paralelės

mes it linijos
virš horizonto
tarp pilkšvų debesų

 
vos įžiūrimos
dvi paralelės
aptaškytos bangų

 
tyliai tirpstančios
į balkšvą miglą
praryjančią garsus

 
besisunkiančios
į mirgančią naktį
klampią tarsi medus

 
2023 m. spalio 1 d.

rendez-vous

Žiema sau baltas garbanas šukuoja,
žiūrėdama jam tiesiai į žalias akis,
pavasario apsiaustą pasiklojusi,
nubust iš meilės sapno dar negali jis.

Karštam glėby žiemos vos neištirpdė,
tokios klaidos daugiau ji nedarys,
atodūsį kiekvieną suskaičiuoja
speige įkalinta ledinė jos širdis.

Sniego ir ledo vynu svečią girdo,
nutyla net rytinis paukščių klegesys,
žydri žiedai po smilgomis sulindę
laukia kol debesį vėl Saulė praardys.

Sužvarbę nuo šiaurinio vėjo laukiam
kol iki galo darbą savo padarys:
įsimylėjėlis dar saldžiai snaudžia
pametęs kalaviją palei duris.

Šerkšnu jį užkeri kiekvieną rytą:
jai rodos bent trumpam taip laiką sustabdys.
Turėkime kantrybės: karalienę
savo jis vėlei tik po metų pamatys.

2023 m. balandžio 6 d.

Aiškuma

Dar reikės pripratinti akis,
iš pilkumo žiemos išbridus,
prie šio žydro ir aukšto dangaus,
dar siela jame pasiklydus.

Lyg purvynė klampus liūdesys
jaukų snaudulį ištirpinęs,
taip nubudusi vėl gyvastis
sunerimsta save išvydus.

Aiškuma, toluma, giluma.
O, kiek visko dabar matyti!
Dar viena išgyventa žiema
smilkiniuos baltai įrašyta.

2023 m. kovo 29 d.

0

/komentuotojui/

Kartais aš būnu tau 0,
kuris visiškai nieko nejaučia,
apvalainas, tarytum Mėnulis,
kanopomis sutryptas jaučio.

 
Iš nieko, gi, nieko nepaimsi,
todėl aš tau nieko ir neduodu,
vien tik tavo paties tuštumą
atspindyje grąžintą parodau.

 
Tu nepyk, čia juk tavo 0,
jis man niekuomet nepriklausė,
pats sukūrei, taip panorėjęs,
paėmei vardą neatsiklausęs.

 
Ir nevark, gi 0 neskauda,
jam nei šilta nebūna, nei šalta,
tai tik juodas plonas rėmelis
aplink tuštumą visiškai baltą.

 
Iš nieko, gi, nieko nepaimsi,
todėl 0 tavęs nepripildys,
interneto visatos bedugnėn
nugarmės tavo nulinės viltys.

 
Kam tu daugini viską iš 0?
Keistos pastangos, jo ir vertos.
Dar keistesnis tavo e-pasaulis
iš tuščių vien rėmelių sutvertas.

 
2023 m. kovo 28 d.

Šiaurys

Skustuvu per pumpurus rėžia
iki sielos gelmių šiaurys,
šviesą pūgoje paklaidinęs,
virpa atitirpusi širdis.

 
Galėtų - lede užrakintų
ir pusnimis užremtų duris:
gyvam būti per stipriai skauda,
atgijusiam netinka mirtis.

 
Siurbia gyvastį išbadėjęs,
įsistebeilijęs į akis,
jis kitaip mylėti nemoka,
todėl meilę savo pražudys.

 
2023 m. kovo 28 d.

Mitas

Tavęs lauksiu
ant upės kranto,
pusėje kitoje,
prie sulūžusio tilto.

Vėją siųsiu,
tegu pabando:
ąžuolų girioje
visus dievus nurimdo.

Ašmenimis
brėkštančio ryto
basomis pareisim
nešdami vienas kitą.

Akmenimis
pasaulio šito
iš vandens išbrisim
kurdami savo mitą.

Sakys kažkas:
mūsų nebuvo,
nes taip gi nebūna,
kad netekęs vėl rastum.

Pasaulius du
lemtis susiuvo
visiškai kitaip, be

laiko ir erdvės spąstų.

2023 m. vasario 27 d.

Jo Didenybė

Sparnu brūkštelėjęs per skruostą,

į sielą tiesiai pažiūrėjęs
tiriančiu ryškiai žaliu žvilgsniu,
sėda jis į valdovo sostą,
išdykėliškai susivėlęs,
parėmęs smakrą kalaviju.

Prisijaukinęs vėją glosto,
šypsosi lyg įsimylėjęs,
kažką jam šnabžda paukščio balsu.
Žiemą kaip tingią katę šildo,
karūną nuo galvos nutraukęs,
erzindamas saulės zuikučiu.

Prireiks vos vieno lengvo mosto:
strazdanomis veidus nusėjęs
išbarstys dangų tarp samanų.
Niekam neleis sudėti bluosto
šviesos vežimą pasikinkęs,
nakties suplėšęs drabužius.

Iš debesų nupynęs juostas,
skliautą dangaus aukštai iškėlęs
pakvies prigulti tarp dobilų.
O kol ieškosi Didenybės,
jis juoksis galvą vėl susukęs,
pasislėpęs jūroje žiedų.

Tu

O tu, tikriausiai, net neįtari, 
kad esi mano poezija, 
į kasdienybės pilką vidurį 
įkritusi ryški erezija. 

Skyle audringame debesyje  
prasiverži kaip saulės šuoras, 
naktiniame vasario danguje –
ryškus meteorito ruožas.

Kaip lašas kraujo baltame lape,
įpjovus popieriumi pirštą,
mintis ir vėl sugrįžtanti sapne,
kai viskas turi būt pamiršta.

Visų taisyklių mano išimtis,
kai kelias buvo suplanuotas,
kartais dūžį praleidžianti širdis,
tekste – hieroglifas spalvotas. 

2023 m. vasario 19 d.

Argonautai

Mes išplaukiame dangaus laivais
ten, kur mūsų niekas nesuras,
tolimiausiais Visatos takais
į kitokius laikus ir erdves.

Baltuose žieduose debesų
drąsiai keliam triaukštes bures,
ant ribos tarp būties ir sapnų
skiname slapčiausias svajones.

Tarsi žuvį sidabro tinklais
išgaudome spalvotas žvaigždes:
net ir jas sudėliosim savaip,
kur gyvenimo kelias nuves.

Ir kai plonas ruoželis šviesos
perplėš tamsą, žinokit: tai mes
jį sutvėrėme savo kerais,
nesutikdami meilės prarast.

Glėby

Tavo akys ką tik sugrįžo
iš naktinio dangaus po sapnų.
Mėnesienoj dar pasiklydęs
nardai nėriniuose debesų.

Gal todėl jos taip ryškiai švyti
aušrą keldamos iš tamsumų?
Pilkumą geba išvaryti
iš kasdienos vos vienu žvilgsniu.

Taip pasėjęs lengvumą širdy
vėl parneši giesmes ant delnų.
Tu – pavasaris mano glėby,
aš tau pasaką žalią seku.

2023 m. vasario 13 d.

Tave atpažinsiu

Net jei tūkstantį kartų atgimsim
aš vis tiek atpažinsiu tave,
trajektorijomis susipinsim
po pačia tolimiausia žvaigžde.

Aš išgirsiu tau dar prieš pašaukiant,
rinksiu ženklus kiekvienam sapne,
nesvarbu, kad ir kiek tai užtruktų,
mano kelias nuves pas tave.

O jei kartais trumpam pasimesim
erdvės arba laiko raukšlėje,
kitus tūkstančius kartų atgimę
viens kitam dovanosim save.

2023 m. vasario 12 d.

Nekantrūs

Bridome gurgždančiu sniegu,
klausydami upės šnabždėjimo,
išbūrusio miškui sapnus.

Rąžos, jau kyla iš miego,
tylai prisipildžius traškėjimo.
Ranka pasiekiamas dangus.

Rodos, imsim ir nueisim
debesimis, gulančiais ant švendrų,
ten, kur gimsta žvaigždžių lietus

Devyniaragio pėdomis.
Mes Saulės ištroškę ir nekantrūs,
iš sielų plukdome ledus.

2023 m. sausio 11 d.