Žiogų sapnas

Snaudžia po žiemos patalu žiogai,
sapnuoja ilgesy paskendusį rugpjūtį,
kai puošiasi žvaigždynais vakarai,
tyla rasota skverbiasi į lengvą būtį.

Jie regi mus po sirpstančiu dangum,
gilyn į miglą brendančius, tarsi į upę,
kol dar besvores, lyg pienių pūkai,
svajones smilgose ganome sutūpę,

kol laimė visiškai dar paprasta
perseidais tykiai ant ražienų nusileidžia,
gal mes tikrieji ten, žiogų sapne,
kol čia save kitiems išsigalvoti leidžiam?

Saulėgrįža

Vos lašas šviesos,
pro lino maršką
išpeltakiuotą,

į medės sapną,
po našta balta,
pasidabruota.

Medumi sunkias
pažadas šiltas
vėlei nubusti,

dangų palietus,
vėjo glamones
šiltas pajusti.

Pardunda ratai
gintaru, auksu
išdekoruoti,

neša mergelę
ugnies liežuviais
apvainikuotą.

Buskit nubuskit
akys užmerktos,
snaudulio pilnos,

ruoškit papuoškit
viešniai takelį,
pažadas pildos.

Prasmė

Šiąnakt braidžiau

po sidabrinius dobilus,
iš kurių bitės rinko skausmą.

Rasos lašus,
didelius, tarsi obuolius,
maitino jais dangų bejausmį.

Žvaigždynai, lyg
medaus pripildyti koriai,
naujomis saulėmis dabinti.

Plyti visur
pulsuojantys kančios laukai:
šviesai atėjo laikas gimti.

2021 m. gruodžio 10 d. 

Nebylios

Giliai, po medžių šaknimis,
atmerkę tūkstančius akių,
gyvenimai jau išnaudoti
nebyliai ilgisi žvaigždžių.

 
Šaltyje sustingę hifai
neperduoda jokių žinių.
Sapnai visi jau išsapnuoti
pavargę meldžia pabaigų.

 
Kaulėtus pirštus pro sniegą
iškišę semiasi vilčių,
ateina naktį pasišildyt
vėlės prie gyvenimo laužų.

2021 m. gruodžio 5 d.

Solus

Vos keli centimetrai
tarp manęs ir kosminio speigo.
Nežinoma kryptimi neša
pasimetęs erdvėje laivas.

Sninga meteoroidais,
jau beveik nebeliko laiko.
Paskutinius deguonies gurkšnius
godžiai taupau, tikiu lyg vaikas.

Siunčiu koordinates
tik tau, kiti jau nebeieško.
Tyli rūdijančios antenos
į klaidingas puses nukreiptos.

Tirpstu su žvaigždžių šviesa,
neša į bedugnę besaikę.
Aš žinau, kad tu rasi mane
net kai teorijos nuneigtos.

2021 m. gruodžio 6 d.

Belaukiant

Parrieda Saulelė leliumoj,
svieto motinėlė tylumoj,
šilko dygsniais lininėj marškoj,
lašais vaško nakties tamsumoj.

 
Parneša Saulelė leliumoj,
pažadą sulaukti gūdumoj,
miško giesmininkų ankstumoj,
šiltos duonos kvapo vėlumoj.

 
Belaukiant Saulelės leliumoj,
Elnio Devyniaragio Kalėdoj,
į šaltinį brisiu gilumoj,
sielos numazgoti baltumoj.

 
2021 m. lapkričio 26 d.

Būriau užbūriau

Nėriau nunėriau rytinį rūką
iš savo sapno paties giliausio.
Tvėriau sutvėriau žiemą dar vieną
iš šerkšno balto sidabru atausto.

Vėliau suvėliau dangų miglotą –
patalą šiltą Saulei nusnausti.
Vėriau suvėriau dangų naktinį –
šalčiui žvaigždžių ežere pasigauti.

Būriau užbūriau dieną kiekvieną,
pasaką naują sau kad atrastum.
Pinsiu nupinsiu sniego vainiką,
kad pūgoje visas bėdas pamestum.

2021 m. lapkričio 26 d.

Taku

Tartum pieno putoje
paskendęs laukas
paslaptimi alsuoja.

 
Mūsų žodžius nuo lūpų
pavogęs ryja
rūke slypintis žvėris. 

Mes, tarsi argonautai,
savo tikslo link
drąsiai laivą irkluojam.

 
Virš miško kybo juodas
slibino pilvas -
sunkus lietaus debesis.

 
Tuo pačiu taku kasdien
keliaudami sau
nuotykius išgalvojam.

 
Kuo norim, tuo ir būnam,
keliaujam ten, kur
tądien trokšta būt širdis.

2021 m. lapkričio 21 d.

Sapnas

Mes – Dievo susapnuoti,
trapūs, tarsi rytmečio migla,
trumpam, kol Saulė snaudžia,
saugūs vienas kito glėbyje.

Ir tiek nedaug tereikia:
nepaversti sapno slogučiu,
muilo burbulas kol sklendžia
Visatos stingdančiu šalčiu.

2021 m. lapkričio 20 d. 

Svajotojai

Dykynėje užkasę paslaptis
išėjo jie lietaus.
Svajonių pilnomis kišenėmis
ieškojo kas priglaus.

Šukes spalvingas, tiek, kiek liko
iš gyvenimo brangaus,
suklijavę rodė ir tikėjo:
vertins tas, kuris gaus.

Radę lietaus deimantais nuklotus
žaliuojančius laukus,
vitražais nieko nesužavėjo,
mat stiklas čia pigus.

Nelikus tikėjimo ir meilės,
rusena dar viltis:
vėjas paslaptis giliai po smėliu
gal amžiams užpustys.

Keliautojai

Mėnesiena nubalintais
debesų nėriniais
pasipuošęs dangus.

Aš sapnuoju tave,
nardantį žvaigždėse.
Mano sapnas gilus.

Tu sapnuoji mane
verpiančią gijas
iš dangaus šviesulių.

Susitikę sapne,
į pasaulius kitus
nuaudžiam takus.

O nubudę ryte,
apgaubti paslapties,
užremiam vartus.

Ten palikę, galbūt,
tikruosius save,
čia surandam save kitus.

2021 m. lapkričio 20 d.

Pareini

Tirpsta šviesa,
tarsi medus iš korio
klampiai varva laikas.
Laukiu tavęs.

Tu pareini
tamsa pasidabinęs,
plaukus vėjas draiko,
neši žvaigždes.

Kvieti išeit,
už stiklo galvą purtau,
tau oro bučinį
lietus nuneš.

O, lapkriti,
žvarbus bičiuli pilkas,
jau girdžiu, kad pareini
į tuštėjančias gatves.

2021 m. spalio 3 d.

Ženklas

Pamiškėje,
kur baigias laukas,
smilgų ir rūko glėbyje,
gražuolę dieną užgesinęs
vakaras laidoja palengva.

Voratinklių
šilkais užklojęs,
skruostus nuprausęs rasoje,
jonvabalių žvakes įžiebęs,
tyliai skandina užmarštyje.

Tokia tyla,
tik lapai šiugžda -
vien auksu verkia tamsoje
klevai, šalnos jau išbučiuoti,
klimpstantys vis gilesniam sapne.

Akvarele
sudiev išlietas.
Liūdesys paskendęs spalvose.
Toks elegantiškas ir griežtas
ženklas vasarai: jau pabaiga.

2021 m. spalio 3 d.

Pro Memoria

Tavo šypsena
iš sapnų šešėlio,
neapčiuopiama,
lyg bučinys vėjo.

Liko man tik tiek,
laikiau, kiek galėjau,
kol iš praeities
balsą dar girdėjau.

Tirpsta lyg migla
tavo mielas veidas.
Nieko nebėra,
tik aš – tavo aidas.

Giliai savyje
likučius dėlioju,
smėlio pilyje
banga apsikloju.

2021 m. rugsėjo 10 d. 

Bundant

Jau šviesa skeldėja
po rasotus kilimus,
dar sielos klaidžioja
sapnuose pas mylimus.

Gal spėsi tart žodžius
taip dažnai nutylimus?
Visus burtažodžius
šiapus nebežinomus?

Slepia šešėliuose
migla užkerėjimus,
auštant pasimiršusius
senus užkalbėjimus.

Pasaulius tirpdo jau,
veik ranka pasiekiamus,
diena pakirdusi
iš tamsos išplėšia mus.

2021 m. rugsėjo 10 d. 

Atsisveikinimas

Traukia nepatogią natą vėjas,

tarsi balso stygas pertempęs

pajūry, veldamas bangas.

Lyg akimirka net nesuspėjus

mirktelėt, prasprūdo vasara

pro glėbiui paruoštas rankas.

 

Į permirkusią žolę obuoliai

leidžiasi atodūsiais dusliais,

pamiršom jau paukščių šnekas.

Ryte tylu, net kvėptelėt baugu:

dar išbaidysi gardžiai beržo

dūmais pakvipusias miglas.

 

Neverk, dangau, viskas gerai – ji grįš,

tereiks naktim apsukti ratą,

kartojant tas pačias maldas.

Vėl, pabėgiojusi po žvaigždynus,

trumpam užbėgusi pasileis

svajonių kupinas kasas.

 

2021 m. rugpjūčio 30 d. 

Parudenė

Naktiniame danguj
Verpėja Betelgeizę
į ritę jau įtaisė:
prisuks auksinių siūlų
ilgiems žiemos sapnams.

Lino spalvos padangtėj
soduose vis dar linksta
obelys nuo sunkumo,
lietūs mazgoja skruostus
raustantiems obuoliams.

Vagą prisiminė
vasarą snaudus upė:
sruogas iš švendrų renka,
kaupiasi, ruošia naują
išbandymą krantams.

Drebulės palaukėj,
mirgėdamos nuo vėjo,
sakytum medituoja,
blunka modamos sudiev
svajingiems vakarams.

2021 m. rugpjūčio 25 d.

Ne dėl savęs

Jis bijojo, nes buvo žmogus,
žinojo, kad laukia kančia.
Toks gyvenimas buvo gražus,
bet kitokia Tėvo valia.

Ar nebuvo jam gaila savęs?
Dar galėjo tiek būti dienų.
Dėl visų: dėl tavęs ir manęs.
Ar ir aš šitaip, Dieve, galiu?

Lyg iš dugno gilių vandenų,
iš tamsos į Tave, kur šviesu.
Man suteiki bent šiandien jėgų
dėl savęs neaukoti kitų.

Rasoje

Sapnų gaudyklėmis apraizgyta
ryto rasoje skęsta pieva.
Nakčiai lėtai akis užmerkiant
gali išgirsti dainuojant Dievą.

Bunda po kojomis saulių jūra:
kiekviename laše sidabro
atsiveria nauji pasauliai,
net vėjas trumpam susitvardo.

Ir, rodos, tiek nedaug tereikia:
akimirką vien širdimi klausytis,
kad šitą grožį išsineštum
savy, jau būdamas visai kitas.

Ramuma

Tarsi sudiev sakytų pamiškė
gelsvėjanti žalia,
lapai beržų byra ant samanų:
ruduo visai šalia.

Ilsisi upė visiškai skaidri
paklydus žolėse,
lyg sustabdytas laikas tyliai
maudosi vagoje.

Debesų pilis javų lauku gena
auksaspalvė banga.
Taip ramu, kad net dangus atrodo
pasiekiamas ranka.

Naktinis lietus

Varva šiąnakt apsunkęs dangus:
iš žvaigždžių sidabras teka,
gaiva - saldi tarsi medus,
lašais tykiai obelys šneka.

Jau ramu: negirdėti aušros,
paryčiais rasoje žiogai tyli,
vėjo dūsavimas toks graudus,
lyg žmogaus, kai jo niekas nemyli.

2021 liepos 31 d. 

Aparpulis

Vieną dieną Levutę ištiko visiškas Aparpulis. (Tiems, kurie dar neturėjote laimės susipažinti: Levutė –mano vidinė davatkėlė, kartais, iš didelio pasiutimo arba siaubo, mojuojanti senoviniu rankinuku, kuriame nešiojasi mažų mažiausiai plytą. Geras ji yra žmogus, bet net geras žmogus turi ribas, o Levutės ribos yra kažkur ten, kur baigiasi visiškas padorumas ir prasideda neutrali teritorija.)

Aparpulis jos laukė bažnyčios kiemelyje, kuriame ji mėgo pasislėpusi tyliai dūmoti, o kartais padūmyti, nes jei davatkėlė niekada niekam nenusižengtų, ji, kaip stovi, pėsčia Dangun nueitų, nes būtų tikra šventoji su auksuotais paveikslais ant bažnyčių sienų. Negali sakyti, kad Levutės galvoje nešmėsteldavo tokia garbėtroškos mintis, bet šią ji raudavo lauk su šaknimi ir grūsdavo į patį senovinio rankinuko dugną. Ten, iš džiovintų Levutės svajonių, jau buvo surinktas visai įspūdingas ir dailus, bet labai graudus herbariumas. Bet ne apie jį šį kartą.

Aparpulio ištiktą Levutę bažnyčios kieme, žinoma, rado kur buvusi kur nebuvusi Laisvūnė.

– Prisigalvoji visokių durnysčių, labdarysčių ir gerumų, o mainais gauni mirtiną kančią, – tyliai bambėjo Laisvūnė, vėdindama Levutės skuostus cigarečių pakeliu. – Tokius baisius egzempliorius reikia pagaliu varyt kuo toliau už bažnyčios kiemo, geriau ausis užsikimšus ir akis užsirišus.

Aparpulis neturėjo padorumo net pagal Laisvūnės supratimą, kuris plytėjo gerokai toliau už neutralių teritorijos ribų. Šis keistas personažas dažnai slankiodavo aplink bažnyčios akmeninę tvorą, apsirėdęs ilgu žaliu lietpalčiu, ir po kurio kyšančios plikos blauzdos akivaizdžiai nežadėjo nieko gero. Kartais jis susisagstydavo lietpaltį ir standžiai surišdavo jį diržu, kad neduokdie niekur niekas nepasimatytų ir niekas nieko net neįtartų. Taip jis prasmukdavo visur, net į pačią bažnyčią, prie pat altoriaus, prie kurio jis pamaldžiai vartydavo akis ir uoliai žegnodavosi. Bet kartais, o pastaruoju metu vis dažniau, jį ištikdavo sunkiai paaiškinamas poreikis taip parodyti viską, kad kažką panašaus į svetimą gėdą pajustų net tie, kuriems šis jausmas iki tol buvo sunkiai suprantamas.

Ir vieną dieną, atslinkęs paskui Levutę į jos pačią saugiausią vietą bažnyčios kiemelyje, sakydamas, kad labai domisi visokiais šventais dalykais ir taip miglos pripūtęs į kairiąją, paprastai niekuo nepasitikinčią ir niekada nesnaudžiančią davatkėlės akį, jis kad ims plasnoti skvernais jai tiesiai prieš nosį, demonstruodamas visą absoliučiai nuogą, labai nepatrauklų ir nepadorų savo turinį, kurio niekas niekada nesvajojo pamatyti net vienumoje, jau nekalbant apie viešai! Levutei tik apraibo akyse ir ji trumpam iškeliavo Anapilin.  

Laimei, tuo metu pasirodė Laisvūnė, kuriai jokio įspūdžio niekas jau seniai nebedaro, nes ji yra mačiusi ir šalto, ir šilto, ir net įvairaus drungnumo variantų. Ji čiupo Aparpulį už viso akis badančio nepadorumo ir išgrūdo lauk iš bažnyčios kiemo, pavaišinusi taikliu spyriu užpakalin iš smailianosio aukštakulnio.

Sukabinusi glėbin viską, kas liko iš Levutės, paguldė ją po žydinčiu jazmino krūmu ir išpūtė į veidą tirštą kamuolį, nuo kurio net numirėliai būtų prisikėlę, jei dūmas žemyn, o ne aukštyn būtų pakilęs.

Levutė tik sudejavo ir atsimerkusi sužaibavo akimis.

– O tai matai, kas per brudas brukasi per tvoras! – ir atsisėdo kaip niekur nieko.

– Mh, – atsakė jai Laisvūnė, pasilipusi ant suolo, kad geriau matytų tvoros perimetrą. – Kažkokia keista mada atėjo skvernais mojuot visiems prieš nosis. Oras keisis, matyt.  

Kamanė

Ką manė kamanė
dobiluose pasiklydusi,
nubridusi per rasą basa,

Saulei nuo dangaus
vos dieną nuvyniojus, kai
atsimerkė išblyškusi tamsa?

Ar matė kamanė,
žvaigždėse įrašytus jai
skirtus likimo kelius,

gal lašą ramybės
po kasdienio dūzgimo
išgėrė, pamiršusi namus?

Sapnavo kamanė,
Marso kopas raudonas,
kol sparnus tyliai prausė migla.

Jau kelkis, kamane,
be tavo dūzgimo
mano siela jaučias viena.

Du Mėnuliai

Ežero veide
kartais gyvena
antras Mėnulis.

Žydi jame
baltos lelijos,
sidabro žuvys.

Naktimis gieda
lakštingala jam
kol žvaigždės žiūri.

Melduose glaudžias
po darbo dienos
vėjas prigulęs.

Aukštai danguje
pirmasis kybo,
vienišas liūdi.

Pavydas graužia,
kolei sudyla.
Ragan sudžiūvęs

svajoja slapta:
išgelbės visus,
neleis pražūti.

Norėtų ir jis
kartais gyventi,
mylimas būti.

Taip ir neaišku,
tikresnis kuris,
apgauna protas.

Kartais mielesnis
kitiems atspindys 

pačių išgalvotas.

Liūdesys

Kur tave dėti tokį begalinį?
Nuo krašto iki krašto,
lyg dangų debesis dengi.
Tarsi migloje paskendus,
kai nebeaišku,
ar tu – joje, ar ji – tavy.

Tarytum ievų aromatas naktį,
pažadinantis vėjui
braunantis įžūliai pro duris,
nesustabdomas sunkiesi
į kiekvieną porą,
vidun pro užmerktas akis.

Neva drugys spalvingas iš kokono
spurda, lauk veržiasi
voratinkly įkalinta širdis.
Sapnais pavirsta dienos
kartais, kai aplanko
gyvenimo spalvų vagis.

Atgaiva

Įkvėpki į save pavasarį,

pasaulį begalinai ryškų
(dar akys bijo po žiemos!),
įkvėpki visus žiedus ir spalvas,
gal kitąmet ir vėl pavyks sugrįžti,
bet rink tokias akimirkas
lyg žemuoges ant smilgos,
tarsi įrodymus, kad gyvenai
plačiai akis atvėręs ir rankas.

Obelis

Tu – mano sielos sodo obelis,
apsipylusi rožiniais žiedais,
šešėly tavo ilsisi širdis,
atviros žaizdos traukiasi randais.

Tu – nevystančios vaikystės pievos,
žaliuojantys ir kvepiantys takai,
kregždžių klykavimo pilnas kiemas,
tik tavo glėbyje – tikri namai.

Lyg troškulį malšinantis lietus –
tavieji žodžiai į mano sausrą.
Savim laikai užrėmusi vartus:
Kronas ratais už jų garsiai gaudžia.

Vienintelė visai aiški kryptis
savas prasmes išbarsčius kelyje.
Mano gyvenimo žemėlapis
išraižytas tavo šviesiam veide.

                                    Mamytei

Balandis

Dangaus šukės ant miško paklotės:
jas balandis dosniai pasėjo.
Vėjas šiltas, stabarus suvėlęs,
į blindės žiedus bites pakylėjo.

Sproginėja beržai dar sustirę,
lauktą šilumą gerdami godžiai,
vakarais, jau miškui pritilus,
devynbalsės giesmė sielą guodžia.

Takais plukių baltų ir geltonų
pasipuošę visi šabakštynai,
akiai vis dar sunku patikėti,
kad ne šerkšnu boluoja kemsynai.

Vis anksčiau aušra mosteli chorui
prie darbų kiekvieną prikelti.
Pasaulį gali aiškiau įžiūrėti,
kai akys sapnais neapveltos.

Paupy, po žalėjančiais krūmais
tyliai snaudžia atokaitoj žvejas.
Rodos, ką tik burkavo balandis,
jį gegužė kukuodama vejas.


2021 m. balandžio 21 d.

Tolimos kelionės

Kartais visai neveikia gravitacija, 
tuomet neriu į žydrą dangų.
Pamirštas laikas ir orientacija,
tyla į sielą įsirango.

Kryptis – erdvėlaikio tamsus horizontas,
lyg raketa į gelmę šaunu.
Praeitį deginu vietoje kuro,
varikliai gaudžia toli už durų.

Ant stygų kabo mezgamas Visatos kraštas,
tamsioj bedugnėj dygsta žvaigždės.
Nunertas iš klaustukų sielos raštas,
prasmių neiškoduoja raidės.

Trumpam sugrįžus į pasaulio triukšmą,
drakonui duoklė atiduota.
Akys nerimastingai dairosi į dangų:
nauja kelionė suplanuota.

Daigai

Į glėbį vėl pagavęs
mus nešasi pavasaris,
svajonėmis apsėjęs
visą minčių lauką.

Akyse vien dagus
ir putlūs balti debesys,
net širdis palengvėja
pagaliau sulaukus.

Ir, rodos, nieko naujo,
viskas jau prieš tai matyta:
žiemos sąstingio kova
visas jėgas sukaupus.

Bet vien žinojimas
vilties daigais ramina,
kad šviesai nugalėjus,
tamsa pasitraukia.

Insomnia

Šiąnakt mudvi viena į kitą pažiūrėjom,
nors aš nubudusi ilgai sukau akis,
tavęs klausytis niekada nenorėjau:

ką pasakyti gero gali mirtis? 

Apie jos skvarbų žvilgsnį, šliaužiantį per tylą,

ryjantį viską, net užuominą šviesos,

vien pagalvojus įsimeta šaltukas

kažkur po oda, tarp kaulų ir mėsos. 

Toli kampe, tamsesnė už tamsiausią tamsą,

į verpstę mano laiko siūlą sukdama,

užsigalvojusi per stipriai timpteli,

apie save netyčia primindama. 

Tuomet ilgai guliu akis dangun įrėmus,

lyg pervažiuota laiko dantračio sunkaus.

Visatos staklės sielai drabužį audžia

iš visko, ką turėjome brangaus.

Vieversio diena

Vieversiai ant laidų –
tarsi natų pilna penklinė,
muziką ant sparnų
į mišką pagaliau parnešė.

Prasimerkia rytas
vis anksčiau, dar nedrąsiai,
rūke paskandintas
kol kas dar atrodo bedvasis.

Pusnys jau čiurlena
į upę ieškodamos kelio,
bunda kas gyvena:
jau sulaukė pažado žalio.

Dar sunku ant širdies,
kol ledai neišplaukę iš sielos.
Paklausyki giesmės:
šviesos prisipildys tuoj dienos.

Vandenynas

Mano laivas –
vandenyno vidury.
Šiandien štilis
žvaigždėtoje nakty.

Laivo kursas –
nuo visų krantų,
tolesnių vis,
nebeatpažįstamų.

Vandenynas pilnas
juodo dangaus
žydi atminimais
gyvenimo brangaus.

Lyg akivaras
klampi tyla,
vienišo jūreivio
nesibaigianti kova.

Mano laivas –
dangaus vidury,
žvaigždžių jūra,
ošianti širdy.

Malda

Vakarui atėjus tyliai laukiu,
kol viską pagaliau praris tamsa,
prieblandoje tirpstantys šešėliai
grįš į pradžią, nešdami mane.

Buvo ji kai dar nebuvo nieko,
tik užkoduota paslapty šviesa
subrandinta gelmėse ištrūko,
vieno pabaiga kitam pradžia.

Mane vardu jau tada žinojai,
kol klaidžiojau kosmoso ūkuose,
ieškau dabar, kaip ir tuomet ieškojau,
kol tylai spengiant išgirstu Tave.

Tamsa švelni, tarytum varno plunksna,
tyla minkšta lyg žemė šviežiai suarta,
ir paslaptis maldos, vis dar nesuprasta,
rami giliausių vandenynų giluma.

Mano Marokas

Kartais sapnuoju Maroką,
nors ten niekada nebuvau,
kai vasario pūga plėšia stogą
po bekraštį smėlyną braidau.

Keistas tas mano Marokas,
sulipdytas iš to, ką mačiau,
ir Stambulas, ir Bankokas,
kartais Hagos gatves įlipdau.

Kodėl man tai – Marokas
paaiškinti būtų sunku,
bet gal dabar jau suprasit,
kodėl aš taip noriai miegu.

Pažadai

Apie bijūnų žiedlapių švelnumą,
jazminų aromatą, dobilų lengvumą
vis dažniau pasakoja Saulė,
praplėšusi niūrią dangaus akį.
Vasario kruopščiam darbui kyla grėsmė.

Vis dar sunku tikėti, nors ausis jau girdi
gausėjantį chorą miško giesmininkų,
jau upė po truputį rąžosi pokšėdama,
iš miego budinama, iš ledinio glėbio
veržtis kaupiasi spartėjanti tėkmė.

Į šviesą atsukti pumpurai žalsvėja,
brinksta po sniegu paslėpti daigai.
Visi išgirdusieji kvietimą nebylų
jau pradėjo ruošą. Ranka pasiekiama
gilaus žieminio snaudulio baigmė.

Daug prižadėjusi Saulė vis apsiblausia,
prisnūsta ant palangės lyg katė.
Nieko nelaukusi pūga vėl įsijaučia:
jos nekankina svetima kaltė.

Kišeninis Dievas

Tarp smulkių centų, trupinių
ir išbyrėjusių saldainių,
giliai tarp klosčių medžiagos
gyvena kišeninis Dievas.

Tik suvenyrinis niekutis
spalvotai praeičiai atminti,
kurio seniausiai nebeklauso
ir girdėti nenori niekas.

Būna, jį kartais išsitraukia
kaip talismaną, amuletą,
vietoje puolamojo ginklo,
kol kovos dar nesukovotos.

Pro pamušalo skylę lauk
purto netyčia prisiminę,
paskutinio šiaudo griebias,
kai visos viltys išeikvotos.

Gilyn spyglius, žaizdon piršus,
į savo menką suvokimą
visagalę meilę spraudžia,
skausmu Visatos siūlės braška.

Nuostabi Kūrėjo meilė,
kai žinodamas kas bus,
sukūręs žmogų,
sau padėjo tašką.

Kraštutinumai

Jei viską padalinsi tik į du,
į ką šešėlius dėsim?
O šviesią naktį, tamsią dieną,
šerkšnu spindinčią mėnesieną?
Kai viską dalini į du,
tavo pasaulyje
sau vietos nerandu.

Sakai, tau svarbūs skaičiai tik sveiki.
O ką daryt su tuo, kas po kablelio?
Kur žmogus dingsta, kai nesutelpa savy,
o kai grožio priblokštas amo netenki?
Jei tavo skaičiai tik sveiki,
manęs arba per daug,
arba trūkumai vieni.

Kai tu sakai, kad pusės dvi,
o aš savęs jose neatrandu,
Ar lieka vaikščioti briauna,
o gal manęs tiesiog nėra?
Jei tau visur pusės tik dvi,
mano erdvės trimatės
tu nesupranti.

Žiemos minorai

Tarytum smičiumi per stygas
braukia per širdį spinduliai.
Virpantis oras skleidžia gaidas,
kristalai žiba lyg kerai.

Nuo tokio grožio skauda sielą,
kai, rodos, į save brendi.
Šerkšnu kol kvapas ant blakstienų,
kol upės sūrios, dar esi.

Savu keliu į savo mišką,
į medžių tankmę, kur šviesu,
ten, kur vidinės žvaigždės tviska,
tyla iš tūkstančio garsų.

Žiemos minoruose paskendęs
Saulės diskas vis dar blankus,
balintą liną peltakiuoja,
guldydamas į penklinę planus.

Serenčiai

Per gaižią pūgą sapnavau serenčius:
jūra žiedų lig pat dangaus,
sakytum laužą būtų kas surentęs
fone buvimo nerangaus.

Kol pilkuma vidun į sielą liejas,
piene išmirkęs debesis
žadina ilgesį akis užgulęs,
maitinas nerimu širdis.

Gal plėšydamas baltą naktį rytas,
įspraudęs kaspiną spalvos,
mena, kad vėl bus tai, kas jau matyta,
sulaukus paskirtos dienos.

Sunku iš balto patalo pakirdus
žiedus paleist iš atminties.
Devyniaragio kanopas išgirdęs 

lauk, neprarasdamas vilties.

Vasaris

Šakos punktyrais pro sniegą,

nutįsę šešėliai dar miega,
pro blakstienas braunasi vidun
vitražais suskilusi šviesa.

Dangun kyla garas nuo upės,
miške horizontas susmukęs,
žarijomis žėruoja pusnys,
auksu tirpsta trumpa diena.

Usnys stikluose išraižytos,
vakaras markstosi vis kitas,
prieblandoje laikas paklydęs
snaudžia po sniego marška.

Kometa

Kartais, nubudus iš ryto,
manęs, kaip ir sniego,
pasauliui nėra.

Į laiko raukšlę įkritusi
tūnau giliai savy,
tarsi kokone.

Gal taip jaučiasi kometos
bėgdamos nuo Saulės
į užuovėją?

Afelis kažkur už Plutono,
atokvėpis trumpas
jo šešėlyje.

Bet net sniegas kartais tampa
už viską svarbiausias.
Ateina diena.

Lekiame deginami šviesos
po ryškia skraiste,
kol ištirpstame.

Meditacija

Nei gyvas, nei miręs,
kai mintys pūgos išpūstytos,
lyg burbulas upės lede:

ir esi, ir nėra.

Į vidų ištrintą
baltasis triukšmas įrašytas
skamba it gaudžianti Visata
sielos gilumoje.

Save vėl atradęs
veržiesi, aižėja ledas,
aštri tarsi speigas ramybė
per nerimo stygas.

Lyg pulkas svirbelių
į vynuoges, sutupia mintys,
priartėjusi tylos riba
ranka pasiekiama. 

Baltos lelijos

Lelijos, visur baltos lelijos,
pusnyse žydi eilėmis ir ratu,
stikluose išraižytos ir ant žemės,
kvapas žiedlapiais ant tavo akių.

Tarsi užmarštį sėtų, skandina
verpetuose, žvilgančiuose sidabru,
vagia gyvastį, apgaulė ramina,
tuštuma tyloje be minčių.

Tarsi sirenos grožiu vilioja
sielas išsiilgusias naujų pradžių,
lelijos, visur tik baltos lelijos –
mirties bučiniai, kvepiantys šalčiu.

Vivus

Tarsi mirkomi piene,
kai lengvai snyguriuoja,
o pro debesį saulė švelni.

Lengvas žiemvėjis žarsto
deimantus po kojom,
ramybė kaip snaigė trapi.

Ledo kaustomi medžiai
traška tartum dejuotų,
spragatis tarškina skrabalais.

Mirguliuoja šešėliai
žiburiuose ištirpę,
šoka sielos tviskančiais sūkuriais.

Šaltis gyvastį glosto,
kvapą gniaužia krūtinėj,
spraudžia tarp pasaulių dviejų.

Tarsi mirkomas piene,
baltumoj begalinėj
jautiesi gyviausias iš visų.

Piešinys

Tarsi žarijų būtų kažkas papylęs
pasaulio pakrašty,
nubudo zylių garsiai apdainuotas rytas.

Į pusnimis apklotą mišką nešini
minčių debesimis
brendam savais takais: tau vienas, o man kitas.

Balta paklotė visur pėdom nubarstyta,
tarytum sakiniais:
vidinis dialogas guli išguldytas.

Dvi sielos lengvos, šalčiu apvalytos
sustingusiam miške,
tarytum piešinys: baltam lape grafitas.

Genesis

Pūgoje pasiklydę, nešami vėjo,
nebeatrenkame žemės nuo dangaus.
Mus visus į šią dieną lyg raides sudėjo
per vidurį lapo švaraus.

Lyg bažnyčių viršūnės apsnigtos pušys
dejuodamos ramsto kraštą debesies.
Išbalusiame miške nubalintos mintys
ieško prasmingos krypties.

Save perrašyti galima iš naujo,
kol prie židinio tirpsta sniego šarvai. 
Gali būti kitoks, eilėmis arba proza, 

visai kitoks, nei jau buvai.

O gal tiesiog patylim?

O gal tiesiog patylim?
Taip šiandien gražiai sninga.
Drėgmė tarsi peiliu lig pat širdies.

Taip gausiai pila iš Dangaus,
tarsi paslėpt norėtų
pasaulį nuo mirties.