Rasos

Po žiedą, žolės stiebą

kiekvienai dienai,

po žalią burtą

širdžiai ir sielai.

Kad tamsai užklupus

nepaklystum,

nelaimės pakirstas

nenuvystum.

Žydėki, žydėki, žiedeli,

saugok mano meilę kelely.

Žaliuoki, žaliuoki, žolele,

gydyk užgautą širdelę.

Kad tamsai užklupus

nepaklystum,

nelaimės pakirstas

nenuvystum.

Ratu, ratu, po žiedelį,

po žolės rasotos stiebelį,

per ugnį, į sraunią upelę,

Kupole, Kupolėle.

Vasarvidis

Aš pakirdau šiandien visai nauja,

dar nepažįstama sau, dar nematyta,

su lietuje išmaudyta žole,

šiek tiek kitokia, nei kiekvieną rytą.

Tarytum saulė išbarstyta po rasas,

save visiems lyg būčiau išdalinus.

Lyg būtų patalpinęs kas viduj žvaigždes:

šviesa iki pat sielos paribių pasklidus.

Randu save lakštingalos giesmėj,

bijūnų, jazminų, erškėčių aromatuos,

vaivorykštėse laumžirgio sparnų,

banguojančių rugių laukų verpetuos.

Pulsuojančiame spalvomis skliaute

su kregždėm nardo mintys sidabrinės,

save iš jų nunersiu naują ir tave,

skaidrius tarytum ašaras šaltinio.