Nuplauki kūną:
silpnybę ir stiprybę
atneški ant altoriaus,
tik širdį skilusią pusiau sau pasilik.
Dvasia jau šaukiasi ugnies:
ją įsileiski, lai griūva sienos,
lai šviesoje sunyksta visa,
kas verta pražūties.
Ant kelių,
kupinas šviesos,
dėkingas už malonę
ir erdvę viduje
užpildytą vien meilės ir vilties.
Čia – ta vieta,
kai nebe sau ir nebe dėl savęs.
Tai – metas, kai kova baigta.
Tai – metas, kai lūžta ietys.
