Labels

Friday, 14 December 2018

Leliumai

Pamečiau save kažkur raukšlėje laiko,
tarp gęstančių ir brėkštančių dienų.
Ėda savo uodegą slibinas be saiko,
dangus užsikabinęs jam kybo iš nasrų.

Apsamanojęs, kirmgraužomis nusėtas,
tiltas tarp šio pasaulio ir tūkstančių kitų,
paklydusi pelėda neranda niekur vietos,
ant šiaudų sodo tupiamės, supamės kartu.

Adatos ąsoje angelai miega įsitaisę,
nuogos sielos prausiasi šviesoje žvaigždžių,
smaigalys švytuodamas visatą pjausto,
sprogdinamas pasaulius kupinus prasmių.

Šiugžda tamsoje paslapties drabužis,
pro mezginio akis lauk veržiasi viltis,
po laiptais pastatytas ąsotis įdužęs,
pripildytas vėl viską išbarstys.

Wednesday, 14 November 2018

Apie lapkričio šnabždesius ir pyragus

Tarytum į keistą nuovargio ir bejėgiškumo skiautinį vynioja žmogų lapkritis. Ypač, kai dangų nugula pilki debesys, į kuriuos šakomis kabinasi nuplikusios medžių viršūnės, rodos vos prieš akimirką išnirusios iš rytinės miglos rūbo, vis rečiau praplėšiamo prigesusios saulės spindulių. Šlovingos spalio spalvos pūva miško paklotėje permerktos, sumaišytos su pažliugusių kaimo keliukų purvyne. Vienas kitas nurudęs lapas dar įsistvėręs šakos priešinasi gūsingam vėjui, bet jau atidavęs gyvastį ir niekam nebereikalingas, toks pat nebetikras, kaip ir seniai pasibaigusios vasaros atsiminimai. Vos prasimerkti spėjusi diena žiovaudama krenta vakarui į glėbį, grimzta miškas į snaudulį, kartais vis nuo vėjo paaimanuodamas. Ir žmogui nuo tos  darganos norisi aimanuoti, kai drebėdamas barstai pavėjui šilumos ir šviesos likučius, jausdamas vis giliau po oda besispraudžiantį šaltį.

Tirštoje gilaus rudens tamsoje slepiasi daug netiesios, kuri, drauge su drėgme, braunasi iki pat širdies. Netiesos apie neviltį ir vienatvę, nuo kurios kartais gali nepakeliamai apsunkti širdis.

Negalima tikėti tuo, ką kalba klampus ruduo, pradvisęs pūvančiais lapais ir neišbrendamomis balomis. Tai tik lapkritis, dirbantis savo darbą, kuris visas – apie pabaigas, tamsą ir miegą, iš kurio kartais nebepabundama. Nieko nuostabaus, kad kartais tokiu metu pamirštame, kad šioje ašaringai liūdnoje pabaigoje slypi naujos pradžios pažadas, kad tamsoje jau bręsta pavasarį sugrįšianti gyvybė.

Kai prieblanda ir rūku prisidengęs lapkritis per garsiai šnabžda, jį geriausiai užgožia kunkuliuojantys puodai, kuriuose verda gardūs sultiniai ir troškiniai, gausiai pagardinti įvairiais prieskoniais, žolelėmis ir česnakais.  O kai krūtinę užgula keistas akmuo ir išsenka jėgos, išsenka taip, kad rodos nebeturi ką duoti, – pats metas kepti pyragus. Tokius, į kuriuos reikia pridėti daug vanilės, cinamono, muskato, džiovintų uogų ir vaisių, riešutų ir šokolado. Tokius, kuriuos galėtum valgyti su karštu obuolių kompotu, į kurį pridėdama imbiero, anyžiaus ir gvazdikėlių. Visas tas daugybę saulės savyje sukaupusių įvairiaspalvių produktų maišymas, plakimas, matavimas ir sijojimas, pjaustymas ir lupimas labai pradžiugina širdį. Kūryba virtuvėje visuomet suteikia energijos ir nepalieka vietos niūrioms mintims. Kutendamas nosį ir žadindamas jusles, tarytum paslaptingas užkalbėjimas, aromatingas debesis pasklinda po namus, valydamas nuo liūdesio ir tamsos visas kertes ir pakampes.

Maistu lapkritį reikia dalintis ypač dosniai: nereikia gailėti nei pyragų, nei troškinių, pagardintų vasaros prisiminimais ir geriausiais palinkėjimais. Ypač liūdniems ir piktiems – papildomą žiupsnį pipirų ir aitriųjų paprikų, cinamono ir kmynų, kad su čiauduliu ir vidine šiluma visas vidinis šaltis lauk išgaruotų. Kai lauke trūksta saulės ir šilumos, jų reikia ieškoti savyje. O suradus – būtina dalintis, kad pasidaugintų. Taip jau yra, kad kartais šviesa ir viltis slepiasi milžiniškoje riekėje kvapnaus pyrago, kuriuo pasidalinus lapkričio šnabždesius užgožia malonūs pokalbiai ir juokas. Taip jau yra, kad dosniausiai reikia raikyti pyragus, kurie pagaminti visai ne iš sviesto, kiaušinių ir miltų. Ir ypač svarbu jų negailėti lapkritį. 






Monday, 12 November 2018

Tesėjas

Mintis apie tave sušildo,
kai sielą merkia lapkričio lietus
ir smelkia dargana lig pat širdies,
paklydusios svetimame mieste,
kur kojos kliūva už akmens kiekvieno,
kur eitum tiesiai, bet aplink vien sienos
ir durys, į kurias pabeldus nieks neatidaro.

Labirinte šešėliuose riaumojant minotaurams,
paveikslas tavo – tarytum Ariadnės siūlas,
kai saulė vos pakilusi miglon vėl gulas,
ir, rodos, kardo jau nebepakelsiu,
žinau, kad vos akis sumerksiu,
pažadins tik mintis apie tave,
aš iš tamsos išnersiu. 

Monday, 22 October 2018

Verpetuos

Du mus,
tarsi lapus,
vėjas koridoriais
auksinio miško neša.

Ir nesvarbu
rytoj kas bus,
kol sukamės abu
rudens šokių verpetuos.

Monday, 24 September 2018

Dargana

Tokia drėgmė, kad,
rodos, sielą maudžia,
ir gervių klyksmas iš
papilkėjusios padangės
lietumi per sprandą
su šiurpuliu išspaudžia
paskutinį lašą šilumos.

Save sugrubusiuose
delnuose suspaudęs,
tarytum rudas lapų
gniužulas gužiesi ir,
pasileidęs pavėjui,  
kažkaip tikiesi dar
sulauksiąs atgaivos.

Tada, kažkaip, per 
visą šitą gėlą, kai 
vasaros grožybės ūbauja
gailėdamas šiaurys, kai
stingdamas net kvapas mėla,
pasijunti beprotiškai laimingas,
kad esi laukiamas namuos.

Tuesday, 18 September 2018

Distancija

Lyg perseidais nusėtas
svajingas rugpjūtis
tu net po slegiančiai pilku
lapkričio dangumi.

Manyje žioji gilios
vandenynų bedugnės,
iš jų tavo žvaigždės
atrodo per toli.

O būna naktų, kai
mėnesienos takas
šviesuliais paverčia
sidabrines žuvis.

Audžia sapnus
žvaigždynuose nimfos,
Charibdę užrakinę
po bangomis.

Monday, 10 September 2018

Kai kvepia obuoliais

Iš debesies
danguj rugsėjo,
šiek tiek apsunkusio
nuo kvapo rudeninių obuolių,
atsklido lengvas liūdesys.
Lietaus nereikia:
ašara nupraus.

Paskendęs
tarsi pieno kibire
ankstyvas rytas sugraudino
klykiančių gervių smailę pamišky.
Dar likusius lašus būties lengvumo
su blėstančia šviesa vorai
į kilimus suaus.

Rugpjūčio sapno
paleisti dar nenoriu,
žiogų išvirpintų trumpų naktų.
Sruogos nugeltusios beržų pažadina:
medumi kvepianti ramybė
už Paukščių tako tyliai
pasislėpusi palauks.

Wednesday, 8 August 2018

Rudeniop

Ant žiogų sparnais
išvirpinto oro
sklendžia voratinkliuose
užkoduotos svajos,
švelniai glostomos
tolstančios saulės.

Kupini jų debesys,
pilnas jų dangus,
gilus toks, bet
visai čia pat,
tarytum ilgesys,
kurio išreikšti žodžiais
neišeina.

Mes čia, paskliautėje,
glėby viens kito,
tylūs, tarytum du
žvaigždėti ežerai,
pripildyti rugpjūčio laimės,
besiilsinčios rudens pavėsy,
iš perseidų gijų
audžiame sapnus,
kvepiančius
obuoliais ir šienu.

Ji palengva išeina.  

Tuesday, 10 July 2018

Palauk

Tu dar palauk basos manęs
atbėgančios per pievas,
už eglių tolstant dienai,
lakštingalos giesmėm
dangus kol pildos.

Neskubinki manęs, palauk:
toli man per rasos lašus,
voratinklių gijas, žiedų
apsunkusias taures,
kol išbyrės vidus,
sklidinas it indas.

Tu tyliai pasėdėki ant ribos –
auksinio siūlo, tirpstančio nakty.
Parbėgu! Tik dar akimirką sugersiu:
bedugnėje tamsoj pražydusi erdvė
pulsuoja ir čirpiantys žiogai
trumpam pakirto kojas,
palauki kol iš skrydžio
nusileisiu.

Tuesday, 19 June 2018

Lengvumas

Tarsi pūkas
vasarvidžio mintys
tokios lengvos lyg
sklęstum į dangų
Mėnesienos nutviekstu
taku, link žvaigždžių.

Veidas jūros tykus,
šnabžda smiltys
po pėdom basom,
viską paleidęs iš rankų
lieki apsirengęs savim,
be jokių paslapčių.

Viduje taip šviesu,
gimsta viltys, tarsi
tolimos saulės pakyla
iš tamsiausių kerčių.
Pareini išganytas, tarsi
rūbu aprengtas nauju. 

Birželis

Baltų dobilų patale ganos bitės,
tavo lūpos kvepia medum.
Šiandien sunkūs tik bijūnų žiedai,
jau apvytę, vis dar kvepia lietum.

Tavo sruogose klaidžioja vėjas,
kregždės nardo birželio dangum.
Mėnuo grožisi saulės pastelėmis
vakarinėm, aš gėriuosi tavo vidum.

Mes sugrįžtam rasoje nusiprausę,
vorai tyliai mezga sapnus.
Slenka rūko draiskanos pilkos
palaukėm, tavo glėbys toks saldus. 

Ramu

Kažkodėl taip ramu,
kai birželio lietus
tyliai beldžia į stogą.

Debesis taip žemai,
kad persiplėšė pilvą
į vėjarodės smaigą.

Tyliai sėdim abu
nuo žydinčių liepų
aromato apsvaigę

Kažkodėl taip ramu,
gal todėl, kad kartu
namuose stebim laiką.

Thursday, 14 June 2018

Po audros

Mūsų pauzės nejaukios, 
lyg sustingę baleto šokėjai,
žodžiai sunkūs, tarsi
lūžtančios keteros jūroj.
Tyloje virpa prasmės,
joms garsų niekada nereikėjo,
sūrūs žvilgsniai pasakė daugiau
negu patys galėjom.

Gal neaiškink, nereikia.
Bijau susipinsim lyg žuvys
tinkluose, radę visko,
tik ne to, ko ieškojom.
Atminimai kiekvieno savi,
tarsi sužeisti šunys po kojom,
išlaižyti, išglostyti,
kailiu apaugę randai.
Taip norėjom.

Po audros stoja štilis.
Jokio vėjo, nei triukšmo,
tik sustingę šokėjai atgyja.
Akyse tavo maudosi Mėnuo.
Delnuose mano žydi lelijos.

Wednesday, 13 June 2018

Rytiniai raganavimai

Nuskyniau keturis rasos lašus
nuo vienišo serbento krūmo -
veidrodžius saulės kylančios
iš balzganoto horizonto dūmo.

Pirmuoju sudrėkinsiu tau akis,
kad kiaurai permatytų klastą,
kad neužgestų niekuomet jose viltis,
net jeigu kelrodė žvaigždė užgęsta.

Antrasis – širdžiai, kad nesopėtų,
kai užsigaus į neteisybės kampą,
atsakymų ieškodama, kad nepailstų,
kantrybės kol aplinkiniai netenka.

Trečiasis lai nuskaidrins protą,
kad mintys būtų aštrios tarsi kardas,
kad atpažintų per tirščiausią rūką
kas užmaršties, kas meilės vertas.

O paskutinį, tarsi miglą paslaptingą,
aplink tave paskleisiu šiaip sau,
kad per akivaizdu nebūtų:
koks gi gyvenimas, kai
viskas paprasta,
be nuotykių,
be vingių ir
be burtų?

Monday, 11 June 2018

Tyloje

Kartais
tyloje sutelpa
daugiau tiesos
nei žodžiuose, kad
ir kokie nuoširdūs jie bebūtų.

Čia panašiai kaip žvaigždės,
kurios sutelpa tamsoj,
daug paslaptingos
tuštumos tarp jų,
kitaip pražūtų.

Sunday, 27 May 2018

Paslaptys

Supamės
ant voratinklių,
skaidrūs, tarsi ašaros
saulės rytinės,
tekančios krūtinėje,
įsikibę į ruoželį tamsos.

Tu – mano rūkas,
klaidžioju savo noru,
prieblandoje,
niekada neišeisiu.
Brendu į gilumą,
Ariadnės siūlą
padžiovusi ant
šermukšnio šakos.

Gilumoje žydi
žvaigždynai, ūkai
jų dar niekas neatrado,
juose pasislėpę
supamės ant voratinklių
niekieno sapnuos.

Kartais nebežinau,
ar tu tikras, o gal
aš ir pati save išgalvojau,
po spalvoto stiklo šuke
užkasusi paslėpiau
prie kaimynų tvoros.






Saturday, 12 May 2018

Tik

Tu išnyrai
iš rytinio rūko,
kai žiedlapiais snigo
nuo vos krutančio vėjo.

Apkabinai,
tik tiek tetrūko,
šio vientelio stebuklo,
mums nieko daugiau nereikėjo.


Monday, 7 May 2018

Rex

Visi mano pasauliai
telpa tavo saujoj.
Tu tik nepaleiski:
kas aš be tavęs?

Tarsi viją juostoj
į save įauski, laiko
bekraščio pievomis
ganydamas žvaigždes.

Tavo šviesoje
matydama ištversiu
visas pabaigas
ir visas pradžias.

Tu tik nepaleiski,
net jeigu blaškysiuos,
tik dar tvirčiau priglauski
kuo arčiau savęs.

Saturday, 28 April 2018

in aeternum


Vieną dieną
aš tavim atgimsiu,
tu – manim
ir susitiksime iš naujo,
vienas kito
kosmose paskendę,
tarsi laiko smiltys
Dievo saujoj.

Šalia suguldyti,
perpinti keliai -
dvi orbitos tamsoje
ryškiai nubraižytos,
paralelinių pasaulių
raibuliai, ir toks pat
kaskart esi,
ir kas kartą – kitas.

Aidas sklindantis
nuo pat pradžios,
kai visi ir visa
buvo vienas,
dar nuo tų laikų
tave menu, apie mus
gyvenimas
kiekvienas.

Wednesday, 4 April 2018

Sulaukti


Aš laukiau: bridau purvynais
link vis tolesnio miško vingio,
klaidžiojau horizontais,
skendinčiais nežinioje,
pylė lietus, o aš labai skubėjau,
lediniai pirštai dar mirties
išsunkti gyvasties kol nesuspėjo.

Tikėjau: rasi, net jei pailsusi
trumpam prigulsiu po sąnašom ledų,
lūpas priglaudęs prie išsekusios kaktos
raukšles nubrauksi, o aš nubusiu,
sulaukusi malonės dar vienos.

Ir aš sulaukiau.
Tu atėjai, mano pavasari,
apkabinai šlamėjimais sparnų,
apsvaiginai pumpurų spragsėjimu,
čiurlenimais upokšnių girdei,
lakštingalos giesme pamaitinai,
pasėjai dangų akyse,
želmenimis sudygau.
Kyla nubudusi dvasia.

Saturday, 3 March 2018

Laikui

Aš tariu jums sudiev, mano dienos,
mano laike, aš paleidžiu tave.
Nebespėju: per veržlus tavo srautas,
gal paliki rieduliu gulėti vagoje?

Aš čia liksiu, o tu toliau bėki,
kol stebėsiu gimstančias žvaigždes,
kol visatos paslaptis atskleisiu,
amžinosios sielos perprasiu gelmes.

Kita vertus, laike, gal nereikia:
aš tik atspindys iš mylinčių akių,
paprasta kelių širdžių melodija.
Kas gi būsiu likusi be jų?

Thursday, 8 February 2018

Tiltai

Jeigu kartais
manęs čia nebūna
dabar, kol esu,
gal tuomet,
kai manęs nebebus,
aš dar kartais ateisiu?

Ant pasaulių ribos
susitikę prisėsim,
labirintuos sapnų.
Tavo skausmą
vaiskiu liūdesiu
vogčiomis pakeisiu.

Taip, be žodžių,
kol blakstienos
dengiasi šerkšnu,
dviese būsim,
kol nepažinę 
pro save praeisim.

Laiko tiltais
tarp čia ir tarp ten,
Paukščių taku
vieną naktį
tau į širdį parėjusi
nebesužeisiu.

Saturday, 3 February 2018

Melodija

Penklinėje Chrono
mano melodija –
minorinių natų
ir tylos pauzių,
spengiančių nebent
aidu visatos.

Manęs klausaisi tu,
tavo širdy, galbūt,
kitaip skambu:
lengvais fragmentas,
nerimastingais šuoliais
ar niūriais vibrato.

Gal nesvarbu?
Lengva lyg vėjas
tarp apnuogintų šakų,
toliau sklendžiu.
Jei, kas ieškojo,
tas surado.


Kelionė

Kai kojos klimpsta čia,
dangum brendu,
lyg miško kilimu,
tarsi žole rasota
rytui tyliai brėkštant.
Prie odos ne voratinkliai, -
žvaigždynai limpa,
kol šviesą į save geriu.

Akimirkai užsimirštu,
tarsi besvorė siela
sklendžianti erdvėlaikio
kanjonais begaliniais,
be nešulių, be saitų,
užpildyta vien lengvumu.

Kol ryškus žybsnis
sudrumsčia naktinio
vandenyno ramų veidą.
Vėl laiko dantračius stumiu.

Dugne visatos bunda
snaudžiantys leviatanai.


Friday, 26 January 2018

Pilka

dangus apsunkęs
jau kelintą parą
merkia žemę
pasaulis pilkas
tarytum lininės
staltiesės raštai
siela niekaip
nepramuša švino
link žvaigždžių

ribos ištirpo
horizontas išsitrynė
nėra pradžios
nei pabaigos
neliko ženklų
nebesusigaudom laike
skęstam monotoniškame
neryškiame pasaulyje
be orientyrų

saulės šviečia
iš tavo akių
tūkstančiai jų
tokios ryškios
kad baisu apakt
dar baisiau
jas pamest
pilkumoje pasiklydus
save prarast

Wednesday, 24 January 2018

Apie švento veido moteris ir tikrą peklą

Sunku pasakyti iš kur švento veido moterys semiasi įkvėpimo ir kiek laiko savo išraišką repetuoja priešais veidrodį, tačiau jos man labai primena bažnytiniuose paveiksluose vaizduojamas madonas: kukliai nuleistose, o kartais plačiai atmerktose akyse spindi nepamatuojama meilė ir geranoriškumas, veide sustingusi nuolankios ramybės, drąsios kankinystės ir rūpesčio visais pasaulio nuskriaustaisiais kaukė, kalboje nėra skubos, mat kiekvienas žodis gerai pasveriamas, o nuo dievobaimingų lūpų niekuomet nenuslysta keiksmažodis, net pati povyza kažkuo primena bažnyčios suoluose sustingusias davatkėles su rožančiais rankose.

Žiūrint į tokias moteris nevalingai supranti, kad pirmiausia jos pačios labai tiki tuo, ką transliuoja aplinkiniams, t. y., savo misija pasauliui nešti gėrį, taiką, ramybę ir teisingumą. Tiesa, būtent pastarasis, būdamas slidus tarytum po sniegu klastingai pasislėpusi užšalusi bala, yra svarbiausias skiriamasis bruožas: iškilus teisingumo klausimui, švento veido moterys labai greitai pamiršta viską ir (perkeltine prasme, žinoma) pradeda mojuoti senamadišku rankinuku, kuriame paslėpta mažų mažiausiai plyta. Sudiev lieka tarti ne tik gėriui, taikai ir ramybei, bet ir sau pačiam, nes atsivers tikra pekla, o iš šitos tai niekas sveiko kailio neišneša. Nebent švento veido moteris, kuri apie tokią savo patirtį vėliau visiems pasakos it apie didžiausią jai tekusią kančios naštą.

Man teko nelaimė sutikti mažiausiai tris tokias moteris. O gal didžiausia laimė, kad tik tris. Kita vertus, jos sugebėjo pridaryti mano gyvenime milžiniškos žalos. Per šiek tiek daugiau nei porą dešimčių visiškai savarankiškos savo egzistencijos esu sutikusi įvairaus plauko asmenybių, kai kurios buvo net labai pavojingos. Tačiau nė viena iš jų  nesugebėjo pakenkti labiau už švento veido moteris. Visos jos tarėsi dariusios didelį gerumą ir labai mėgo už tą gerumą gauti atlygį, kurio niekaip nebūdavo gana. Čia yra labai svarbu nesusipainioti: gaunamas gerumas nebūtinai turi būti kažkokia paslauga, dovana arba pagalba. Net priešingai: gali būti, kad tą gerumą gausi daryti pats, bet viskas vis tiek kažkokiu keistu būdu apvirs aukštyn kojomis ir galiausiai tapsi skolingas. Švento veido moterys tokias skolas moka įšaldyti amžinojo moralinio įsipareigojimo įšale, iš kurio išsigelbėti nepavyks. O jei bandysi – atsivers tikra pekla, o iš šitos tai niekas sveiko kailio neišneša.

Ta tikra pekla, kurią sukelia švento veido moterys, yra tokia meistriškai suregzta auką sveiku protu abejoti verčianti intrigėlė, kurioje viskas apverčiama nuo kojų ant ragų ir atvirkščiai. Mat kreivų veidrodžių karalystėje tik labai kreivi dalykai atrodo tiesūs. Taigi, jei prieš akis matai švento veido moterį ir pats nebesupranti, kaip likai jai toks amžinai skolingas, koks net savo tėvui ir motinai nesijauti,  atėjo laikas pirmiausia pripažinti sau paprastą dalyką: ant šios žemės veido nėra švento žmogaus nė vieno. Na ir dar ne visa auksas, kas auksu žiba. O kartais žiba visai ne auksas, o neapykantos žiburėliai perdėm kukliai nuleistose akyse. O kas akyse žiba, tas širdyje atvira liepsna liepsnoja. O kokia gi pekla be liepsnų?

Pats didžiausias teisingumo troškimas švento veido moteris ištinka tuomet, kai jų supratimu neteisingi žmonės nesulaukia deramo atpildo, t. y. tikros peklos, kur tokiems ir vieta. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip tokios moters pasaulyje tampama neteisingu. Mat tokį potencialą turi absoliučiai kiekvienas be išimties. Čia jau viskas nuo švento veido moters uolumo priklauso, o svetimų kalčių ieškojime nerasi uolesnių už jas. Kaip kitaip? Ar gali nors vienas paprastas mirtingasis prilygti joms – šventosioms? Nebent paveiksluose vaizduojamos madonos. Tačiau net pas šitas auksas kažkoks apsilupęs.

Tiesą sakant, esu sutikusi už tokias moteris malonesnių recidyvistų. Tie bent už savo darbus gailėjosi, žinojo kas esą ir tai pripažino. Gal tai tebuvo žodžiai, tačiau tai yra gerokai daugiau, nei įmanoma sulaukti iš švento veido moterų. Jų kančia visuomet pati didžiausia, net jei kankina kitus, nors to tikrai niekuomet nepripažįsta, mat tariasi darančios teisingumą. Abejoju, ar sugebėtų jį kaip nors apibrėžti. Jų teisingumas yra tokios itin aptakios, labai nestabilios ir visaip pagal švento veido moters poreikius prisitaikančios formos. Todėl jis labai žiaurus.

Kai pagalvoji, kam ta pekla pomirtiniame gyvenime, jei šiame daug baisesnę užkuria ne kas kitas, o švento veido moterys? Gal žmogus, rankinukais ir rožančiais nutalžytas šiame gyvenime, nuskaidrėjusia nuo kančios širdimi, kurioje pasidaro taip lengva ir gera, tarytum pačiame Danguje, po mirties neabejotinai ten – į Dangų – ir patenki? Bet jei Dangun eina tas, kurio širdyje jau ir taip yra Dangus, tai kur eina tas, kurio širdyje liepsnoja tikrų tikriausia pekla?  



Tuesday, 23 January 2018

Diena – naktis

Tavo blakstienose įstrigo rūkas,
pro jį nebematai žvaigždžių šviesos.
Luktelk, rytui atėjus saulė išblaškys jį,
nušvis vaivorykštėmis ašaros rasos.

Širdie trapi, tarytum pienės pūkas,
ateis nauja naktis, tuo net neabejok,
vėtrų suplėšyta, pasklidusi save pasėsi,  
tave daiginantiems padovanok drąsos.

Minčių gelmėj tavi pasauliai sukas,
senų prasmių orbitose ieškodami naujos,
perskrodę begalinę tamsą kelią ras jie,
sekdami pėdomis beauštančios dienos.


Friday, 5 January 2018

Apie žmonės, kurie keikiasi ir žmonės, kurie nesikeikia

Man labai patinka žmonės, kurie keikiasi. Ne, tai jokiu būdu nėra tie žmonės, kurių sakiniai sudaryti vien iš keiksmažodžių. Tokius aš nelabai suprantu. Tiksliau suprantu, tačiau neturiu jokio noro klausytis, nes kažkaip labai vargina tas nuolatinis darbas įtempus ausis laukti, kol pagaliau bus išstenėtas normalus žodis ir mintis įgaus jei ne forma tai bent jau kryptį.

Man patinkantys žmonės yra tokie, kurie keiksmažodžius vartoja lygiai taip pat, kaip tai daro su visais kitais žodžiais: pagal paskirtį. Turiu pripažinti, kad nevengiu to daryti ir pati. Esu sukaupusi visai spalvingą jų žodyną įvairiomis kalbomis, o pasitaikius atitinkamai progai ir nuotaikai, pasinaudoju tuo, kuris atrodo tinkamiausias, per daug apie tai negalvodama.

„Fui, fui, fui, kaip tau ir jiems ne gėda?!jau girdžiu rypuojant savo galvoje sėdinčią dievobaimingą davatkėlę. Jūs, jei buvote visaip tinkamai auklėti, su ja esate labai gerai pažįstami. Šita skaidraus veido moterėlė paprastai gyvena visų mintyse (nebent išskyrus kokius psichopatus, nes ten, greičiausiai, tūno visai kitokie personažai) ir labai mėgsta pagėdint bei pamenkinti. Dar ji geba mojuoti elegantišku senoviniu rankinuku, kuriame slepia plytą, ir smogti juo į pačią jautriausią vietą tuomet, kai esi labiausiai pažeidžiamas. Tada jauti tokią gėdą, kad mieliau į eketę vasario mėnesį įšoktum. Jei pažeidžiamas nesi, šitą balselį tiesiog nutildai ir pasiunti _________ (įrašyti sau priimtiną keiksmažodį). Deja, bet vidinė davatkėlė praktiškai niekuomet neišsiruošia ten, kur yra pasiųsta, tačiau ne apie tai šį kartą.

Bet jūs tik paklausykite, kaip jie gražiai skamba! Kaip sprogsta burnoje, atpalaiduodami ir išsinešdami lauk įtampas, pakeldami nuotaiką ir net sutaikydami žmogų su pačiu savimi! Tai tarsi pripažinimas, kad esi netobulas, o nuo šitokio susivokimo labai palengvėja. Gal todėl žmonės, kurie keikiasi atrodo kažkokie mažiau prislėgti ir užsispaudę, mažiau reikalauja iš kitų ir dažniausiai rėžia tiesą į akis, nevengdami nedelsiant atsiprašyti, jei suklydo. Žinoma, keiksmažodžiai gali būti labai nemalonūs, jei yra skirti įžeisti ir įskaudinti. Tačiau tokiais atvejais nemalonūs būna net patys gražiausi žodžiai, sukeliantys kur kas daugiau skausmo ir žalos.

Tokį skriaudimą gražiais žodžiais paprastai būna labai gerai įvaldę žmonės, kurie niekada nesikeikia. Jų vidinė davatkėlė yra tokia įtakinga, kad net atsispindi žmogaus veido skaistume, akių nekaltume ir nuolatinio tobulo savęs ir tobulo savo gyvenimo demonstravime. Visai gali būti, kad kuriam laikui apsigausi galvodamas, kad čia, galbūt, yra tas retas atvejis, kai sutikai išties gyvenimo nesugadintą, gerą žmogų. Tačiau atidžiau panagrinėjęs staiga suvoki, kodėl aplink taip trenkia naftalinu, truputį skauda šonus, o iš nugaros kyšo viena kita peiliuko rankena.

Taip jau yra šitame pasaulyje, kad tobulų žmonių nebūna. Galbūt todėl, kad tą tobulumą kiekvienas apibrėžiame savaip. Vienam tobula moteris turi skristi į kosmosą, kitam – kepti pyragus, o trečiam – skrisdama į kosmosą kepti pyragus. Ir nieko čia su tuo nepadarysi. Nebent pagaliau susitaikysi su savo paties netobulumu ir paliksi ramybėje kitus.  

O jei netyčia nutiks taip, kad sutiksi tobulą žmogų ir pasirodys, kad tas dar ir niekada nesikeikia – nešk kailį kuo toliau, kol dar likai sveikas. Taip jau yra su tobulais žmonėmis: nors kankina jie patys save, bet tyliai nekenčia aplinkinių, mat tobulumas – skausminga ir varžanti našta. Ypač, kai matai, jog kiti ant savo kupros tokios nevelka. Jei galėtų, tobulieji riebiai nusikeiktų ir pasiųstų visus taip toli, iš kur dar nei vienas negrįžo. Deja.  

Nežinau, kodėl žmonės taip nori būti tobuli. Net jei kiekvienas tą standartą suvoktume vienodai, tai reikštų, kad siekdami būti tobuli, siekiame būti identiški. Man tai atrodo labai nepatrauklu ir nuobodu. Daug įdomiau (ir saugiau, ir sveikiau) yra leisti laiką su žmonėmis, kurie pripažįsta savo netobulumą ir kartais keikiasi. Kol jie tyrinėja naujus horizontus, jų vidinė davatkėlė mokosi atlaidžiai šypsotis, o gal rūko pasislėpusi bažnyčios kiemo kamputyje. Ir tai yra daug geriau, nei grėsmingai mojuoti elegantišku senoviniu rankinuku, kuriame paslėpta plyta. 


Thursday, 4 January 2018

Priesaika

Aš būsiu tavo medis:
mano šakose giedos lakštingalos,
jos nusvirs nuo saldžių vaisių,
žiedų nektare maudysis bitės.
Mano paunksnėje tau bus saugu:
nuo vėtrų savimi užstosiu,
šalin visus debesis numosiu,
paslaptis išsaugosiu tarp rievių.

Aš būsiu tavo ežeras:
bangose nardys žuvys auksinės,
net giliausiose gelmėse bus šviesu,
smėlėtas dugnas bus švelnus tavo pėdoms.
Ant mano veido tau bus ramu:
nuo bėdų krantuose atribosiu,
tavo valtį nešiu atsargiai, neišsiūbuosiu,
net per didžiausią sausrą bus gaivu.  

Aš būsiu tavo giria:
mano tankmėse ganysis stirnos,
vainikuose laigys žaismingos voverės,
paklotę nusėsiu grybais ir uogomis.
Tau gera bus tarp smaragdo spalvos samanų:
jose paskendę svajosime,
danguje žvaigždes savaip dėliosime,
kol kartu.