Tokia drėgmė, kad,
rodos, sielą maudžia,
ir gervių klyksmas iš
papilkėjusios padangės
lietumi per sprandą
su šiurpuliu išspaudžia
paskutinį lašą šilumos.
Save sugrubusiuose
delnuose suspaudęs,
tarytum rudas lapų
gniužulas gužiesi ir,
pasileidęs pavėjui,
kažkaip tikiesi dar
sulauksiąs atgaivos.
Tada, kažkaip, per
visą šitą gėlą, kai
vasaros grožybės ūbauja
gailėdamas šiaurys, kai
stingdamas net kvapas mėla,
pasijunti beprotiškai laimingas,
kad esi laukiamas namuos.