Ramybės mezgėjas

Vos prieš keletą dienų, po giedru dangumi prigulęs ant miško paklotės tarp plūkių ir purienų, galėjai klausytis lietaus, kurio nebuvo: tarsi ant lapų krentantys lašai – tokį garsą skleidžia sprogstantys medžių pumpurai. Tai tylus traškesys, išlaisvinantis žalumą, pro kurią netrukus nebeįžiūrėsime dangaus. 

Nesulaikomas virsmas skamba santūriai, tačiau jame gerokai daugiau ryžto, nei pernykščius lapus šiurenančiame vėjo gūsyje. Kartais būna, kad panašiai taip kažkas trakšteli žmogaus viduje.

Paprastai taip nutinka būtent tokiomis nuostabos akimirkomis. Tuomet, kai pagaliau pasislinkus tingiam debesiui, iš dangaus žemyn pasipila šviesa, tarsi lengvai niuktelėtas nubundi iš gilaus miego: bukinančios skubos į niekur, laiką ir prasmę vagiančių planų, varžybų, įtampos ir nerimo. Kai pagaliau pramerki akis, pamatai: niekas nelieka visiškai taip pat, kaip ką tik buvo.

O tada gali įsikniaubęs į samanas lieti laimės, dėkingumo arba širdgėlos ašaras, kol viduje nurims keista audra. Arba, tarsi laimingas vaikas, gali sekioti pirštu žiedu klaidžiojančias boružes, tyrinėti medžių kamienus, į žievės įtrūkius kamšydamas slapčiausias svajones. Arba tiesiog jaustis gyvas ir patikėti mintis ištiestoms į dangų šakoms, ritmingai linguojančioms, tarytum didžiuliais virbalais megztų neregimus vidinės darnos ir ramybės raštus.

Miškas neturi kitų tikslų, tik būti savimi. Jis nepuola ant vėtros, kuri prie žemės lenkia net tvirčiausią medį. Jis turi nesuskaičiuojamą galybę rankų, tačiau atgal nešeria. Tiesiog kuria savo muziką pagal užduotą vėjo ritmą ir šoka. Neverkia jis dėl aplaužytų šakų, su šaknimis išversto ąžuolo: užaugina naują ūglį, medį, gal net visą naują mišką. Ir stovi laukdamas kito išbandymo, nes žino, kad jų tikrai dar bus. Nepasiduoda jis net kai ugnis palieka svilėsiais trenkiančias milžiniškas žaizdas. Tiesiog neskubėdamas, nesipriešindamas laiko tėkmei, leidžia sau asigauti. Palytėtas mirties, stingdančio šalčio, viesulų ir negailestingų žmogaus rankų, jis kantriai daro tai, kas jam yra skirta.  

Gali ir žmogus, kai pagalvoji, galėtų būti toks, kaip miškas. 

Akmenų sodai

Būna, kad ima kas nors ir užritina akmenį ant dūšios. Keistas yra dalykas su tais akmenimis: užritinti lengva, gal nuo to net pačiam lengviau pasidaro, jeigu jau esi tokios rūšies žmogus, kuris savo akmenis nokina ir kitiems dalina. Bet jei esi tokios rūšies žmogus kaip aš, tai greičiau akmenų gauni, tada truputį (žinia, sąlyginiai dalykai yra tie trupučiai) pasikamuoji, o galiausiai, pasiimi kaltelį ir eini to akmens skaldyti.

Dirbti tenka ilgai ir kantriai. Čia ne pasaka, kur, mostelėjus ranka, iš akmenų savaime gražūs dalykai atsiranda. Be to, kuo giliau tą akmenį į dūšią įspaudžia, tuo sunkiau jį iš ten iškrapštyti. Nelabai čia linksmai skamba, tačiau kokia nauda bergždžiai liūdėti, kai galima liūdėti sau į naudą ir į gera? O svetimkūnius pašalinti būtina net iš dūšios, nes ir ten, lyg kokie pašinai paduose, jie gali supūliuoti, užkrėsti ir rimtai susargdinti. O, mano galva, nėra nieko baisiau pasaulyje už žmogų su sergančia siela. Paprastai jie vietoje debesų lengvumo svajonių augina savyje akmenis. Ta našta žmogų labai slegia, velka gilyn dugnan, o dugno vis nėra. Todėl, bandydamas gelbėtis, jis bando tais akmenimis atsikratyti, ritindamas juos kitiems ant dūšios.

Nereikia už tokią neprašytą dovaną labai ilgai pykti ar kitas tamsias spalvas maišyti. Truputį teks, nes toks jau yra tas žmogus: visos emocijos ir jausmai praktiškai kiekvienam yra duoti. Bet mažai naudos iš to pykčio dėl pridarytos žalos. Todėl geriau:

Pavedžioti savo sielą po Dievo kūriniją.

Paklausyti sprogstančių medžių traškesio.

Pagulėti ant miško paklotės tarp žibuoklių ir plukių.

Pažiūrėti į dangų ir išlieti jam širdį.

Įkvėpti naujo gyvenimo nuojautos

ir pakilti naujam skrydžiui.

Neritinkite akmenų niekam. Lai jie juda viena kryptimi, lai stiprina silpniausias vietas sielos soduose. Ir lai tuos sodus puošia pačios nuostabiausios akmeninės skulptūros. Ir lai būna jie tobuli ir nepakartojami, išpuoselėti, žydintys ir kvepiantys. Ir lai kiekvienas naujas akmuo tampa proga atrasti savyje kažką naujo ir gražaus.

Ramaus visiems Velykų laukimo.