į avietinių vakarų glėbį,
į žiogų išmaldautą vėsumą,
linais dengtą dangaus vaiskų mėlį.
Naktis vis plačiau atsimerkianti
Paukščių Taką nuaudusi kloja,
ražienose žvaigždes pasėjusi
slapčiausias svajones išvilioja.
Dar vieną auksaspalvį rugpjūtį
Visatos verpstė standžiai suvijo.
Migla paryčiais, tarsi nuojauta.
Upės veidu ruduo atvilnijo.
Ir kaip visad: kažkur šiek tiek maudžia,
lyg norėtum grįžt ten, kur nebuvęs,
sapnuose sielai po rasą braidant,
kol dyla sidabrinis Mėnulis.
2022 m. rugpjūčio 24 d.
