidžia kiti, o jaučiasi taip, lyg neturėtų nieko. O kitas, lyg ir, neturi nieko, bent jau tokio, ko būtų verta geisti, bet jaučiasi taip, lyg turėtų viską ir net truputį daugiau.

Tai jau yra su tuo turėjimu, kad jam galo nebūna, kol žmogus pats nenusprendžia, kad čia jau ir bus tas dubuo pilnas visko ir būtent tiek to visko bus jam gana. Bent jau iki tol, kol vėl pradės kažko trūkti, o dažniausiai pradeda trūkti to, ką visi jau turi, tik tu vienas ne. Paprastai niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl to neturimo dalyko reikia ir kodėl būtent nuo jo priklauso pilnatvė, bet toks neturėjimas tampa rimta ir didele problema, kuri prilygsta nebent viską savo kelyje ryjančiai juodajai kosmoso bedugnei.  

Būtent todėl kartais yra labai naudinga atsidurti kur nors krūmuose renkant uogas ir matyti, kaip pamažėl prisipildo didžiulis dubuo. Tuomet kažkaip ateina supratimas, kad kiekvienas dubuo turi ribas ir jį galutinai perpildžius, imsi bergždžiai barstyti tai, dėl ko taip sunkiai dirbai. Kokia tuomet nauda iš to visko, kai nei juo pasidžiaugti, nei pakelti nebegali?

Taip bemąstant, nuo šakos į pilną dubenį įkrito boružė ir prasmego tarp uogų. Išsikapsčiusi, priropojo prie dubens krašto, užsilipo ir pradėjo sukti ratus net nestabtelėdama, o tik didindama greitį. 

- Tu tik pažiūrėk į ją, - priėjęs pasakė jis, - elgiasi visai kaip žmogus!

Pasilenkė, atkišęs pirštą užsilaipino ant jo taškuotą nelaimėlę ir nunešęs patupdė ant rožinio pelargonijos žiedo.

Taip ir mums kartais nutinka, kai geriau pagalvoji. 

Exitus

Bangų purslais aptaškytas
dangaus kraštas
laiko jūrą prispaudęs,
dar pietys neišprašytas
skruostą glostydamas
meiliai glaudžias.

Lengva dar būtis ramų rytą,
Saulės diskas
kol kas pirmas nubunda,
stebint ramios jūros mūšą,
prie blakstienų
snaudulys priglunda.

Gervių Taku paukščių smailės
rugsėjį iš
šiaurės atmoja,
liūdna, kad mūsuose baigias
šiek tiek per trumpos
vasaros gastrolės.

Nedaug

O tiek nedaug tereikia:

nušviesto mėnesienos debesies,

kad paganyt galėtum jame mintį,  

šešėlio kaitroje, lietaus kelių lašų

vaivorykštėms virš miško,

upės akims pailsinti,

spiečių minčių nuvijęs,

kad pagaliau nurimtum.

Užteks vos kelių žodžių,

jei tikri, viską pasakančios tylos,

prisilietimo dovanojant viltį,

kur buvęs ir kur niekada nebūsi

nešančių sapnų spalvotų,

vienos papildomos dienos,

kurią, iki išsiskyrimo,

vien meilei skirtum.

Aukotum, rodos, viską, ką turi,

dėl dar akimirkos vienos,

kai nejauti Žemės traukos.

Išsiskyrimas

Tokia švelni rugpjūčio saulė

nedrąsiai horizonto dūmą

ankstyvą rytą sklaido,

kol dar žvarbos neprisisunkęs

vėjas tyliai glamonėja mišką,

lyg guostų prieš išsiskyrimą.

Nerūpestingas sapnas tirpsta,

tarp dobilų apsunkusių galvų

kasryt tirštesnis rūkas braido,

rasa dabindamas nutįsusias

voratinklių gijas, kurios nelaisvėn

smilgų šluotas užrakina.

Tylu prieš auštant, visiškai tylu,

tik gailus gervių klyksmas

sielą negailestingai padalina,

liūdesį sprausdamas vidun,

kol lietuje stovėdamas jauti –

rugpjūčio žydros akys užsimerkia.

Augustus

Krenta užkoduotos
perseiduose viltys,
mėnesienoje žiogai
džiovina sparnus.

Ant dygių ražienų
vorai audžia ryto
ašaromis padabintus
sapnų gaudytuvus.

Tirpsta mano saulė
kartu su vasara,
greičiau, nei cukruojasi
liepų medus.

Atgimsiu užgesus jai,
spalvoms lyjant,
šerkšnui nuskynus
žiedus paskutinius.

Atlantas. Mano

Ant tavo pečių
laikosi Visata
ir visa tai, kas
už jos ribų.

Pasaulių skliautus
kantriai neši,
neklausdamas
priežasčių.

Tavo rankose
gimsta saulės,
nuo jų nušvinta
visi pakraščiai.

Ant tavo pečių
ilsiuosi aš,
nors kartais tau
atrodo atvirkščiai.

Brolis

Tau nereikia žinoti, kodėl čirpia žiogai
artėjant rugpjūčiui, po langu,
atkartodami gausmą Saturno žiedų,
kol blakstienomis šukuoji dangų. 

Tu girdi, kaip gelmėj, po bedugnių tamsa,
lėtai tiksi Visatos švytuoklė.
Lyg ant dantračio sielą palikęs jauti,
kaip atsisuka metų spyruoklė.

Tavo mintys toli, Orto debesyje,
paslapties rūbą atkakliai ardo,
gal todėl, kai šypsaisi, tavo akyse -
kaip naktiniam danguj - bolidai nardo.

Rasos

Po žiedą, žolės stiebą

kiekvienai dienai,

po žalią burtą

širdžiai ir sielai.

Kad tamsai užklupus

nepaklystum,

nelaimės pakirstas

nenuvystum.

Žydėki, žydėki, žiedeli,

saugok mano meilę kelely.

Žaliuoki, žaliuoki, žolele,

gydyk užgautą širdelę.

Kad tamsai užklupus

nepaklystum,

nelaimės pakirstas

nenuvystum.

Ratu, ratu, po žiedelį,

po žolės rasotos stiebelį,

per ugnį, į sraunią upelę,

Kupole, Kupolėle.

Vasarvidis

Aš pakirdau šiandien visai nauja,

dar nepažįstama sau, dar nematyta,

su lietuje išmaudyta žole,

šiek tiek kitokia, nei kiekvieną rytą.

Tarytum saulė išbarstyta po rasas,

save visiems lyg būčiau išdalinus.

Lyg būtų patalpinęs kas viduj žvaigždes:

šviesa iki pat sielos paribių pasklidus.

Randu save lakštingalos giesmėj,

bijūnų, jazminų, erškėčių aromatuos,

vaivorykštėse laumžirgio sparnų,

banguojančių rugių laukų verpetuos.

Pulsuojančiame spalvomis skliaute

su kregždėm nardo mintys sidabrinės,

save iš jų nunersiu naują ir tave,

skaidrius tarytum ašaras šaltinio.

Apie atkištus pirštus ir kanopas

     Man kartais atrodo, kad mūsų vietinis pasaulis išprotėjo. Ir  kaip gali atrodyti kitaip, kai pastaruoju metu visi labai agresyvūs ir visur atkištais pirštais gyvena?  Ir ne tik tais, kurie yra viduriniai, nors vieną kartą man yra tekusi „laimė“ tokią jauną moterį kelyje sutikti, kuri savo bolidu išlėkė milžinišku greičiu iš mišku apaugusio  kelio ruožo, vydamasi mane priešpriešine juosta (gal nepastebėjo, kad autostrada jau seniausiai baigėsi), dieną įjungusi ilgųjų šviesų žibintus ir signalizuodama visiems, o t. y. man ir senuko traktoriaus vairuotojui, trauktis, mat aš jau buvau pradėjusi lenkti pavargusį laukų darbininką, iš anksto įjungusi posūkio signalą, kaip ir yra priimta normalių žmonių pasaulyje pagal taisykles. Aš, aišku, lioviausi lenkusi ir pasitraukiau atgal, nes mano galvoje garsiai uždejavo nubudusi vidinė davatkėlė Levutė šaukdamasi Dievo, visų šventųjų ir sveiko proto pagalbos, reikalaudama „duoti durniui kelią“. Lėkdama pro šalį, įnirtingoji vairuotoja dar atsisuko ir atkišo man du trumpus vidurinius pirštukus su ilgais priklijuotais nagais, padabintais snarglius primenančiais kristalais. Taip ir nurūko link geležinkelio pervažos, tas savo beviltiškas ataugas atkišusi. Gali būti, kad dideliu greičiu dardėdama per bėgius, o už jų garsiai žengtelėjusi taip, kad kiekvienam vyrui širdis pusiau perplyštų, ji kampuotu nagu išsidūrė bent vieną akį. Bet kam jai tos akys, kai geriau pagalvoji.

     Taip ir gyvenam, visur duodami durniams kelią, nes esame geri žmonės. Aišku, gal tai ir nėra pats blogiausias dalykas, kai įvertini alternatyvą: gulėti laužu virtusioje mašinoje, nulėkusioje nuo kelio į ūkininko puoselėjamas javus. Tik štai nežinau, ar tuo pačiu principu protinga vadovautis visur ir visuomet, nes durnių daug, pirštų, dažniausiai, pas visus po dešimt, o kelių darosi vis mažiau. Aišku, kai esi geras žmogus, negali be jokios sąžinės graužaties ir savitvardos pirštais mojuoti. Čia jau be vidinio konflikto neįmanoma.

      – Nebėra jokio padorumo pas nieką, jokios moralės, atgailaukim, prapulsim be Dievo, kaip Dievą myliu, pasaulio pabaiga, – kaip visuomet išpila savo programinę tiradą mano vidinė davatkėlė Levutė, dievobaimingai užversdama akis į viršų ir iš siaubo svyruodama į šonus tiesiai priešais altorių.

      – Tu duok, duok tą kelią durniui, duok visokiam brudui naglam, aišku duok, - sarkastiškai caksėdama liežuviu į pirmą bažnyčios suolą klesteli mano vidinė Laisvūnė, begėdiškai praskleidusi sijoną ir apnuogindama plikas šlaunis. Pasitaisiusi iš įspūdingo dekoltė lauk besiveržiančias krūtis ji prisidega cigaretę, – matėm jau ne vieną kartą kaip davei, labai gerai tau išeina duot, greitai iš namų nebegalėsi kojos iškelt, kelių nebebus likę, visur vieni durniai. 

     – O, Dieve, padėk, aš išprotėsiu, – garsiai švokšdama sudejuoja davatkėlė Levutė ir, suklupusi ant žemės šalia Laisvūnės, tiesiai ant savo senovinio rankinuko, kuriame paslėpta plyta, persižegnoja. Tuomet nugrimzta į tokius gilius apmąstymus, kad užsimiršusi išlupa iš Laisvūnės pirštų cigaretę, godžiai užsitraukia ir atkiša jai vidurinį kairės rankos pirštą.  

     Aš taip įtariu, kad jūs niekuomet nenorėjote žinoti, kas dedasi mano galvoje, bet atgal atžinoti neįmanoma, taip jums ir reikia už tai, kad visokius internetus ir feisbukus skaitot. Nors šis tekstas tikrai ne apie tai, ko galima internetuose prisiskaityti, o prisiskaityti galima tokių dalykų, nuo kurių mano vidinę davatkėlę Levutę ištiktų ne tik aparpulis, bet ir staigi mirtis.

     Ne, šis tekstas yra apie kitus atkištus pirštus – rodomuosius. Jais dabar taip madinga badytis, kad tai daro ne tik „paprasti“ žmonės, bet ir tie, kurie nevengia šitaip prasivardžiuoti, t. y. kai kurie seimūnai (jau girdžiu kaip mano galvoje žvengia Laisvūnė, nes „seimūnai“ yra panašu į „siaubūnai“ taip kaip „Levutė“ panašu į „lervutė“) bei kandidatai į prezidentus. Kartais ima atrodyti, kad jiems tie pirštai atgal nebeužsilekia, o smegenų sritys, paprastai leidžiančios nepamiršti, kad visi mes esame žmonės, todėl nėra nė vieno švento ant šitos žemelės, tiesiog žuvo nelygioje kovoje su didybės manija.

     Čia labai panašu į tuos „paprastus“ žmones, kurie feisbuke, norėdami būti labai protingi, talpina paveikslėlį su avinėliais, tarp kurių yra vienas juodas, einantis kažkur kita kryptimi. Tai turėtų reikšti, kad visi yra avinai, tik vienas komentaro rašytojas, matai, – ne. Bet net juoda avis yra tokia pat avis, tik šita dar ir tokia durna, kad ketina atsiskirti nuo būrio, o tokią garantuotai suės vilkas, nes gamta už durnus poelgius neatleidžia. Tai tas paveikslėlis greičiausiai reiškia, kad esi gerokai durnesnis už kitus, tad neturėtum rodomuoju pirštu baksnoti į nieką, kai net save avimi laikai. O avys, žinia, net pirštų neturi, tik kanopas. Nors taip gal net saugiau: jomis akių lengvai neišsibadysi.

     Žinau, kad skamba keistai, bet man kartais atrodo, kad norint šiais laikais neprarasti šviesaus proto, pirmiausia reikia pasitikrinti plaštakas ir išmokti užlenkti pirštus. Aišku, kad jie kartais nevalingai atsikiša, gi visi esame žmonės, visiems visko pasitaiko, kartais net vidiniai konfliktai padrasko. Išskyrus visokio plauko psichopatus, kuriems ne tik pirštai nebesusilenkia, bet ir veide grynas šventumas prasimuša.   

Apie audras ir pažadus

Kiekvienas pavasaris yra pažadas, kad viskas bus gerai. Garsiausiai jis skamba tuomet, kai sprogsta pumpurai, iš žemės kalasi daigai, netikėtą šlapdribą kenčia susiglaudę pirmieji gėlių žiedai ir sugrįžę alkani sparnuočiai, kai nenorintis trauktis šiaurys leidžia suprasti, kad per anksti ant lentynos padėjai kepurę, o iš kiauro dangaus pasipylęs ledinis lietus braunasi gilyn iki pat sielos, kuri iki tol ramiai snaudė pilkšvame žiemos fone. Tomis akimirkomis, kai tarpusavyje kovoja gamtos jėgos, nuo kurių priklauso visa gyvybė, mūšiai vyksta ir žmogaus viduje.    

Pačios įvairiausios būna žmogaus vidinės kovos, kurias, dažniausiai, kaip ir gamtoje, atneša padangėn atmosferos frontas. Visai kaip gamtoje, ateinančią audrą galima nuspėti iš anksto: vienais kartais tiesiog užtenka susivokti, kad ilgokai gyvenime nebuvo audros, tad derėtų ruoštis ir laukti, kitais kartais ore pasklinda įtartinas ir keistokas kvapas, o nuo perdžiūvimo, viskas aplinkoje ima intensyviau traškėti ir kibirkščiuoti. Žinoma, audrą nujausdamas, gal galėtum jai taip pasiruošti, kad net sausas iš balos išliptum. Bet taip jau yra šiame gyvenime, kad jei audra žmogui priklauso, ji ir iš giedro dangaus netikėtai užklups. O kaip žinia, audra audrai nelygu, o kartais būna net viesulų, po kurių lieka tik buvusio gražaus gyvenimo atsiminimas.

Būtent tuomet, kai praūžęs viesulas išvarto medžius, sunaikina daug metų puoselėtą mišką, parką ar sodą, gal net sugriauna puošnias pilis, bokštus ir maldos namus  – visas turėtas svajones ir viltis, – kai lieki vienui vienas tarp praeities griuvenų ir jautiesi toks išsekintas, kad pavargsti vien nuo kvėpavimo, būtent tuomet esi panašiausias į pavasarį po žemėmis nubudusią sėklą.  

Mes dažnai pamirštame, kad gyvenime viskas turi prasmę. Tam, kad vieni dalykai prasidėtų, pirmiausia kiti dalykai turi pasibaigti. Panašiai kaip žiema, kuri pagaliau turi užleisti vietą pavasariui, kad viskas pagaliau gražiai sudygtų, sužaliuotų ir sužydėtų. Tačiau būna tokių virsmų, kai oro masės ilgai grumiasi ir stumdosi, šiluma vis neateina, saulė nešildo. Varginantys, nejaukūs ir nemalonūs tokie galynėjimaisi. Dar mažiau malonumo suteikia matymas, kaip kilus didžiulėms audroms, be kurių, tiesą sakant, dideli pokyčiai yra neįmanomi, niokojamas ilgas ir kruopštus darbas.

Bet taip jau yra, kai ateina metas būti pasėtam iš naujo: aplinka atliko savo vaidmenį – subrandino sėklą. Vadinasi, nebėra ko mindžiukuoti.

Tad nesibaimink ir tikėk: sudyk, jei tau pavasaris atėjo.

Viskas bus gerai. 

Atsisveikinimai

Tu dar nenori išeiti:

debesų draiskanas ant žemės barstai,

kad nesimatytų žalumos, pumpurų.

Kelio purvyną bandai paslėpti

po balta marška. Slidu.

Tu dar nenori išeiti:

sniegu primirkusiu akis man dangstai,

kad puriame glėbyje mintys nurimtų,

kad tavęs nenorėčiau paleisti,

kad liktume dviese. Per vėlu.

Pasiilgsiu: su tavimi

tokie jaukūs ir savi tampa namai,

laikas bėga lėtai, tarp mieguistų dienų.

Bet būki gera, atleisk ir išeiki:

aš pavasarį širdyje jaučiu.

Sodas

Gražusis mano sodas suniokotas,

vos gyvas po akmenų krušos.

Tolsta debesis, persisunkęs švino,

rimsta mūšio laukas po audros.

Ribos peržengtos, sutryptos eilutės,

užrašytos kelio dulkėse Dievo pirštu.

Išplėštos ir numestos guli širdys,

akmenimis virtusios – ginklu.

Kraunu jas atsargiai į altorių šventą.
Pirštus svetimus it spyglius traukiu iš žaizdos.

Viską sudedu: kas sužeista, kas liko.  

Smilksta mano sodas. Atlikta. Jau po aukos.

Iš dangaus malonės širdys atsigauna,

gal tuščioms krūtinėms jas vėlei dovanos.  

Gražusis mano sodas sužydės atkurtas,

stebuklingas sodas, be krašto ir be pabaigos.

/Moterų istorijos/

Žingsnis

Mano žygdarbio niekas nemato,
apie jį portaluose neparašys.
Mano žygdarbis tylesnis už naktį:
vienas žingsnis ir aš uždarau duris.

Mano veidas mėlynėmis nusėtas,
jas kas dieną kruopščiai slepiu.
Visas kūnas – svetimų pirštų žymės,
širdis – išvagota randų.

Jie man sako, turėčiau atleisti,
jie man sako, kad tai – normalu,
mano sielą po riekę pjausto,
kol kukliai šypsotis turiu.

Mano žygdarbis šiandien – tik žingsnis,
apie jį niekas  neparašys,
bet tik žengusi jį galėsiu viltis:
su mūsų dukromis jie taip neišdrįs.

/Moterų istorijos/

Upė

Mano gyslomis teka lava,

mano gyslomis teka šaltiniai,

mano gyslose – aš gyva,

o išorėje – akmeninė.

Man nereikia daugiau akmenų,

iš jų sienas mano sielai sukrovė,

suvaržė, prikūrė dirbtinių tvenkinių,

tokia mano kasdieninė tikrovė.

Mano gyslose – moterų šauksmas,

už kiekvieną netiesą ir skriaudą,

aš paklusniai sruventi daugiau negaliu,

nuo tylėjimo man jau skauda.

Aš tvenkiuosi nauja jėga,

upė, pralaužianti kliūtis,

vieną dieną aš būsiu laisva,

nutilus vienai, visos pražūsim.

Mano gyslomis teka lava,

mano gyslomis teka šaltiniai,

mano gyslose – aš gyva,

jūsų sienos – tik akmeninės.

/Moterų istorijos/

Našta

Tokia sunki širdis mano šiandiena,
tokia nepakeliamai sunki.
Tarytum pilkas debesis pavasarinis,
kurio pilve – žiemos likučių draiskanos,
užmerkiančios žydras akis žibuoklių
po šaltu rūbu užmaršties.

Tokia sopulinga mano širdis šiandiena,
tokia neiškenčiamai sopulinga.
Tarytum upė iš krantų išėjusi,
kurios tėkmė grėsmingai krantą ryja,
neperkalbama ir nesustabdoma, tarsi likimas.
Kiekvienu dūžiu link mirties.

Tokia sielvartinga mano širdis šiandiena,
tokia beviltiškai sielvartinga.
Tarsi paskutinioji tirpstančios žiemos diena,
nepažadėjusios, kad vėlei susitiksim,
jos paskutinės blėstančios akimirkos,
tarsi įkalinta krūtinėje rauda, maldaujanti vilties.

Pusiau

Širdis pusiau

kiekvieną kartą.

Ataugs, palauk,

galėsi vėl dalinti,

jeigu verta.

Apsamanos kitaip.

Kaip stovintis vanduo

apaks, sudus.

Tikrai geriau jei

retkarčiais suduš.

Pasėtos šukės,

po pasaulį

išbarstytos,

lyg veidrodžiai,

daigai sudygę,
o tu – jau kitas.

Februus

Sniego kąsniais

ant gyvuonies,

pusnimis tarsi

tvarsčiais užklota,

šerkšno gijomis

supančiota širdis,

ledo šukėmis

išoperuota.

Plikos šakos,

pilkas dangus,

vėjas barškina

bebalsę stygą,

durys atlapos,

tuščias aidi vidus,

atkartodamas

spengiančią tylą.

Šaltos žvaigždės

debesimis

prisidengusios

išmurma burtus,

nakčiai tirpstant

sielos merkia akis.

Laiko sriegio jau

vijos sudurtos.