Tarsi skliautai bažnyčių, viršūnėm susikibę,
sietynais aukso pavertė lapus,
miškai ir sodai, praeitį išbarstę,
paleis netrukus atsiminimus.
Po lino marška dangus veidą slepia,
prausia į Saulę virtusius medžius,
dabar gali užuosti pabaigos kvapą,
vos palieki jaukius namus.
Tik vėjas darosi vis neramesnis,
pavargęs nuogina šakas,
be jokio gailesčio į purvą teškia
pačias gražiausias rudenio spalvas.
Ir mus pagavęs nuprausia, gerai pataršo,
ištraukia iš vidinio avilio minčių,
trumpam priminęs viską, kas svarbiausia,
už lango lieka garsiai bartis iki paryčių.
Šiandien vėl mokausi iš miško
gražiai paleisti praeitį dėl ateities vilčių,
kartoju pamokas, prie kurių vis sugrįžtam,
ieškodami į laimę pamestų kelių.
