Laimė statyti ir laimė griauti

Prie jūros nebuvo nė vieno žmogaus. Sėdėjau ant smėlio, aplink save rankiodama plokščius įvairiaspalvius akmenėlius. Ketinau pastatyti iš jų bokštą.

-                          –  O, gerai, – nudžiugo jis. – Tu pastatyk, o tada mes mesim į jį akmenis ir sugriausim.

Štai tokia, pagalvojau, ir yra toji laimė: vienam ji – statyti, o kitam – griauti.

                            

Panašiai, matyt, yra ir gyvenime, mat kiekvienas žmogus – tarsi nepakartojamas bokštas iš spalvotų akmenėlių: įdomus ir sudėtingas statinys, sutvertas iš daugybės išgyventų istorijų, potyrių, pažiūrų, vertybių ir kitų nuostabių dalykų. Vieni atrodo labai netvirti, svirduliuoja nuo kiekvieno oro dvelksmo, kiti – stovi išdidūs ir nepajudinami, tarsi nebūtų tokios jėgos, kuri galėtų juos nugriauti. Tačiau tiesa ta, kad subyrėti gali kiekvienas, tereikia labai tiksliai pataikyti į silpniausią vietą.  O taikliausiai, žinoma, gali nusitaikyti tas, kuriam leidžiama prieiti arčiausiai.

Taip jau šiame pasaulyje surėdyta, kad skaudžiausiai smogia tie, kuriuos prisileidžiame arčiausiai. O kartais pasitaiko, kad įsileidžiame į savo pasaulį didžiausius priešus. Ne, ne tuos, kurie įskaudina netyčia ir patys nuo to kenčia. Ir ne tuos, kurie su meile taiso mūsų silpnybes, kad taptume dar stipresni.    

Deja, pasaulyje yra tokių žmonių, kurie eina per gyvenimą sėdami destrukciją. Jie ieško pačių gražiausių pajūrio bokštų, kad galėtų pasimėgaudami juos sugriauti. Tai jiems – žaidimas, kuriame galioja jų pačių susigalvotos taisyklės. O pastarosios, žinia, yra toks dalykas, už kurio mėgsta slėptis žmonės, ieškantys pateisinimo savo juodiems darbams. Jie visuomet žino, kad daro blogai, bet susilaikyti nuo to negali.  Taip, jie visuomet yra labai teisūs, o kartais net atrodo didesnės aukos už tas, kuriomis išties pavertė aplinkinius. Tik jų teisuoliškumas palieka nemalonų poskonį, tarsi būtum krimtęs supuvusio vaisiaus.

Kažkur, už mūsų suvokimo ribos esančiame dvasinio pasaulio išmatavime, iš kurio mus pasiekia sąžinės balsas, asmeninėje sąskaitoje kaupiasi kiekvienas akmenų krūva paverstas bokštas. Tai – tarsi našta, kurią teks vilkti visą savo gyvenimą. Nori tikėk tuo, nori – netikėk, tačiau vieną dieną toji našta taps nepakeliama. Ar gali dvasia skrieti, kai ją žemyn tempia milžiniška akmenų krūva?

Tokios naštos galima atsikratyti tik nuoširdžiai atgailaujant, o tam būtina visiškai sugriauti savo paties bokštą ir perstatyti jį iš naujo. Ir perstatyti derėtų taip, kad daugiau niekada nekiltų ranka nieko griauti.

Jei griovėjo atlygis matuojamas akmenų našta, tai statytojo – plunksnomis sparnuose. Dėl jų labiausiai verta stengtis, nes nieko nėra nuostabesnio, nei pakylėta dvasia, kviečianti drauge skristi kitus.

-                            –  Va,  – tariau, geronoriškai paduodama jam akmenį, – pastačiau ten bokštą, gali į jį mesti.  

Jis metė, bet nepataikė.

-                           –  Visai netoli nukrito, – liko patenkintas savimi.

       Antrą kartą mesti nespėjo: bokštą nugriovė stiprus vėjo gūsis.

-                           –  Oho, kaip pučia! – sušukau gaudydama nuo žemės kylantį paklotą. – Tuoj pakilsim į orą!

-                            –  Akmenimis prisispausk, - patarė jis, šyptelėjo ir apsivertė ant kito šono.

Radinys

Sunku apibūdinti žodžiais poveikį, kurį man turi jūra: leisdama akims klaidžioti po bekraštį horizontą, atstačiusi veidą vėjui, klausausi monotoniškos bangų mūšos ir kažkas viduje tarsi atsiriša. Kvėpuoti tampa lengva, tarsi krūtinės niekas nebeslėgtų, galiu net bėgioti šlapia pakrante, kartais pratrūkdama garsiai cypti ar kvatoti, kai šaltas vanduo aptaško nuo saulės įkaitusią odą. Nebesinori nieko planuoti, prognozuoti, mintyti, o tik žarstyti smėlį, statyti pilis ar ieškoti įvairiaspalvių akmenėlių, iš kurių būtų galima krauti bokštus.

Prieš keletą metų, kai švenčiau savo gimtadienį, o taip dažniausiai nutinka vasario pradžioje, ėjome pasivaikščioti pajūriu ties Olando kepure. Tądien, subridę į vandenį, vyrai graibštais ieškojo gintaro. Buvo saulėta, bet labai šalta, į krantą pūtė žvarbus ir sūrus vėjas. Gal todėl man tie žmonės atrodė tarsi burtininkai, mojantys savo stebuklingais įrankiais, kad nuramintų įsisiautėjusias bangas.

Kai vienas vyras išlipo į krantą ir patraukė link jo laukusios moters, priėjome pasmalsauti jo radybomis ir mes. Iškratęs žolių pilną tinklą, žmogus pasilenkė ir pamakalavęs ranka kažką užčiuopė. Nuo vėjo įraudusiame veide pražydo šypsena ir jis staiga atsitiesė, atkišęs kažkokį keistą nemenką daiktą. Pakratė jį, pavartė ir šiek tiek nusivylęs konstatavo, kad tai – ne gintaras. Iš pirmo žvilgsnio man tas radinys pasirodė panašus į nedidelį aulinį batą rantytu padu, tik toje vietoje, kur turėjo žiojėti aulas, buvo pilna kažkokių smailėjančių darinių, panašių į ragus.

Vartėme visi tą daiktą rankose, spėliojome apie jo kilmę ir paskirtį, stebėjomės ir juokėmės. Net pabandėme susiderėti dėl kainos. Deja, tas nežinomas daiktas pasirodė per brangus radėjui, tad grįžome mudu namo nieko nepešę, tik su neišdildomais įspūdžiais apie keistą nuotykį.

Man kartais atrodo, kad gintaru ir kitomis gėrybėmis jūra mums atlygina už jai paaukotas mintis, sumaištį, liūdesį, ir kitą vidinį turinį, virtusį našta. Gal bangų išplaktas iš mūsų vidaus, jis telkiasi kažkur pačiame jūros dugne panašiai, kaip kadaise spygliuočių sakai, kad vieną dieną išplauktų į krantą, pavirtęs tauriu mineralu ar kitais lobiais?

Ką tuomet tokio jūrai atidavė gintaro ieškojęs vyras, jei jūra jam padovanojo tokį neįprastą daiktą, kuris, kaip vėliau paieškojusi internete sužinojau, pasirodė besąs mamuto krūminis dantis? 

Akmuo užantyje

Vieną dieną tiesiog pavargome nuo nuolatinio vandens šulinyje stygiaus ir nusprendėme investuoti į gręžinį. Nepigus tai buvo malonumas, tačiau būtinas gyvenimo kokybei ir ramiai galvai, ypač žinant, kad netoliese gyvena kaimynai, kurių gamtiniai reikalai atliekami į senovines išvietes. Slapstyk šito reikalo neslapstęs, o aromatai vis tiek išduos tiesą.

Taip ir gavosi, kad kelias dienas mūsų namuose gyveno tikrų tikriausias geologas. Tiesa, jis negyveno po mūsų stogu, mat atvyko ne tik su kolega ir įspūdingais įrengimais, bet dar ir atsivežė savo namelį. Tarsi koks sraigė. Tūnodavo jie ten sulindę vakarais, o pro nedidelius langelius laukan liedavosi jauki šviesa ir garsus juokas.

Atėjus ankstyvam rytui, jie imdavo gręžti. Procesas atrodė ilgas, monotoniškas ir užburiantis. Kartais pati save pagaudavau užsižiūrėjusią į tą veržimąsi gilyn, link vandeningo sluoksnio. Jie vis ilgino ir ilgino grąžtą, šis vis sukosi ir sukosi, o mes vis prašėme dangaus, kad kelyje nepasitaikytų koks milžiniškas riedulys, dėl kurio visą procesą tektų pradėti iš pradžių.

Rieduliai geologą labai domino. Lietuvos gyventojai ir šiaip turi keistą ryšį su akmenimis, kurį man padėjo įžvelgti vienas linksmas suomis, laisvalaikiu užsiimantis orientavimosi sportu (tai toks nemažai laiko užimantis bėgiojimas po gamtą savo noru, pagal žemėlapyje sužymėtas vietas). Jis pasakojo, kad kartą dalyvavo varžybose Lietuvoje ir venas iš trasos punktų buvo pažymėtas prie akmens. Lakstė žmogus, ieškojo to reikšmingo riedulio, kol surado, jo manymu, visai nedidelį akmenėlį, pro kurį būtų tiesiog prabėgęs ir dėmesio neatkreipęs. Mat didesnių egzempliorių net pas jį patį sode, Suomijoje, galėtum rasti. Tačiau tai, kas yra įprasta Suomijoje, o milžiniškų uolų ir riedulių ten – devynios galybės ir visur, nebūtinai yra įprasta Lietuvoje. Mat mūsų šalies gyventojai akmenis net perka, kad papuoštų jais savo sodus.

O kad rieduliai domina geologą – visiškai natūralus dalykas. Todėl, kai susėsdavome prie vieno stalo vakarienės, girdėdavome daugybę pasakojimų apie žemės gelmes, riedulius, gręžinius ir jo ramų gyvenimą vienkiemyje, kurio sodą puošia daugybė akmenų iš visų Lietuvos kampelių, kuriuose žmogus yra šiaip lankęsis ar gręžinius rausęs.

Būtent šiuo tikslu, prieš išvykdamas, jis dingo šalia esančiame miškelyje ir, net sulinkęs nuo svorio, užantyje parsivilko nemažą akmenį, kurį ketino parsigabenti namo.

-          Pas jus čia yra labai gera energija, - tarė jis šypsodamasis. – Parsivešiu jos šiek tiek sau.

Jau nepamenu istorijų, kuriomis dalinosi geologas. Atmintyje liko tik nuolatos besišypsantis jo veidas, skaidrios akys ir nuo įspūdingo stoto sklindantis gerumas. Savo darbą jis dirbo labai nuoširdžiai, linkėdamas, kad gręžinys būtų geras ir vanduo skanus. Gal todėl taip ir nutiko? Gal todėl šis vanduo numalšina troškulį taip, kaip joks kitas?

Man atrodo, kad pasiimdamas atminčiai akmenį iš mūsų miško, geologas paliko daug daugiau savosios geros energijos mums, nei pasiėmė mūsiškės. Taip jau kartais būna, kad net akmuo užantyje yra geras dalykas.                       

Vagystė

Toks keistas man atrodo žmogaus poreikis viską apibrėžti. Ypač, kai bandoma apibrėžti dalykus, kurie neturėtų būti kažkieno kito reikalas. Man regis, šis poreikis žmonėms kyla iš nenumaldomo gyvuliško noro rungtis tarpusavyje, o tam, žinia, reikalingos bendros taisyklės. Keista visa tai, kai pagalvoji: atrodytų nuo tų nuolatinių konkursų ir gebėjimo atitikti apibrėžimą priklausytų gyvenimo laimė. Kita vertus, gal ji ir priklausytų, jei ją kas nors taip apibrėžtų.  

Pastaruoju metu mano akiratin vis dažniau patenka diskusijos apie tai, kas išties turėtų būti vadinama šeima. Nuomonę šiuo klausimu turi visi ir tai natūralu, nes šis žodis – šeima – priklauso visiems, todėl gali būti visų laisvai suvokiamas. Tačiau dėl tokio neapibrėžtumo daliai žmonių kyla baisus diskomfortas, mat jie nebežino, kokiu pagrindu reikėtų rungtis tarpusavyje dėl teisingiausiojo ar normaliausiojo vardo. Gal dėl to vis atsiranda pastangų apibrėžti tai, kas, išties, yra labai asmeninis žmonių dalykas. Tačiau niekuomet neužtenka kažko vien apibrėžti, mat kol neatimsi iš kitų žmonių laisvės vartoti žodį pagal savo suvokimą, kol neprimesi savojo riboto supratimo kitiems, tol negalėsi būti visiškai tikras savo pranašumu.  Bėda ta, kad nuo to momento, kai kažkas pagaliau yra galutinai apibrėžiama ir, galiausiai, įtvirtinama kokiame nors dokumente svarbiu ir skambiu pavadinimu, įvyksta savotiška žodžio vagystė, todėl šis iš svarbaus simbolio pavirsta paprasčiausia etikete. Kitaip ir neįmanoma, nes apribojimas savaime reiškia atėmimą, o ne pridėjimą.

Pamenu, prieš keletą metų mano namuose lankėsi ponia su nesibaigiančiais gyventojų apklausos lapais. Ji vis klausė mano nuomonės apie tai, kaip aš suvokiu „šeimą“, o kuo daugiau atsakymų girdėjo, tuo daugiau nuostabos jos veide matėsi.  Prieš išeidama dar pasakė, kad man tikriausiai paskambins iš jos agentūros, kad įsitikintų, jog aš išties pateikiau savo atsakymus, o ne ji pati – „interviuotoja“, kaip ji man tuomet prisistatė – išsigalvojo. Ir ji buvo teisi. Jie man paskambino, kad įsitikintų.

O mane, šiaip jau, stebino jos nuostaba. Mat man šeima visuomet reiškė visas mano artimas ir mylimas būtybes, susijusias su manimi kraujo ryšiais ir gyvenimo patirtimis. Tai – žmonės, kurie mane augino fiziškai ir dvasiškai, žmonės, prie kurių augimo prisidėjau aš, žmonės, kurių nemačiau daugybę metų, kurių jau niekada nebepamatysiu, tačiau visuomet jaučiau ir jaučiu šalia. Tai ir mano gyvūnai, nes esu už juos atsakinga, nes be jų nesuvokiu savo dabartinio gyvenimo, nes esu jiems gyvybiškai reikalinga. Šis svarbus žodis man neturi jokių aiškių ribų ar formos, tik iš pačios sielos gelmių išplaukiantį suvokimą, kad jei jau reikėtų brėžti ribą, tai ji turėtų būti kuo toliau, kuo labiau viską apimanti, kad už jos netyčia kažkas neliktų pamirštas. Todėl, kai girdžiu tokį siaurą apibrėžimą iki sutuoktinių poros ir jų atžalų, mane apima gilus liūdesys. Mat taip durys užtrenkiamos visiems, kas lieka už trijų ar keturių (...) žmonių grupelės ribos.  

Kuo bloga niekaip nesuvaržyta šeimos sąvoka? Ar nuo to neapibrėžtumo mus ištiks pasaulio pabaiga? Ar staiga į mūsų trapią planetą rėšis meteoritas, jei išdrįsime šeima vadinti vienišą mamą su vaikais, anūkus ir juos auginančius senelius,  niekada tėvystės džiaugsmų ir vargų nepatyrusią porą, nebūtinai sutuoktinių ir nebūtinai vienos lyties? O kas, jei save ir visą ją supančią gyvybę šeima vadins atsiskyrėlio gyvenimą pasirinkusi ūkininkė, daugiau meilės ir supratimo sulaukusi iš savo auginamų gyvūnų, nei savo artimųjų? Ar nuo šito kažkam kitam taps sunkiau gyventi, susvyruos jų pačių šeimos idilė? Ar staiga visi nebemokėsime gyventi ir akimirksniu neteksime savo pamatinių vertybių?

Kodėl ta šeima, kuri pagal mūsų visų Konstituciją yra visos valstybės pagrindas, staiga turi tapti tik sutuoktiniai ir jų vaikai? Kas bus visi tie, kurie nesutelpa į šį siaurutėlį apibrėžimą? Kad ir sutuoktinių gimdytojai, kuriems šeimos apibrėžime vietos nebelieka. Kodėl tas valstybės pagrindas turėtų būti pastatytas iš tokių smulkių akmenėlių? Galiausia, kam reikia siaurinti ir priešinti, kai galima plėsti ir įtraukti?

Žinoma, jei žmogui reikia žinoti, kad jis yra normalus, jis būtinai ras būdą tam savo normalumui patvirtinti. Net jei tam reikės pavogti žodį, ar pasityčioti iš visko, kas pačiam, dėl elementaraus ribotumo pasirodys nenormalu.

Taigi, jei labai reikia, nusipirkite kreidos ir apsibrėžkite. Arba, kaip dabar yra labai madinga, susirašykite savo pačių apibrėžimus ant savo namų sienų ir jų laikykitės. Suprantate, net jei pavogsite iš kitų žodį ir jį apibrėšite pagal savo ribotą suvokimą, pasitenkinimas dėl pergalės greitai išblės. O tuomet liks tikrovė, kurioje būsite pati teisingiausia ir normaliausia šeima iš labai riboto žmonių skaičiaus ir kurioje jums patiems nebeliks vietos, kai sutuoktinis išeis ar vaikai užaugs. Taigi, norėdami kuo siauriau apibrėžti šeimos sąvoka, jūs pasmerkiate save neišvengiamai jos netekčiai.

Taip jau yra gyvenime, kad žmogus susivokia tik netekties ištiktas. Gal ir siekiantiems apsiriboti, apsistatyti sienomis, apsibraukyti stebuklingomis formuluotėmis ir laimėjusiems milijoną ginčų dėl teisingiausio gyvenimo būdo staiga ateis supratimas, kad laimė nepriklauso nuo apibrėžimų. Tai yra toks logikai nepasiduodantis dalykas, kurio daugėja dalinantis ir atlapojus savo namų ir širdies duris.