Liauni minaretai
bado dangų,
skardžios giesmės
skverbiasi
pro išmatavimų
siūles.
Dievas šiandien iš
namų išvykęs,
jokios maldos jo
neras.
Žvakių liepsnos
po ikonom virpa,
užtarimo, atleidimo,
palaimos,
temdo skliautą
smilkalai debesimis
pavirtę,
nepasiekę
Apvaizdos.
Rožinis tarp pirštų
suka ratą,
lyg burtažodžius kartotų
aidi šventiški balsai.
Tirpsta varpų
dūžiai pasiklydę –
tolimi vilčių aidai.
Tiesos tarsi siūlai
susipynę,
juostų raštuose suaustos
iš daugybės patirčių,
žodžiuose įmantriuose
pražuvom,
skambant chorams išminčių.
Po visatos obelim
prigulęs
Dievas snaudžia,
ilsisi,
jam tai – septinta
diena.
Tolumoje kūrinija
gaudžia,
sugrįžimo laukdama.
