Šiandien klausiausi tik vėjo
su tyliai čirpiančiais žiogais,
iki dangaus pakylėjęs
nusinešė tolyn stogais.
Nešdamas viską išbarstė:
nieko savy nebeturiu,
tik tuščią bekraštę erdvę
su nutolstančiu griaustiniu.
Ir vėl kažko prisirinksiu
nors lengva be turinio būt,
neduokdie šitaip apsunkti
kad savy paskendus pražūt.
2020 m. liepos 23 d.
