Tą rytą turėjau aiškų planą: keltis anksti, nuvažiuoti iš Vilniaus į Druskininkus, dirbti visą dieną renginyje, o vakare grįžti į namelį prie miško, netoli Mažeikių. Gal gruodžio mėnesį tai neatrodytų pats geriausias planas, taigi tektų dar vieną naktį praleisti sostinėje, tačiau gegužės pabaigoje, kai saulė dangumi ritinėjasi iki vėlumos, toks atstumas atrodo nesunkiai įveikiamas.
Diena prasidėjo pagal planą: ankstyva kelionė rytinės saulės glostomu, žydinčiomis alyvomis kvepiančiu keliu buvo stebėtinai maloni, nudžiugino pirmą kartą sutikta, tačiau išties puiki kolegė vertėja, pranešimai buvo įdomūs, tad diena pralėkė greitai ir be jokios nereikalingos įtampos. Liko tik sėsti už vairo ir neskubant, grožintis vakarėjančia pavasarine gamta, pasiekti kelionės tikslą.
Tačiau taip jau yra, kad gyvenime retai viskas vyksta pagal planą. Tokia nuojauta tą dieną mane apėmė artėjančią prie automobilių stovėjimo aikštelės, iš kurios turėjo prasidėti mano kelionė namo: šalia gatvės buriavosi šventiškai nusiteikę žmonės, daugybė jų, abiejose pusėse ir į abi puses, kiek akys užmato. Visi kažko aiškiai laukė. Būtent šalia tos gatvės, kuria turėjau išvažiuoti iš aikštelės. Netrukus keli jauni vyrai mane informavo: prasidėjo miesto šventė, visi laukia eisenos, gatvė eismui uždaryta. Pamačiusi savo automobilį supratau, kad visai gali būti, jog teks laukti net tik eisenos pabaigos, bet ir šventės dalyvių, kurie taip pasistatė savo ratuotą turtą, kad aiškiai galvojo tik apie save.
Atrodė, kad miestas nenori manęs paleisti, versdamas dalyvauti linksmybėse, kurių visai nepageidavau. Minia žmonių nėra ta aplinka, kurioje renkuosi būti savo noru. Visokios šventės, eisenos, koncertai, mugės mane nubaido kuo toliau į priešingą pusę. Aš labai džiaugiuosi, kad visiems smagu, bet, tiesą sakant, tuo metu mieliau pasėdėčiau vėsioje tuščioje bažnyčioje ar pasivaikščiočiau ten, kur visų nėra. Arba važiuočiau ten, kur planavau.
Deja. Supratusi, kad kitaip nebus, ėmiausi pirmosios kliūties: kol miestelėnai ir svečiai laukė eisenos pradžios, praleidau ketvirtį valandos trūkčiodama pirmyn-atgal po nedidukę aikštelę, kurioje buvo gerokai per daug automobilių, pastatytų visaip taip, kaip projektuotojų nebuvo numatyta. Taip, aš nesu pati geriausia vairuotoja ir jūs neabejotinai tai būtumėte padarę greičiau už mane. Bet reikalas tas, kad aš nesiekiu vairavimo karjeros aukštumų, tad nėra ko su manimi dėl jų varžytis. O ir kokia prasmė to greičiau šiuo atveju, kai vis tiek niekur negalima važiuoti?
Pagaliau eisena prasidėjo: ėjo, važiavo dideli ir maži, pasipuošę ir linksmi. Žiūrovai jiems, plojo, mojo, visi atrodė patenkinti. Išskyrus mane. Mano suplanuota graži kelionė buvo atidėta mažiausiai valandai, staiga pasijutau labai pavargusi, ant saulės mašinoje buvo karšta, o nuo garsių bumčikų, sumišusių į vieną ausų būgnelius plėšančią kakofoniją, kuria smaginosi eitynių dalyviai, buvo neįmanoma pasislėpti. Galvoje ėmė suktis nuvilianti mintis, kad teks vakaroti sostinėje.
Jau rodėsi, kad eisena neturi galo, kai pagaliau tas galas pasirodė. Deja, tai nereiškė, kad galėsiu kur nors važiuoti, nes tuomet iš paskos patraukė minios žiūrovų, kuriems nelabai rūpėjo mano poreikis judėti visai kita kryptimi. Netrukus gatvę užkimšo automobiliai, kurių vairuotojai stengėsi nekreipti dėmesio į beviltiškai mirksintį posūkio signalą.
Tuo metu aš jau ant nieko nebepykau ir niekuo nebesistebėjau. Ramiai sulaukiau, kol viskas baigsis ir patraukiau savo keliu. Kai pagaliau kirtau miesto riboženklį ir mane aplenkė visi, kuriems žūtbūt reikėjo lėkti didesniu už leistiną greičiu, o juos nusivijo pora policininkų ant motociklų, aš vėl suradau savyje pasimetusią keliavimo laimę ir nusprendžiau, kad vakarėjant kelionė bus dar malonesnė. Taip ir važiavau, grožėdamasi dangaus mėliu, už saulę ryškesniais rapsų laukais, įvairių atspalvių žaluma, dabinančia link horizonto besiritančias kalvas. Iki pat Jiezno, kur turėjęs leistis nuo nemažos kalvos kelias staiga ėmė ir pasibaigė. Apvažiavimo rodyklė vertė sukti Vilniaus link. Vienam vakarui tiek kliūčių atrodė per daug, taigi teko stabtelėti ir pasitarti su savimi, ar išties nebūtų geriau grįžti į sostinę. Tačiau troškimas pasiekti kelionės tikslą pasirodė stipresnis, taigi, padariusi nemažą lankstą, jau važiavau žavingo miestelio gatvelėmis ir net tuo džiaugiausi.
O kai žydinčios gatvelės baigėsi, prasidėjo dulkėtas remontuojamas kelias, nusagstytas greitį ribojančiais ženklais. Galutinis kelionės tikslas atrodė vis sunkiau pasiekiamas. Ir tuomet, visiškai šalia kelio išdygo stirna su mažyliu. Abu stovėjo ramūs, nutvieksti vakarėjančios saulės ir žiūrėjo tiesiai į mane. Kaip gyva nebuvau mačiusi stirniuko iš taip arti ir taip aiškiai. Instinktyviai nuspaudžiau stabdžio paminą, slystančių padangų garsas gyvūnus išgąsdino, tad jie nuliuoksėjo link banguojančio rapsų lauko, virš kurio, toli horizonte, kabėjo tamsių debesų sūkuriai ryškiai rožiniu krašteliu.
Tai buvo geriausias atlygis už visus kelionės plano pakeitimus. Tas vaizdas taip pakylėjo mano širdį, kad jau nebebuvo svarbu, jog autostradoje į Klaipėdą saulė visą laiką spigino į akis iki pat laidos, kai nusukau link Rietavo. Ten, palikusi už nugaros į pajūrį skubančius agresyvius vairuotojus, reikalaujančius jiems visur duoti kelią, likau visiškai viena ir ramiai grožėjausi pažeme slenkančiais sodriai auksaspalviais spinduliais, besibraunančiais pro žydinčių obelų šakas. Tiesa, netoli Mažeikių automobilį užpuolė tiršti grambuolių debesys. Riebūs vabalai tiško į stiklą, daužėsi į stogą tarytum kamikadzės. Ir tai buvo tarsi paskutinis ilgos kelionės išbandymas.
Taip jau yra, kad gyvenime kliūčių visuomet pasitaiko. Pavargusiam keliautojui jos gali atrodyti neįveikiamos, todėl kyla pagunda pasiduoti. Kartais yra gerai prisiminti, koks esi silpnas ir netobulas. Tokios įžvalgos labai greitai išgydo nuo arogancijos, moko atlaidžiau pažvelgti į save ir kitus.
Tačiau sunkumus įveikti būtina ir tikrai ne todėl, kad bet kokia kaina pasiektume užsibrėžtą tikslą, o todėl, kad svarbiausios grumtynes visuomet vyksta mūsų pačių viduje. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kokias pamokas arba dovanas kiekvienas savo nelengvame kelyje susirinksime. Linkiu rinktis tokias, kurios kilsteli ir praturtina dvasią.
