Pusiau

Bedugnės sieloje verpetais,

gyvastį siurbiantys viesulai,

dalis tavęs dar čia, kita –

už apsauginio rato,

nuo pirmojo jau kvapo

padalintas taip buvai.

Kiekvienas dūžis – iš anapus

atodūsiais ataidi ratilai.

Gyvenam tarsi muziką

skaitydami iš lapo,

melodijas kažkur girdėtas

kartodami savo balsais.

Tarsi čia buvęs šimtus kartų,

kitų atspindžiuose save matai.

Žingsnis kiekvienas

suskaičiuotas ir pasvertas.

Per smulkų sietą iš saiko

byra būsimi keliai.

Kol vieną pusę ardo,

kitą – mezga.

Ir vėl iš naujo.

Amžinai.

Memento

Vietoje antkapio man -
jūros akmenėlį,
pušies ošimą -
vietoje raudų,
po galva -
balto kopų smėlio,
drabužį - iš putos,
suplaktos bangų.

Teverkia rūkas,
smilgas apkabinęs,
teliūdi žvaigždės,
paslėptos už debesų.
Tu neliūdėki:
tau kalbėsiu
tuščiose kriauklėse
tūkstančiais balsų.

Kai saulė purpurą
išlieja horizonte,
išplėšia žemę pilnatis
iš tamsos nagų,
šešėliuose mane surasi,
ant ribos
tarp šio pasaulio
ir sapnų.

Transformacijos

Vaivorykštėmis saulė

žyra tarp blakstienų,

pro tirštą rūko sieną,

per suledėjusias šakas.

Iškvėpęs nerimą, šaltos

drėgmės iki pat sielos

užsipildęs, iškeli rankas.

Palinkusios prie tako

šluotos sunkios smilgų

glaudžiasi prie kopų, nyra

smėlio raštai į bangas.

Šešėlyje krumpliaračio

Visatos parklupdytas,

akimirkas jauti visas.

Tyliai vaitoja rytas

plėšomas. Padalintas.

Žvaigždės į smiltis byra,

į trajektorijas naujas.

Žaltys, padangėje vėl

išnarą palikęs, dėsto

kitos melodijos natas.

Sausis

Lašais sidabro virtęs
sausio dangus tirpsta,
apsiaustą pilką užkabinęs
ant seno ąžuolo šakų.

Kur lopas prasitrynęs,
purpuru nušvinta
saulėlydis, tarsi vitražas
skliaute, ant tūkstančio langų.

Pažeme, pasimetęs,
drėgmės surakintas
braido vėjas, lyg apgirtęs,
purvynėje įklimpęs, tarp balų.

Naktį atslinkęs šaltis
žiemai bado pirštais,
kad mėnuo, pareigas pamiršęs,
rauda, prigulęs ant samanų.

Tik miškas
tyliai kenčia,
kartais sudejuoja,
gal guodžia mus, o gal save,
o gal tiesiog ramiai sapnuoja
pavasariais sugrįžtančias giesmės.

Progos

Ji vėl išeina: žarijom

tarp anglinių debesų

dienos likučiai virtę,

jose praeitis smilksta,

tarytum popierius

deginamų laiškų.

Viską išsineša,

kas buvo skirta,

nuo snaudulio apgirtę,

kampuos palikę

ginklus, ją palydim

iki ribos sapnų.

Nesnaudžia tik vorai

kol meteorai raižo

bedugnį dangų,

prasmes suaudę,

pavėjui paleidžia sielas

– aitvarus dausų.

Gavę dar vieną progą,

kokie ryte pakirsim?

Ar pamokas išmokę,

o gal, nuo praeities

nupurtę dulkes, grįšim 

prie senų karų?

Pažadai

Toks netikėtai ramus rytas:
anksti nubudę rąžosi klevai,
debesų draiskanos, per naktį
išsunktos, jau išbarstytos,
properšos ryto auksu žiba,
į šlapią žolę geriasi garsai.

Tik atminty dar siaučia nakties vėjas,
pyktį išliejęs lediniais lašais.
Nuo stogo vienišas jau dūmas
tingiai raitos, pasunkėjęs,
nuo sočios upės drėgmė kyla,
į rūko sieną atsimuša balsai.

Sapnus po antklodėm pamiršę,
sulaukę dar vienos naujos pradžios,
paleidę praeitį, lengvi,
svajones mezgame tarp pirštų,
nebeapsunkinti dangaus
žadėdami. Iki kitos audros.

Klasta

Už rago jaunaties užsikabinęs

nakties drabužis su migla atslinko,

tarytum varno sparnas – juodas,

nusėtas begaliniais žiburiais.

Tirpsta kuklus ugnies liežuvis

palei horizontą, vakarui išeinant,

netvirtas pažadas kitos dienos –

pavienis potėpis avietiniais dažais.

Nugrimzdusi į prieblandą šviesa

dar snaudžia, nebrėkšta rytas,

užkerėtas glėbyje tamsos. Dangus

pasimetė apvilktas patalais pilkais.

Būk atsargus, dangaus bičiuli,

kol ramiai sapnuodamas pilnėsi,

giliai įaugusi į sidabrinę širdį,

tavęs migla daugiau nebepaleis.