Man labai patinka žmonės, kurie keikiasi. Ne, tai jokiu būdu nėra tie žmonės, kurių sakiniai sudaryti vien iš keiksmažodžių. Tokius aš nelabai suprantu. Tiksliau suprantu, tačiau neturiu jokio noro klausytis, nes kažkaip labai vargina tas nuolatinis darbas įtempus ausis laukti, kol pagaliau bus išstenėtas normalus žodis ir mintis įgaus jei ne forma tai bent jau kryptį.
Man patinkantys žmonės yra tokie, kurie keiksmažodžius vartoja lygiai taip pat, kaip tai daro su visais kitais žodžiais: pagal paskirtį. Turiu pripažinti, kad nevengiu to daryti ir pati. Esu sukaupusi visai spalvingą jų žodyną įvairiomis kalbomis, o pasitaikius atitinkamai progai ir nuotaikai, pasinaudoju tuo, kuris atrodo tinkamiausias, per daug apie tai negalvodama.
„Fui, fui, fui, kaip tau ir jiems ne gėda?!“ – jau girdžiu rypuojant savo galvoje sėdinčią dievobaimingą davatkėlę. Jūs, jei buvote visaip tinkamai auklėti, su ja esate labai gerai pažįstami. Šita skaidraus veido moterėlė paprastai gyvena visų mintyse (nebent išskyrus kokius psichopatus, nes ten, greičiausiai, tūno visai kitokie personažai) ir labai mėgsta pagėdint bei pamenkinti. Dar ji geba mojuoti elegantišku senoviniu rankinuku, kuriame slepia plytą, ir smogti juo į pačią jautriausią vietą tuomet, kai esi labiausiai pažeidžiamas. Tada jauti tokią gėdą, kad mieliau į eketę vasario mėnesį įšoktum. Jei pažeidžiamas nesi, šitą balselį tiesiog nutildai ir pasiunti _________ (įrašyti sau priimtiną keiksmažodį). Deja, bet vidinė davatkėlė praktiškai niekuomet neišsiruošia ten, kur yra pasiųsta, tačiau ne apie tai šį kartą.
Bet jūs tik paklausykite, kaip jie gražiai skamba! Kaip sprogsta burnoje, atpalaiduodami ir išsinešdami lauk įtampas, pakeldami nuotaiką ir net sutaikydami žmogų su pačiu savimi! Tai tarsi pripažinimas, kad esi netobulas, o nuo šitokio susivokimo labai palengvėja. Gal todėl žmonės, kurie keikiasi atrodo kažkokie mažiau prislėgti ir užsispaudę, mažiau reikalauja iš kitų ir dažniausiai rėžia tiesą į akis, nevengdami nedelsiant atsiprašyti, jei suklydo. Žinoma, keiksmažodžiai gali būti labai nemalonūs, jei yra skirti įžeisti ir įskaudinti. Tačiau tokiais atvejais nemalonūs būna net patys gražiausi žodžiai, sukeliantys kur kas daugiau skausmo ir žalos.
Tokį skriaudimą gražiais žodžiais paprastai būna labai gerai įvaldę žmonės, kurie niekada nesikeikia. Jų vidinė davatkėlė yra tokia įtakinga, kad net atsispindi žmogaus veido skaistume, akių nekaltume ir nuolatinio tobulo savęs ir tobulo savo gyvenimo demonstravime. Visai gali būti, kad kuriam laikui apsigausi galvodamas, kad čia, galbūt, yra tas retas atvejis, kai sutikai išties gyvenimo nesugadintą, gerą žmogų. Tačiau atidžiau panagrinėjęs staiga suvoki, kodėl aplink taip trenkia naftalinu, truputį skauda šonus, o iš nugaros kyšo viena kita peiliuko rankena.
Taip jau yra šitame pasaulyje, kad tobulų žmonių nebūna. Galbūt todėl, kad tą tobulumą kiekvienas apibrėžiame savaip. Vienam tobula moteris turi skristi į kosmosą, kitam – kepti pyragus, o trečiam – skrisdama į kosmosą kepti pyragus. Ir nieko čia su tuo nepadarysi. Nebent pagaliau susitaikysi su savo paties netobulumu ir paliksi ramybėje kitus.
O jei netyčia nutiks taip, kad sutiksi tobulą žmogų ir pasirodys, kad tas dar ir niekada nesikeikia – nešk kailį kuo toliau, kol dar likai sveikas. Taip jau yra su tobulais žmonėmis: nors kankina jie patys save, bet tyliai nekenčia aplinkinių, mat tobulumas – skausminga ir varžanti našta. Ypač, kai matai, jog kiti ant savo kupros tokios nevelka. Jei galėtų, tobulieji riebiai nusikeiktų ir pasiųstų visus taip toli, iš kur dar nei vienas negrįžo. Deja.
Nežinau, kodėl žmonės taip nori būti tobuli. Net jei kiekvienas tą standartą suvoktume vienodai, tai reikštų, kad siekdami būti tobuli, siekiame būti identiški. Man tai atrodo labai nepatrauklu ir nuobodu. Daug įdomiau (ir saugiau, ir sveikiau) yra leisti laiką su žmonėmis, kurie pripažįsta savo netobulumą ir kartais keikiasi. Kol jie tyrinėja naujus horizontus, jų vidinė davatkėlė mokosi atlaidžiai šypsotis, o gal rūko pasislėpusi bažnyčios kiemo kamputyje. Ir tai yra daug geriau, nei grėsmingai mojuoti elegantišku senoviniu rankinuku, kuriame paslėpta plyta.
