Tavo šypsena
iš sapnų šešėlio,
neapčiuopiama,
lyg bučinys vėjo.
Liko man tik tiek,
laikiau, kiek galėjau,
kol iš praeities
balsą dar girdėjau.
Tirpsta lyg migla
tavo mielas veidas.
Nieko nebėra,
tik aš – tavo aidas.
Giliai savyje
likučius dėlioju,
smėlio pilyje
banga apsikloju.
2021 m. rugsėjo 10 d.
Jau šviesa skeldėja
po rasotus kilimus,
dar sielos klaidžioja
sapnuose pas mylimus.
Gal spėsi tart žodžius
taip dažnai nutylimus?
Visus burtažodžius
šiapus nebežinomus?
Slepia šešėliuose
migla užkerėjimus,
auštant pasimiršusius
senus užkalbėjimus.
Pasaulius tirpdo jau,
veik ranka pasiekiamus,
diena pakirdusi
iš tamsos išplėšia mus.
2021 m. rugsėjo 10 d.
