Kūliais

Šiandien miške šeimininkauja vėtra. Gal todėl vengiau kišti ten nosį tiek ilgai, kiek tik buvo įmanoma, kol užtvorinių kelionių pėsčiomis direktorius Maksimus Gudruolis (kitaip dar vadinamas Kliokvarniu Timpaila, Dukčiu, Kukiu Pukiu ir dar keliomis dešimtimis vardų, kuriuos visus žino ir į juos atsiliepia, nebent būtų nusprendęs mus ignoruoti) neištvėrė: pradėjo nors ir labai tyliai, bet reikalaujamai viauksėti. Teko bičiuliui nusileisti, nes labai jau gailus būna tas jo nusivylimą demonstruojantis snukis.

Nejauki buvo šiandieninė kelionė: medžiai grėsmingai girgždėjo, girdėjosi lūžtančių šakų garsai, į veidą vėjas plakė nudraskytus įvairiaspalvius lapus. Ant kelio gulėjo nulaužtas medis, tarsi įspėdamas grįžti namo, ten, kur saugu, jauku ir šilta. Tačiau bebaimis mažylis buvo ryžtingai nusiteikęs pasiekti kelionės tikslą – upę, - todėl apuostęs virtuolį, abejingai pakėlė ant jo koją ir šalikele nutempė mane tolyn.

Vėjo gūsiai dūko mano plaukuose, grūsdami juos į akis ir burną. Makselio ausys plazdėjo tarytum atitrūkusios laivo burės. Čia mus vertė iš kojų pirmyn, čia atgal, čia į šonus. Mažylis vis baimingai šokdavo šonan, saugodamasis krentančių žemyn sausų šakų. Vargais negalais nusigavome iki upės. Pora vyrų sėdėjo ant kranto ir mojavo rankomis. Panašu, kad susitarė mesti žvejybą ir važiuoti namo: dar spėjome pamatyti, kad tempia valtį į krantą.

Atsukę nugaras pasišiaušusiai upei, skubėjome namo kiek kojos įkerta. Tankiais krūmokšniais apaugusioje keliuko atkarpoje vėjas kaukė lyg vamzdyje, niekaip negalėdamas ištrūkti. Link mūsų ritosi kažkoks keistas juodas skuduras, aplipęs lapais. Kartais jis tarsi bandydavo atsiplėšti nuo žemės, tačiau netrukus vėl imdavo ristis artyn. Man vieną akimirką dar pasigirdo, kad skuduras šaukia „kar“, bet netrukus vėjas jį bloškė aukštyn ir šis įstrigo krūmokšnio viršūnėje.

Dar truputis ir atsidūrėme namuose. Už langų ir toliau šėlo vėjas, tačiau mums jis buvo nebebaisus. Makselis gerai kelis kartus nusipurtė ir patenkintas įsitaisė ant pačios minkščiausios pagalvės.

-          Gera turėti namus, ar ne, Dukti? – tariau.

Šis giliai atsiduso, padėjo galvą ant užpakalinių letenų ir užmigo. 

Grybai

Buvo gražus rugpjūčio rytas. Miško keliukų sankirtoje, šalia seno medinio kryžiaus stovėjo automobilis atvira bagažine. Šalia jo nekantriai mindžiukavo berniukas, priešais save pasidėjęs kibirą su grybais. 
 
 –  Kaip sekasi grybauti? – paklausiau. 
  – Ai, nieko gero, - nepatenkintas burbtelėjo vaikas, mostelėjęs ranka į pustuštę bagažinę.

Netoliese po samanas braidžiojo moteris ir vyras. Abiejų veiduose galėjai įžiūrėti nusivylimą ir nepasitenkinimą. 

 – Neliūdėk, - tariau rodydama savo pustuštę kraitelę. – Kibiras grybų – jau puikus laimikis. 
  – Tikrai! – linktelėjo vaikas ir jo veide nušvito šypsena.

Tikriausiai nelengva prisižiūrėjus į interneto platybėse sklandančias nuotraukas su šimtais baravykų, namo važiuoti su kur kas kuklesniu laimikiu. Kuo gi pasigirsi kitam, jei nepasisekė surasti voveraitėmis apaugusios proskynos, papartyno su storakočiais raudonviršiais ar tako apaugusio baravykais?

Nežinau kodėl negali būti laimė miške surasti vieną grybą, dar ir tą sukirmijusį ar nevalgomą. Jei širdyje jautiesi dėkingas už galimybę pabūti miške, pasigrožėti gamta, pakvėpuoti samanomis kvepiančiu oru, pasiklausyti paukščių ir pajusti viduje ramybę, tai ir kuklus radinys džiugins. Tuomet visai nebus pavydu pamačius kito miško lankytojo kraitėje pūpsančius raudonviršius, nes galėsi jo sėkme pasidžiaugti.

Taip jau yra su žmonėmis, kad save vertiname lygindami su aplinkiniais: jei kam nors pasisekė mažiau, ramiai jautiesi laimingas. O jei kažkam pasisekė labiau – širdin braunasi nusivylimas ir pavydas. Ir visai nesvarbu tuomet, kad turi ko nors gerokai daugiau už kitus, nes taip suvokiama laimė yra labai ribota vertybė, kurios atitekimas vienam reiškia jos praradimą kitam. Taip gyvenimas tampa labiau panašus į nesibaigiančias varžybas, kurių pabaiga, deja, bet visiems vienoda. 

Dėkingumo pamoka

Gyvenime ateina toks laikas, kai privalai išmokti priimti dovanas. Tai nėra labai lengva žmogui, kuris mieliau jas dovanoja. Taip jau yra šiame gyvenime, kad kai kuriems žmonėms duoti yra lengviau, nei imti. Ir tai yra nuostabu: labai jaudina žinojimas, kad šitam godumu ir savanaudiškumu persisunkusiam pasauliui, kuriame bet kokia dovana suvokiama, kaip barteriniai mainai, yra atsvara.

Pirmąsias savo dovanų gavimo pamokas išmokau Edinburge prieš bemaž pusę savo amžiaus. Ten dovanas gaudavau tuomet, kai jų labiausiai reikėdavo ir niekuomet nežinodavau, nuo ko jos. Pro paštui skirtą ertmę duryse tiesiog įkrisdavo vokai su pinigais. Paprastai tai nutikdavo tuomet, kai viltis išsisemdavo iki paskutinio lašo. Voke būdavo būtent tiek pinigų, kiek reikia. Arba kvietimas padirbėti laisvalaikiu už dosnų atlygį. Nesupraskite neteisingai: neidavau ir nesiskųsdavau žmonėms, kad man sunku. Net slėpdavau tai nuo kitų, kad nesijaustų nejaukiai. Tačiau nuo to stebuklai atrodydavo tik dar nuostabesni.

Man regis, tos dovanos būdavo anoniminės dėl paprastų priežasčių: kad nepasijausčiau nejaukiai, nepulčiau dėkoti ar nebandyčiau atsilyginti. Pastaroji galimybė yra tiesiog neįmanoma, nes gyvenimą keičiantys stebuklai visuomet gaunami nepelnytai. Ne todėl, kad nuveikėme kažką gero, todėl esame jų verti. Taip dovana tebūtų atlygis už teisingą elgesį. Taigi, jas greičiau gauname tam, kad iš naujo patikėtume stebuklais. Kad liautumės žiūrėję tik į save ir savo naudos. Kad ištraukę galvas iš materialiojo matmens, prisimintume priklausą aukštesnėms sferoms, kuriose galioja visiškai kiti dėsniai.

Pastaruoju metu jaučiau, kad manęs laukia nauja dėkingumo pamoka. Duoti ir būti dėkinga už galimybes dovanoti aš jau pramokau. Nemokėjau tik priimti dėkingumo už tai, kas, mano giliu įsitikinimu, visiškai nepriklauso man, o kartais ir nuo manęs. Dabar, kai atėjo mano eilė vėl mokytis gauti, aš labai gerai suprantu žmonių norą kažkaip išreikšti padėką. Galbūt tai mano ankstesnės pamokos, kai neturėdavau kam dėkoti ar dovanodavau nieko nesitikėdama atgal, padeda man lengviau išgyventi ką tik gautos didžiulės dovanos faktą. Mat žinau, kad galimybė dovanoti – taip pat stebuklas, galintis pakeisti žmogaus gyvenimą. Argi yra  šiame pasaulyje kas nors svarbiau, nei prisiliesti prie kito žmogaus likimo, tapti aukštesniųjų jėgų patikėtiniu, nešančiu gerąją žinią?

Todėl gavus stebuklą, svarbiausia yra jį priimti. Jei įmanoma, reikia davėjui papasakoti, kaip jis pakeitė tavo gyvenimą. Ne šį, materialųjį, nors nuo jo daug kas gyvenime priklauso. Bet tą, iš kurio mus kartais išgina visokie rūpesčiai ir vargai, ir į kurį atgal esame kilstelėjami stebuklo. O tuomet svarbu neišpuikti, manant, kad buvai vertas ir nepulti dovanoti kažko atgal, kad jaustumeisi vertas to, ką gavai. Tiesiog reikia pradėti dovanoti pačiam.