Baltos lelijos

Lelijos, visur baltos lelijos,
pusnyse žydi eilėmis ir ratu,
stikluose išraižytos ir ant žemės,
kvapas žiedlapiais ant tavo akių.

Tarsi užmarštį sėtų, skandina
verpetuose, žvilgančiuose sidabru,
vagia gyvastį, apgaulė ramina,
tuštuma tyloje be minčių.

Tarsi sirenos grožiu vilioja
sielas išsiilgusias naujų pradžių,
lelijos, visur tik baltos lelijos –
mirties bučiniai, kvepiantys šalčiu.

Vivus

Tarsi mirkomi piene,
kai lengvai snyguriuoja,
o pro debesį saulė švelni.

Lengvas žiemvėjis žarsto
deimantus po kojom,
ramybė kaip snaigė trapi.

Ledo kaustomi medžiai
traška tartum dejuotų,
spragatis tarškina skrabalais.

Mirguliuoja šešėliai
žiburiuose ištirpę,
šoka sielos tviskančiais sūkuriais.

Šaltis gyvastį glosto,
kvapą gniaužia krūtinėj,
spraudžia tarp pasaulių dviejų.

Tarsi mirkomas piene,
baltumoj begalinėj
jautiesi gyviausias iš visų.

Piešinys

Tarsi žarijų būtų kažkas papylęs
pasaulio pakrašty,
nubudo zylių garsiai apdainuotas rytas.

Į pusnimis apklotą mišką nešini
minčių debesimis
brendam savais takais: tau vienas, o man kitas.

Balta paklotė visur pėdom nubarstyta,
tarytum sakiniais:
vidinis dialogas guli išguldytas.

Dvi sielos lengvos, šalčiu apvalytos
sustingusiam miške,
tarytum piešinys: baltam lape grafitas.

Genesis

Pūgoje pasiklydę, nešami vėjo,
nebeatrenkame žemės nuo dangaus.
Mus visus į šią dieną lyg raides sudėjo
per vidurį lapo švaraus.

Lyg bažnyčių viršūnės apsnigtos pušys
dejuodamos ramsto kraštą debesies.
Išbalusiame miške nubalintos mintys
ieško prasmingos krypties.

Save perrašyti galima iš naujo,
kol prie židinio tirpsta sniego šarvai. 
Gali būti kitoks, eilėmis arba proza, 

visai kitoks, nei jau buvai.

O gal tiesiog patylim?

O gal tiesiog patylim?
Taip šiandien gražiai sninga.
Drėgmė tarsi peiliu lig pat širdies.

Taip gausiai pila iš Dangaus,
tarsi paslėpt norėtų
pasaulį nuo mirties.