Vaikystėje saldainiai buvo vienas iš tų dalykų, kuriais buvo matuojama laimė: kuo daugiau turėjai, tuo didesnė ji buvo. Aš saldainių nemėgau, tad visuomet turėdavau nemažai jų prisikaupusi. Mama visuomet padalindavo šito gėrio po lygiai man ir broliui, tik jis savo dalį sunaikindavo ilgai nesvarstęs. Ilgai nesvarstęs jis suvalgydavo ir mano saldainius, jeigu tik juos surasdavo. Likdavo tik krūva spalvotų popierėlių. Sunku iki ašarų man būdavo ta savo laime dalintis. Ne todėl, kad kažkas kitas suvalgė tai, ko aš net nenorėjau, o todėl, kad tai būdavo didelė neteisybė ir sunkiai paaiškinama netektis.
Kai geriau pagalvoji, tai laimė yra labai keistas ir neapčiuopiamas dalykas. Visi jos trokšta, nors niekas niekada nėra nei matęs, nei rankose turėjęs. Dažniausiai kažką panašaus į laimę žmonės įtaria turint kitus. Paprastai matuoja tą turėjimą visokiomis materialinėmis gėrybėmis. Taip yra gerokai aiškiau ir paprasčiau suprasti, kuris žmogus yra laimingas, o kuris – ne. Juolab, kad pats turėjimas šiais laikais labiau siejamas su tuo, ką galime pačiupinėti, mat visokie nematerialūs dalykai, kaip, tarkim, padorumas arba sąžinė, turi mažai ką bendro su tikrove, o neretai labai kenkia galimybei turėti daugiau, taigi, galimai kelia grėsmę pačiai laimei.
Keisčiausias dalykas nutinka tuomet, kai turintis visko, o gal net visko daug, o gal net per daug, vis tiek jaučiasi nelaimingas. Paprastai tokiu žmogumi aplinkiniai netiki ir tai yra labai suprantama: kaip tuo patikėsi, kai pats turi mažiau, daug mažiau arba visai nieko neturi. Nelaimingasis visaip bando paaiškinti, kad ne turėjime laimė slypi. Kartais net knygą apie tai parašo arba išeina į politiką, nes kam tas turtas, kai laimės nėra. Turtą, aišku, saugiai pasideda, „dėl viso pikto“, kad galėtų prie jo sugrįžti, mat jei vis tiek liks nelaimingas, tai bent jau bus turtingas.
Taigi, visiems anksčiau arba vėliau ateina mintis, kad laimė turėjimu neapsiriboja. Mat keistas ji žvėris: patiki, kad būsi laimingas turėdamas, pavyzdžiui, naujus batus, vos juos įsigyji, laimė staiga pakeičia pavidalą ir nedelsiant prireikia naujo palto, o tuomet dar rankinuko, pirštinių, skarelės, akinių ir gal net apatinių. Čia, aišku, labai moteriškas pavyzdys, tačiau vyrams būna labai panašiai su nebūtinai į šituos panašiais, o kartais visai nepanašiais daiktais, o kartais net ne su daiktais. Gerai pagalvojus, visiems visaip pasitaiko.
Būna, kad žmonės ieško laimės pas visokius burtininkus. Šitie turi pačių gražiausių pavadinimų nuo seniai žinomų, pavyzdžiui, astrologai, iki naujai susigalvotų, pavyzdžiui, gyvenimo treneriai. Kaip burtininkams ir priklauso, turi jie visokiausių stebuklingų formulių, užkalbėjimų ir paslapčių, kurios turėtų net iš didžiausio nelaimėlio padaryti sėkmingą ir laimingą žmogų. Tai, žinoma, kainuoja. Anokia čia laimė burtininkui dalintis tokiomis svarbiomis žiniomis už dyką. Sunku pasakyti, ar egzistuoja pasaulyje tokia alchemija, kuri iš nelaimėlių išsunktus pinigus laime paverčia. O ir pinigai iš stebuklo padaro kažką mažai stebuklingo: anokia čia niekam nežinoma paslaptis, jei net pačiam burtininkui laimė iš daiktų turėjimo susideda. Geriau pagalvojęs supranti, kad menka yra laimė pirkti gyvenimo trenerio paslaugas, kai, pavyzdžiui, nėra draugo, su kuriuo galėtum pasitarti. Arba nėra proto savęs taip nesureikšminti, kad labai tolimoje dangaus šviesulių praeityje neieškotum nuosavos ateities ženklų.
Gerai pagalvojus nesunku suprasti, kad laimė yra labai paprasta. Taip yra todėl, kad kyla ji iš pačių paprasčiausių kasdienių dalykų, į kuriuos neretai neatkreipiame jokio dėmesio. Bent jau tol, kol jie yra. O kyla ji todėl, kad yra tuose paprastuose dalykuose užkoduota, tarytum augalas sėklos gemale. Kadangi šiuo atžvilgiu laimė yra labai panaši į augalus, panaši ji į juos ir tuo, kad ją galima auginti. Bei tuo, kad pasėjus morkas, vietoje jų ąžuolai nesudygsta.
Taigi, kiekviename paprastame dalyke, kuriais visi esame
apdovanoti ir kurių neįmanoma įsigyti už pinigus, slypi laimės sėkla. Tam, kad
ją sudaigintum ir užaugintum nereikia jokių stebuklingų formulių, mat užtenka paties
paprasčiausio dėkingumo. Taip – dėkingumu už visus paprastus kasdienius
gyvenimo dalykus – puoselėjama laimė sudygsta ir užauga į nuostabų sodą.
Žinoma, net čia kartais užsiveisia visokių nepageidaujamų augalų ir gyvių,
kuriuos būtina išprašyti lauk, kartais augalus reikia genėti, kirsti ir rauti.
Darbo šiame laimės sode niekuomet netrūksta, tačiau visuomet galima grįžti prie
esmės. Net tuomet, kai viską pražudo ugnis ir tenka pradėti iš naujo.
Kai nori tikrų dalykų, negali jų tikėtis pasėjęs dirbtinus. Žinoma, šiame pasaulyje viskas atrodo labai painu, o kartais net atvirkščiai, nei turėtų būti, kai vertybėmis laikoma tik tai, kas kainuoja daug pinigų. Kita vertus, gal ir čia yra viskas labai teisingai surėdyta, mat tikrųjų turtų ir laimės už jokius spalvotus popierėlius nenusipirksi.
