Virpėdama nuo
pavasarinio vėjo gūsių, šviežių ąžuolo lapų žaluma pagauna vakarėjančios saulės
spindulius: pažyra varinės žiežirbos po giesmėmis ir alyvų aromatais pripildytą
sodą, kuriame vis dar sninga obelų žiedlapiais. Kažkur giliai viduje vėl
sukirba priekaištas, kad kažkas liko nepatirta, nepamatyta, neišjausta ir
neišklausyta. Vėl pasižadi sau, kad kitąmet bus kitaip, kad išglostysi ir
išžiūrėsi, išuostysi ir išgodosi kiekvieną akimirką, nors ten pat, kažkur
giliai viduje, puikiai žinai, jog niekada nebūna taip, kaip nori, juoba kad net
patys norai yra nepastovūs.
Lydi nepastovumas
žmogų gyvenime, tarsi apie kojas besipinantis šešėlis: kartais maitina nerimo
upę, lyg pavasarinė liūtis, o kitąkart
guodžia ir viltį suteikia, kad nebus visuomet taip, kaip yra, ypač kai yra
labai sunku.
Gali kurti
planus, taikyti strategijas ir madingas praktikas, gali bandyti spirtis kaitai,
laikytis įsikibęs kažkokių „senų gerų laikų“, bet gyventi atgal dar nė vienam
nepavyko, kaip ir sustabdyti žmogui nepavaldžių procesų. Kai geriau pagalvoji,
tai net nuo mūsų priklausantys atsiminimai apie praeitį nėra labai pastovūs, mat
esame linkę pamiršti tai, ką pasirenkame. Žinoma, laimingas yra tas, kuris pro
atminties rėtį geba išsijoti lauk visokias blogybes, mat sunku nuoskaudas visur
su savimi tampyti lyg kokį akmenų maišą. Bet žmogus gal niekuomet nieko ir neišmoktų,
jei skaudžios pamokos neįsirėžtų giliai atmintin tarytum krateriai Mėnulio
paviršiuje. Tad net kai akmens nebėra, duobelė lieka.
„Viskam yra laikas,
metas kiekvienam įvykiui po dangumi,“ rašoma Koheleto knygoje. Niekas,
vadinasi, nevyksta gyvenime be reikalo ir niekas nelieka taip pat. Būna, kad
nutinka žmogaus gyvenime įvykis, kurį galima prilyginti asmeninei pasaulio
pabaigai. Žinoma, jokia pasaulio pabaiga neįvyksta be kančios, be netekties
skausmo ir didelio liūdesio, kuris panardina žmogų tarsi į tirštą miglą. O
būna, kad miglai ištirpus paaiškėja, kad tai, kas buvo vadinama pasaulio
pabaiga, išties buvo naujo pasaulio gimimas.
Viskas yra
nuolatinėje kaitoje, o toje kaitoje dar keičiasi ir mūsų pačių suvokimas. Tikrai
nuostabu, kad iš viso šito chaoso, kuris blaško mus tarytum valtį vandenynas,
gebame ištraukti prasmes ir net rasti tame paguodos.
Liko vos kelios
valandos pavasario, kad spėtum su juo atsisveikinti, prieš puldamas į glėbį
dobilais ir bijūnais kvepiančiam birželiui. Gal kažko nespėjai, nepamatei ir nepatyrei,
bet gal tam tiesiog dar neatėjo laikas. O jis būtinai ateis, nes niekuomet nestovi
vietoje. Tad dar įkvėpki
kvapnaus gegužio vėjo ir pasiųski juo oro bučinį gyvenimui už tai, kad jis
išties yra nuostabus.
