Paskutiniu metu
intuityviai ieškojau ramybės ir vengiau visko, kas kelia įtampą. Pastarosios
mano gyvenime netrūksta jau daugelį metų, ypač turint galvoje, kad dirbu
vertėja žodžiu, nors labai bijau scenos ir sunkiai toleruoju žmonių dėmesį.
Žinoma, per visus šiuos metus išmokau ir atradau įvairiausių gudrybių, kurios
padeda tinkamai dirbti savo darbą, kurį išties myliu. Tačiau jis iš manęs
pareikalauja nemažai jėgų, o po kiekvieno užsakymo man reikia laiko, kad atgaučiau
jėgas. Geriausiai pasiilsiu vienatvėje, gamtos apsuptyje. Todėl visuomet
džiaugiuosi galėdama grįžti į savo namelį šalia miško.
Vengdama įtampos ir
diskomforto, paprastai atsisakau renginių ir didesnių kompanijų. Būna, kad
draugai arba artimieji stebisi, kad nieko nežinau apie vietines šventes,
nesilankau koncertuose ar teatre, retai išsiruošiu į restoraną, iš kurio
dažniausiai noriu kuo greičiau sprukti namo. Kartais būna sunku žmonėms
paaiškinti, kodėl esu tokia, kokia esu. Tačiau dovana, kai sutinku žmonių,
kuriems nieko aiškinti nereikia.
Įtampa – viena iš mano didžiųjų
gyvenimo pamokų. Per mano vidutinės trukmės gyvenimą, ji jau kelis kartus buvo
išaugusi iki tokio lygio, nuo kurio palūžau. Paskutinis kartas buvo vos prieš
keletą metų, kai mano darbinius santykius ištiko tikrų tikriausia katastrofa.
Tuomet toji situacija man atrodė lygi pasaulio pabaigai, kurią išgyvenau kaip
milžinišką netektį. Natūralu, nes išties netekau labai daug širdžiai brangių
žmonių, kurie ištirpo tarsi rugpjūčio rūkas pakilus saulei, mat anksčiau juose rinkausi
matyti tik gėri ir grožį, o jie nusprendė man parodyti visas tamsiausias savo
vidaus kertes.
Negaliu pasakyti, kad
dabar jau matau gerąsias savo nemalonios patirties puses. Sunku destrukcijoje
įžvelgti kažką gero, ypač kai byra nuoširdžiai puoselėtas pasaulėvaizdis ir net
susvyruoja savivaizdis. Kita vertus, esu
optimistė, tad sukrapščiau iš pakampių viską, ką tik sugebėjau, nesibodėdama
net banaliausiais „seno pabaiga – naujo pradžia“ ar „nėra to blogo, kas
neišeitų į gera“ rūšies posakiais, nuo
kurių visuomet šiek tiek supykina.
Ne, aš tikrai nesėdėjau
rankas sudėjusi, kol mano pasaulį griovė kitokias vertybes aukštinanti stichija.
Aš grūmiausi už tai, kas man svarbiausia: tiesą, meilę ir žmogiškumą. Kova vyko
išorėje ir mano viduje. Tiesa buvo pripažinta tokia, kokia ir buvo, tačiau
teisingumas neįsigalėjo, todėl vos nežengiau baudėjo keliu. Džiaugiuosi, kad
sugebėjau to išvengti. Vargu, ar peržengus ribą (kur ji bebūtų), yra galimybė
sugrįžti atgal į tokį save, kuris jaučiasi esąs savo tikruosiuose namuose. Net
nesvarbu, kad bausmė būtų buvusi teisinga ir pelnyta, vargu ar būčiau nuo to pajutusi
pasitenkinimą, laimę, pusiausvyrą ar ramybę. Juolab, kad atgauti to, kas buvo pavogta
– neįmanoma, nes jokioms materialinėms vertybėms neprilygsta ir nesugrąžinama
lygiai taip pat, kaip ir prarastas laikas.
Ilgas ir skausmingas buvo
tas katastrofiškas senojo pasaulio žlugimas. Nuo ilgalaikės įtampos ir
pergyvenimų gavau naują nuolatinę gyvenimo palydovę – astmą. Paūmėjo alergijos.
Nenuostabu, juk sakoma, kad tai – jautriems žmonėms būdingos sveikatos
problemos. Niekada nemaniau, kad esu „kieta“, bet dabar jau tikrai žinau, kad
esu ypač jautri. „Handle with extreme
care“ (liet. elgtis labai atsargiai).
Nieko bloga būti ypač
jautriu. Ir nieko bloga yra prisiminti savo nutikimus ar apie juos kalbėti. Gyvenime
viskas sukasi ratu, tad nenuostabu, kad atėjus vasaros viduriui aš atsimenu
dieną, kai prieš porą metų, nuo atsipalaidavusios didžiulės įtampos,tvyrojusios mano gyvenime staiga į nesuskaičiuojamus šipulius subyrėjo mūsųdidžiulis vitrininis langas. Kitą rytągavau laišką, kuriame viskas buvo sudėliota į savo vietas: tiesa buvo tiesa, opramanai liko pramanais. Kažkur, neapčiuopiamame ir neregimame pasaulyje, į
kurį išeina kiekviena nugyventa akimirka ir iš kurio driekiasi ateities gija,
įsigalėjo pusiausvyra.
O šiame pasaulyje liko
daug šukių, bei astma, kad išmokčiau gyventi nepersitempdama. Tai – labai
svarbu, ypač kuomet namuose yra daug vitrininių langų.
