Atsisveikinimai

Tu dar nenori išeiti:

debesų draiskanas ant žemės barstai,

kad nesimatytų žalumos, pumpurų.

Kelio purvyną bandai paslėpti

po balta marška. Slidu.

Tu dar nenori išeiti:

sniegu primirkusiu akis man dangstai,

kad puriame glėbyje mintys nurimtų,

kad tavęs nenorėčiau paleisti,

kad liktume dviese. Per vėlu.

Pasiilgsiu: su tavimi

tokie jaukūs ir savi tampa namai,

laikas bėga lėtai, tarp mieguistų dienų.

Bet būki gera, atleisk ir išeiki:

aš pavasarį širdyje jaučiu.

Sodas

Gražusis mano sodas suniokotas,

vos gyvas po akmenų krušos.

Tolsta debesis, persisunkęs švino,

rimsta mūšio laukas po audros.

Ribos peržengtos, sutryptos eilutės,

užrašytos kelio dulkėse Dievo pirštu.

Išplėštos ir numestos guli širdys,

akmenimis virtusios – ginklu.

Kraunu jas atsargiai į altorių šventą.
Pirštus svetimus it spyglius traukiu iš žaizdos.

Viską sudedu: kas sužeista, kas liko.  

Smilksta mano sodas. Atlikta. Jau po aukos.

Iš dangaus malonės širdys atsigauna,

gal tuščioms krūtinėms jas vėlei dovanos.  

Gražusis mano sodas sužydės atkurtas,

stebuklingas sodas, be krašto ir be pabaigos.

/Moterų istorijos/

Žingsnis

Mano žygdarbio niekas nemato,
apie jį portaluose neparašys.
Mano žygdarbis tylesnis už naktį:
vienas žingsnis ir aš uždarau duris.

Mano veidas mėlynėmis nusėtas,
jas kas dieną kruopščiai slepiu.
Visas kūnas – svetimų pirštų žymės,
širdis – išvagota randų.

Jie man sako, turėčiau atleisti,
jie man sako, kad tai – normalu,
mano sielą po riekę pjausto,
kol kukliai šypsotis turiu.

Mano žygdarbis šiandien – tik žingsnis,
apie jį niekas  neparašys,
bet tik žengusi jį galėsiu viltis:
su mūsų dukromis jie taip neišdrįs.

/Moterų istorijos/

Upė

Mano gyslomis teka lava,

mano gyslomis teka šaltiniai,

mano gyslose – aš gyva,

o išorėje – akmeninė.

Man nereikia daugiau akmenų,

iš jų sienas mano sielai sukrovė,

suvaržė, prikūrė dirbtinių tvenkinių,

tokia mano kasdieninė tikrovė.

Mano gyslose – moterų šauksmas,

už kiekvieną netiesą ir skriaudą,

aš paklusniai sruventi daugiau negaliu,

nuo tylėjimo man jau skauda.

Aš tvenkiuosi nauja jėga,

upė, pralaužianti kliūtis,

vieną dieną aš būsiu laisva,

nutilus vienai, visos pražūsim.

Mano gyslomis teka lava,

mano gyslomis teka šaltiniai,

mano gyslose – aš gyva,

jūsų sienos – tik akmeninės.

/Moterų istorijos/

Našta

Tokia sunki širdis mano šiandiena,
tokia nepakeliamai sunki.
Tarytum pilkas debesis pavasarinis,
kurio pilve – žiemos likučių draiskanos,
užmerkiančios žydras akis žibuoklių
po šaltu rūbu užmaršties.

Tokia sopulinga mano širdis šiandiena,
tokia neiškenčiamai sopulinga.
Tarytum upė iš krantų išėjusi,
kurios tėkmė grėsmingai krantą ryja,
neperkalbama ir nesustabdoma, tarsi likimas.
Kiekvienu dūžiu link mirties.

Tokia sielvartinga mano širdis šiandiena,
tokia beviltiškai sielvartinga.
Tarsi paskutinioji tirpstančios žiemos diena,
nepažadėjusios, kad vėlei susitiksim,
jos paskutinės blėstančios akimirkos,
tarsi įkalinta krūtinėje rauda, maldaujanti vilties.