Šventas augalas kalendra arba kvailys kvailiui nelygu

Žmonės sako, kad dėl skonio nesiginčijama. Šitos šventos tiesos gelmę suvokiau vieną vasarą, kai darže netyčia sutikau labai patyrusį mūsų genties daržininką, kruopščiai ravintį lauk mano neseniai pasėtas kalendras: „Tokia bjauri piktžolė įsiveisė, - guodėsi jis man, - vis atauga ir atauga.“ Man tarsi akys atsivėrė: kaip neataugs, kai niekaip nesulaukdama savo mėgstamiausio prieskonio derliaus vis iš naujo jį pasėju? „O dar taip bjauriai smirda!“ – galiausiai nuskambėjo verdiktas, o po mano nosimi buvo pakištas kuokštas dieviško aromato žolelių. Tuomet, nebegalėdama sulaikyti juoko, atskleidžiau visą tiesą apie tai, kaip mudu vargstame su ta pačia problema, siekdami visiškai priešingo tikslo.

Man kartais atrodo, kad su kvailiais yra labai panašiai, kaip su kalendromis: žmogui, kuris save laiko labai protingu ir yra įtikėjęs savo tiesomis, kitaip mąstantys pašnekovai dažniausiai atrodo visiški kvailiai ir neišmanėliai.  Čia gal nuo beribio žavėjimosi savimi smegenys būna tokios užimtos, kad nebelieka laiko stumtelėti tolėliau savo siauro suvokimo ribų ir pažvelgti į dalykus iš kito požiūrio taško. Tiesa, būtina pastebėti, kad toks neatsargus žiūrinėjimas gali blogai baigtis, t. y. sugriauti tikėjimą savo išskirtinumu. Taigi, kam vargintis arba net rizikuoti, kai užtenka tiesiog paskelbti kitą esant kvailiu?  Jei labai garsiai šauksi ir labai tikėsi savo tiesa, galbūt tai ir taps tiesa. Bent jau tam, kuris garsiai šaukia. Kreivų veidrodžių karalystėje tik labai kreivi dalykai atrodo visiškai tiesūs. Taip jau yra, kad patys kvailiausi dažniausiai pasirodo esą tie, kurie kitus kvailiais vadina.

Tiesą pasakius, žmonės nėra kalendros, tad taip lengvai, tarkim iš išvaizdos arba kvapo, kvailo nuo protingo neatskirsi. Dar didesnė bėda, kad  viskas kartais būna gerokai kitaip, nei atrodė, o kartais net taip kitaip, kad net į kitą pusę. Kvailys gali būti labai protingas, o protingas – visiškas kvailys. Kaip ir kalendra, kuri yra tokia nuostabi, kad net jos lapų ir sėklų skonis yra visiškai skirtingas, tad teoriškai, tam pačiam ragautojui ji gali būti ir gardi, ir bjauri. Kita vertus, ji visuomet tebus kalendra. O su žmonėmis praktiškai niekas nėra visiškai taip pat, kaip buvo prieš akimirką, kadangi žmonės geba visiškai pasikeisti. Žinoma, jei patys to nori. O gebėjimas keistis – pats protingiausias dalykas pasaulyje, reiškiantis, kad niekas neprivalo likti toks kvailas, koks yra, net jei laiko save pačiu protingiausiu.

Vasara šiemet vėsi, lietaus daug, o šventą ramybę kalendros puoselėja vešėdamos vazonuose, ant terasą puošiančių lentynų. Kvaila būtų stengtis įtikinti patyrusį daržininką, kad kalendra darže yra labai reikalinga, net jei ji yra puiki vaistažolė, apie kurios nauda virškinimo sistemai buvo žinoma dar Egipto faraonų laikais. Dar kvailiau – bandyti priversti pamėgti jos kvapą ir skonį.

Tiesa, reikėtų vis tik nepamiršti, kad kartais piktžolės tėra piktžolės, tad jas rauti būtina be jokios gailesčio, antraip derliaus darže nesulauksi. Tačiau žmogus niekada nėra tik kvailys. Nebent užsidaro savo teisuoliškumo bokšte, iš kurio žiūri į aplinkinius iš aukšto, bado į juos savo purvinu pirštuku ir klijuoja etiketes.