Mitas

Tavęs lauksiu
ant upės kranto,
pusėje kitoje,
prie sulūžusio tilto.

Vėją siųsiu,
tegu pabando:
ąžuolų girioje
visus dievus nurimdo.

Ašmenimis
brėkštančio ryto
basomis pareisim
nešdami vienas kitą.

Akmenimis
pasaulio šito
iš vandens išbrisim
kurdami savo mitą.

Sakys kažkas:
mūsų nebuvo,
nes taip gi nebūna,
kad netekęs vėl rastum.

Pasaulius du
lemtis susiuvo
visiškai kitaip, be

laiko ir erdvės spąstų.

2023 m. vasario 27 d.

Jo Didenybė

Sparnu brūkštelėjęs per skruostą,

į sielą tiesiai pažiūrėjęs
tiriančiu ryškiai žaliu žvilgsniu,
sėda jis į valdovo sostą,
išdykėliškai susivėlęs,
parėmęs smakrą kalaviju.

Prisijaukinęs vėją glosto,
šypsosi lyg įsimylėjęs,
kažką jam šnabžda paukščio balsu.
Žiemą kaip tingią katę šildo,
karūną nuo galvos nutraukęs,
erzindamas saulės zuikučiu.

Prireiks vos vieno lengvo mosto:
strazdanomis veidus nusėjęs
išbarstys dangų tarp samanų.
Niekam neleis sudėti bluosto
šviesos vežimą pasikinkęs,
nakties suplėšęs drabužius.

Iš debesų nupynęs juostas,
skliautą dangaus aukštai iškėlęs
pakvies prigulti tarp dobilų.
O kol ieškosi Didenybės,
jis juoksis galvą vėl susukęs,
pasislėpęs jūroje žiedų.

Tu

O tu, tikriausiai, net neįtari, 
kad esi mano poezija, 
į kasdienybės pilką vidurį 
įkritusi ryški erezija. 

Skyle audringame debesyje  
prasiverži kaip saulės šuoras, 
naktiniame vasario danguje –
ryškus meteorito ruožas.

Kaip lašas kraujo baltame lape,
įpjovus popieriumi pirštą,
mintis ir vėl sugrįžtanti sapne,
kai viskas turi būt pamiršta.

Visų taisyklių mano išimtis,
kai kelias buvo suplanuotas,
kartais dūžį praleidžianti širdis,
tekste – hieroglifas spalvotas. 

2023 m. vasario 19 d.

Argonautai

Mes išplaukiame dangaus laivais
ten, kur mūsų niekas nesuras,
tolimiausiais Visatos takais
į kitokius laikus ir erdves.

Baltuose žieduose debesų
drąsiai keliam triaukštes bures,
ant ribos tarp būties ir sapnų
skiname slapčiausias svajones.

Tarsi žuvį sidabro tinklais
išgaudome spalvotas žvaigždes:
net ir jas sudėliosim savaip,
kur gyvenimo kelias nuves.

Ir kai plonas ruoželis šviesos
perplėš tamsą, žinokit: tai mes
jį sutvėrėme savo kerais,
nesutikdami meilės prarast.

Glėby

Tavo akys ką tik sugrįžo
iš naktinio dangaus po sapnų.
Mėnesienoj dar pasiklydęs
nardai nėriniuose debesų.

Gal todėl jos taip ryškiai švyti
aušrą keldamos iš tamsumų?
Pilkumą geba išvaryti
iš kasdienos vos vienu žvilgsniu.

Taip pasėjęs lengvumą širdy
vėl parneši giesmes ant delnų.
Tu – pavasaris mano glėby,
aš tau pasaką žalią seku.

2023 m. vasario 13 d.

Tave atpažinsiu

Net jei tūkstantį kartų atgimsim
aš vis tiek atpažinsiu tave,
trajektorijomis susipinsim
po pačia tolimiausia žvaigžde.

Aš išgirsiu tau dar prieš pašaukiant,
rinksiu ženklus kiekvienam sapne,
nesvarbu, kad ir kiek tai užtruktų,
mano kelias nuves pas tave.

O jei kartais trumpam pasimesim
erdvės arba laiko raukšlėje,
kitus tūkstančius kartų atgimę
viens kitam dovanosim save.

2023 m. vasario 12 d.