Žiema sau baltas garbanas šukuoja,
žiūrėdama jam tiesiai į žalias akis,
pavasario apsiaustą pasiklojusi,
nubust iš meilės sapno dar negali jis.
Karštam glėby žiemos vos neištirpdė,
tokios klaidos daugiau ji nedarys,
atodūsį kiekvieną suskaičiuoja
speige įkalinta ledinė jos širdis.
Sniego ir ledo vynu svečią girdo,
nutyla net rytinis paukščių klegesys,
žydri žiedai po smilgomis sulindę
laukia kol debesį vėl Saulė praardys.
Sužvarbę nuo šiaurinio vėjo laukiam
kol iki galo darbą savo padarys:
įsimylėjėlis dar saldžiai snaudžia
pametęs kalaviją palei duris.
Šerkšnu jį užkeri kiekvieną rytą:
jai rodos bent trumpam taip laiką sustabdys.
Turėkime kantrybės: karalienę
savo jis vėlei tik po metų pamatys.
2023 m. balandžio 6 d.
