ant voratinklių,
skaidrūs, tarsi ašaros
saulės rytinės,
tekančios krūtinėje,
įsikibę į ruoželį tamsos.
Tu – mano rūkas,
klaidžioju savo noru,
prieblandoje,
niekada neišeisiu.
Brendu į gilumą,
Ariadnės siūlą
padžiovusi ant
šermukšnio šakos.
Gilumoje žydi
žvaigždynai, ūkai
jų dar niekas neatrado,
juose pasislėpę
supamės ant voratinklių
niekieno sapnuos.
Kartais nebežinau,
ar tu tikras, o gal
aš ir pati save išgalvojau,
po spalvoto stiklo šuke
užkasusi paslėpiau
prie kaimynų tvoros.
