Atodūsis

O, koks gi tu gilus, atodūsi,

visus metus tave nešiojausi.

Kartu su tūkstančiais kitų

tave aukoju dangui,

kur tamsioje bedugnėje

laikas prasmenga.

Triukšme pasaulio,

kuris niekad nenutyla,

užleiski vietą

sidabrinei tylai.

Ištuštinu save tarytum indą.

Lai lig briaunos jį savimi

Dangus užpildo. 

Skambantis rytas

Koks garsas čia?!

Prie lango šokame iš miego

sapnus praskleidę,

o ten – nieko!

Tik kelios varnos pėdos

paliktos ant šviežio sniego.

Gal barasi šiaurys,

lietus mat vakarykštis

pripurvinęs visur balų paliko?

Stingdo dabar lede raštus išblyškęs,

kol pasislėpusios uokse pelėdos

sruogos miglos išsprūsta lauk neryškios.

Gal saulė tai?

Gal spinduliai, kol plėšo dangų,

naktinę žuvį debesin nubaidę

nenuleidžia rankų?

Per rytą tyliai atbrenda Kalėdos,

iš kaminų tingus kol dūmas rangos.

Pasaulis tviska, spinduliuoja,

šerkšnas žiburiuose giesmes dainuoja!

Duona

Ant stalo aušdamas tyliai

traška dar šiltas kepalas duonos.

Svaiginančiai kvepia

vaikyste, namais ir kmynais.

Mes nepasotinamai alkani.

Susėdę aplinkui stalą nebyliai

po savo piligriminės kelionės,

į kampą sustatę lazdas,

veidais akmeniniais,

pakeliame vienas į kitą akis.

Ant galvų – erškėčių vainikai,

mūsų pėdos ir širdys žaizdotos,

iš raižytų skrynių ištrauktais

dabinamės rūbais apeiginiais,

už lango nutyla naktis.

Ašarų pripildyti moliniai rykai,

kojos visų numazgotos,

klūpome vienas prieš kitą

po kryžiais mediniais,

skliaute sužimba viltis.

Rieke savo dalinamės dosniai,

kaltės visų dovanotos,

smilksta šalavijas, padangė

puošiasi sodais šiaudiniais.

Nebebūsime svetimi.

Pailsėjusių po gluosniais,

laukia kelionės šakotos

senolės rankomis siuvinėtais,

trupiniais nubarstytais keliais

išeisime nešini savimi.

Dodekaedras

Mano žvaigždės ganosi pievose

birželio naktimis,

kai pūkais virsta pienės.

Lengvas minčių vėjas

išbarsto jas bandomis,

kad neklaidžiotų pavienės.

Mano tamsiose gelmėse nardo

pranašo Jonos žuvis,

negandas ryjanti kasdienes.

Lauke už artimiausios briaunos,

kur sėju drakono dantis,

žydi liepos daugiakamienės.

Juodųjų bedugnių šešėliuose tirpsta

išmirkyta miroje praeitis,

smilkalais kvepia ramybės pavėnis.

Krištolinės širdies vidury

atveriu auksuotas duris,

ten žėri pasaulis dvylikasienis. 

Miegas

Kažkur, ties ta riba,

nuo kurios krenta sąmonė

į gilų miegą,

mes susitinkam,

mano siela ir aš,

ji neša mane naktį,

aš ją – dieną.

Nuo tos ribos

ji timpteli mane

už plono sidabrinio siūlo,

krentu, skrendu,

gilyn savin smengu,

ten, kur vidinės erdvės

tūno.

Akis apvėlusi sapnais

iš išvirkščio pasaulio

neišleidžia,

ten klaidžioju

labirintais keistais,

istorijų gijas

neįprastai suaudžiu.

Ir vidury

kelionės dar vienos,

ji nusijuokusi staiga pakyla,

ten, su sapnais ji,

o aš – čia,

susisiekiame

per tylą.

Trumpėjant dienai

siūlas susitraukia,

todėl ji – visiškai šalia,

vos prieblandai

atėjus lengvai

timpteli ir aš –

jos glėbyje.

Ilgesys

Per Stikso upę apgriuvusiu tiltu

palydėjau tave paskutiniam sapne,

taip ir likom stovėti kiekvienas

savo vienišame krante.

Man įkvėpus tu iškvėpi,

siluetai aptirpo rūke,

prie šiaudais nukloto Kūčių stalo

dalinamės viena lėkšte.

Žodžiai manęs nepasiekę

tarsi akmenys gula dugne,

iš kitos veidrodžio pusės

tavo akys sminga į mane.  

Tavo atspindžių versijos

klaidžioja kažkur žvaigždėse

begaliniais visatos tuneliais,

kilpomis laike.

Judesius tyliai stebėdamas,

atkartoji mano šešėlyje,

kai čia manęs dar nebuvo

taip pėdomis sekiau aš tave.

Nesuskaičiuojamais ratais

kol sukamės kosminėje naktyje,

prie apgriuvusio tilto per upę

susitinkame tik svajose.

Ouroboros

Aš dešimtis tūkstančių kartų per dieną numirštu

ir kartą kiekvieną vis atgimstu nauja.

Kaip kosminės dulkės žvaigždžių visatai tarp pirštų,  

nepažinusi prasklendžiu pati pro save.

Seku save ratais, tirpstančiom pėdom ant sniego,

nesustabdomai slystu laiko spirale,

kas vija patirties rievėm tarsi šarvais apaugu,

įstrigusi labirinto viduryje.

Šviesą po šukę surenku, po kibirkštį sugaudau,

stebėdama atspindžius savo laike.

Praeities išnarpliotas gijas į ateitį suaudžiu,

kol lieka nebeaišku, kur pabaiga, o kur pradžia.

Apie žodžius ir deimantus

Keista, kad žodžiai tokie pigūs, o deimantai – brangūs. Visatoje pilna planetų, kuriose gausu pačių įvairiausių brangiųjų metalų ir mineralų, kristalų ir kitų žvilgančių dalykų, tačiau visai gali būti, kad esame vienintelė planeta, kurioje yra žodžiais susikalbantys žmonės. Daugybe nuostabiausių žodžių, kurių kombinacijų galima sudaryti tiek pat daug, kiek danguje yra šviesulių.

Dar keisčiau, kad iš visų tų nesuskaičiuojamų kombinacijų kažkodėl neretai pasirenkamos ne pačios maloniausios. Kažkodėl geri, gražūs, malonūs žodžiai, pagyrimai, atjautimai ir kitos sielą, o kartais net fizinę sveikatą gydančios, jėgų, vilties ir polėkio suteikiančios formuluotės tapo tokios pat retos, kaip patys brangiausi pasaulyje briliantai. Tokios retos, kad apstulbina iki nežinojimo ką daryti.

O pats keisčiausias dalykas yra tai, kad žodžiai kartais kainuoja tiek, kiek jokiais briliantais neatlyginsi. Pikti, žlugdantys, žeidžiantys, iš priplėkusių vidinės tamsos kerčių besiliejantys, klampūs nelygu karštos smalos čiurkšlės, tarsi botagais čaižančios per jautriausias ir atviriausias vietas.  

O jei žodžiai būtų deimantai, ar su jais būtume atsargesni? Ir kaip atrodytų žmonės, jei kiekvieną dieną juos puoštume saujomis pačių gražiausių mineralų? Atsidūręs minioje, greičiausiai, pasijustum tarytum nardantis rugpjūčio nakties danguje. Tokį spindesį net purvu apipylus sunku užgožti. O be purvo, deja, čia niekaip, mat kiekvienas dalinasi tuo, kuo jo vidus turtingas. O taip jau yra, kad kartais žmonės kapstosi purve visai ne dėl deimantų. Man atrodo, kad tai yra pati svarbiausia priežastis, dėl kurios pirmiausia turime negailėti pačių gražiausių žodžių tiems, kuriuos mylime. Lai spindi jie ryškiau už visas žvaigždes kartu paėmus!

O tuomet, šiek tiek pasitreniravus, galima nebegailėti gerų žodžių ir visiems kitiems. Net tiems, kurie kapstosi purve visai ne dėl deimantų. Visai gali būti, kad nuo tokio grožio jie tiesiog apstulbs iki nežinojimo ką daryti.  Ir visai gali būti, kad reguliariai ir veiksmingai stulbinami jie pakils arčiau žvaigždėto dangaus. 

Sapnas

Vieną dieną iš dangaus naktinio

aš nulysiu geminidų lietumi,

žybsnių raštais sidabriniais

išpaišysiu skliautą savimi.

Audinio visatos begalinio

gijomis nuausiu tau sapnus,

tuštumą užpildysiu prisiminimais,

užkoduosiu žvaigždėse jausmus.

Su gūsiu galingu saulės vėjo

pašvaistėse šoksiu kiekviena dalele,  

pagaliau kol iš svajų nubudęs,

tu mane surasi savyje.  

Dovanos

Nedovanoki man dangaus, nereikia:

nepastovus jo skliautas kupinas audrų,

o tolimų žvaigždžių šviesa jame šalta.

Man žiburių užteks tavose akyse,

kai jos su meile žiūri į mane.

Paliki žiedus obelims ir vyšnioms:

joks juvelyras nesukurtų gražesnių.

Skirki jaukias akimirkas, jų kiekviena,

ant sielos gijų suverta, sušildo

net kai žvarbi naktis viltį nutildo.  

Leisk ryto rasai puoštis karūna

iš tviskančių voratinklių šerkšnotų,

mane gi žeidžia kiekviena aštri briauna.

Geriau dabinki širdį savo švelnumu,

kad man jo nepritrūktum niekada. 

Kavotynės

Rasiu ir apipinsiu tave šviesa,

ne ta, kuria nušvinta miestai

šešėliams prieblandoj ištirpus,

tačiau voratinkliais iš meilės gijų,

kurias, tamsą suplėšiusi, pažadina aušra,

suskilusi į miriadus saulių ryto rasoje.

Rasiu ir apkamšysiu tave ramybe,

ne užmarštim, kurios netvarūs burtai

išsisklaido vos prie tikrovės prisilietus,

bet žinojimu, giliu lyg tvenkinys pilnas lelijų,

tarsi akių į dangų atmerktų, be pėdsako būtim lengva,

neva čiuožiko piešiamos figūros mėnesienos tyloje.

Galiausiai tavyje tave surasiu,

ne tuščią kiautą, kurį kasdien užpildai  

svetimais lūkesčiais, kol pats lieki be vietos,

o paslaptingą erdvę iš daugiaspalvių vijų,

tarytum sudėtingus raštus audžiančią prasmes,

net laikui nepavaldžią bedugnę gelmę, o joje – save. 

Prašau

Prašau, tik nesudrumsk tylos,  

tarytum medžiai išlikime nebylūs,

klausydami melodijos vienos,

paglostykime dangų lyg šokėjai,

grakštūs, minčių audros nesuvelti,  

Perseidų nesubraižytoj nakty.

Prašau, nereikia raibulių,

išsivaduokime iš žodžių triukšmo,

į penklines sudėję harmonijas jausmų,  

begarsiai būkime, it gelmės vandenynų.  

Lai vienas kitame pasauliai braido,

kol klausomės visatos stygų aido.

Prašau, tik neprikelk dienos,

besvoriai sklęskime kitapus laiko,

erdve bekrašte, už nematomos ribos,

be aiškinimo aiškūs, sumegzti į vieną,   

sielose saulės, mums nepristigs šviesos,

kol maudysimės vienas kito atspindžiuos.

Angelo užkalbėjimai

Atsirita banga, o tavo kojos

kranto smėlyje susmigę,

pulsuoja įtampa smilkiniuose,

vidinis riksmas ausyse užstrigęs.

Štai jau įgavo pagreitį, skliautas iškilęs

užstoja pragiedrulius danguje,

palinksta, tarsi skindamas žvaigždes.  

Tu stovi smūgiui pasiruošęs

ir pagaliau tave išrauna,

blaškaisi niurkdomas dugne,

verpetų labirintuose
paklydusi šviesa apgauna. 

Agonija lyg pumpuras pražysta,

it skystas plienas šaltis viduje,

kol tu ir visa nurimsta tamsoje. 

  

Atsibundi bejėgis,

priplaktas prie kranto.

Ties horizontu bręsta jau kita

tavojo nerimo banga.

Bet dar toli, o kol gali,

giliai įkvėpęs užsimerki,

mano baltasis angele,

lai siela bent trumpai pailsi.

Audra tikrai nurims,

sparnai išdžius ir

dangų perplėšusi aušra

tave pakvies.

Ir tu pakilsi.   

Mane paslėpki

Tarp minčių šviesių

savyje mane paslėpki,

už tikrų jausmų,

po gražiausiais norais.

Šviesmečius palik kelių,

adreso visatos neišduoki

lai kiti neras, tik tu,

užšifruoki kodais.

Neieškoki mums krypčių,

tik erdvę išraižyki  

kilpomis lemniskačių,

daugiaprasmiais klodais.

Nefiksuok koordinačių,

atgal nebepareisim,

lėksime žiedais žvaigždžių

skirtingais ir vienodais.

Apie kampus ir žmogaus prigimtį

Šiais metais žiema prasidėjo pagal visas taisykles: gruodžio 1-oji, o už lango – pusnys. Žmonės, kuriems taisyklės reiškia gyvenimo džiaugsmą, šią dieną turėjo patirti kažką panašaus į ekstazę. Kita vertus, ši būsena, reiškianti savitvardos praradimą, kažkaip nelabai suderinama su taisyklių laikymųsi, bet ne apie tai šį kartą.  

Žmonės ir jų santykis su taisyklėmis yra kabai įdomus dalykas. Tarsi visiems visiškai aišku, kad gyvenimas be jokių taisyklių yra nelabai įmanomas. Tuo pačiu visi žino, kad viena taisyklė yra toli gražu nelygi kitai, be to, praktiškai visos taisyklės, kadangi yra netobulas dalykas, turi išimčių. Yra ir tokių taisyklių, kurių paskirtis niekam neaiški ir niekas tiksliai negali pasakyti, kodėl jos reikalingos.

Su pastarosiomis yra panašiai kaip su šaligatviais, kurie dažniausiai projektuojami tiesiomis linijomis, o susikirtimuose sudaro stačius kampus. Lygiai taip, kaip gamtoje niekas nevaikšto. O kadangi žmogus yra būtybė tikra, o ne išgalvota, jam būdingiau elgtis taip, kaip jo natūralioje aplinkoje – gamtoje – yra įprasta. Taigi, taip atsiranda žolynuose išmindžioti takučiai. Jie simbolizuoja žmogaus prigimtį ieškoti komforto savo aplinkoje ir kasdieniame gyvenime. Žinoma, galima bandyti argumentuoti, kad nemindžiodami žolės ir vaikščiodami aplinkui kvadratais, t. y. elgdamiesi prieš savo prigimtį, žmonės puoselės bendram labui sukurtą grožį. Tačiau pastarasis yra toks dalykas, kuris priklauso nuo asmeninio skonio ir supratimo, o vos supriešinamas su komfortu, jis tiesiog tampa kliūtimi. Kam reikalingas nuostabus gėlynas, jeigu  kiekvieną kartą, aplinkui jį eidamas, bambėsi ir prisipildysi nepasitenkinimo visai dienai?

Kažkada skaičiau, kad Japonijoje šaligatvius tiesiog ima ir įrengia tose vietose, kur žmonės išmindo takelius. Nėra prasmės ginčytis su tuo, kas visiems atrodo logiška ir patogu. Tuomet ir žolynams saugu, ir žmonėms gerai, ir šaligatviai naudojami pagal paskirtį. Taip jau nutinka, kai taisyklė tarnauja žmonėms, ar ne žmonės – taisyklei.

Kažkaip atvirkščiai gaunasi su neseniai nuskambėjusia situacija vaistinėse: tvarka yra ir bus, nors niekas negali tiksliai paaiškinti kam ji tokia reikalinga, ir kokia iš jos nauda. Vaistas – receptinis, reiškia be recepto jo nebegausi. Anksčiau tai buvo įmanoma, bet nebebus, antraip vaistininkas gaus baudą. Bauda, žinia, yra labai rimtas ir nemalonus dalykas, niekas jos nepageidauja. Tačiau ir žmonių nepasitenkinimas čia visiškai suprantamas: žinia apie reikalaujamas papildomas pastangas ypatingai nedžiugina tuomet, kai, tarkim, tau labai skauda arba visur niežti, o paprašęs norimo vaisto, jo nebegauni, bet pirmiau esi siunčiamas į ilgą eilę prie gydytojo kabineto, kad gautum lapelį, ant kurio bus parašyta, kad tu tikrai prašei to, ko tu nuo pat pradžių ir prašei. Sako, kad taip yra įstatyme nurodyta ir kitaip nebus. Ką gi, nueisim visi bambėdami tuo kampuotu keliu aplinkui visus erzinantį ir keikiamą gėlyną. Bet kas nors būtinai išmins per jį takelį: gaus receptą, užpirks su juo visai giminei, draugams ir artimiesiems vaistų, kurių dabar būtinai reikia turėti stalčiuje „dėl viso pikto“, nes prireikus negausi. Taip ir liks neaišku, kas nuo tos tvarkingos tvarkos žmonių kasdieniame gyvenime pasikeis į gera, jeigu iš viso pasikeis. Liks tik nuostaba, kad šiame skaitmeniniame pasaulyje, kuriame greit nebereikės grynųjų pinigų, sugalvojome priežastį būtinai turėti popierinį lapelį su antspaudu ir parašu. Tolimos ateities antropologai, iškapstę kurio nors iš mūsų išsilaikiusią piniginę, apie tokį keistą savo protėvių elgesį parašys nemažai mokslinių traktatų.    

Visuomet yra žmonių, kurie dėl kažkokių priežasčių įdeda nemažai pastangų, kad įpratintų save vaikščioti aplinkui kvadratais. Paprastai būtent jie lieka labai nepatenkinti, kai kiti žolynuose išmina takus. Sunku nesipiktinti, kai suvoki veltui švaistęs jėgas ir laiką, kai niekas neįvertino įdėtų pastangų, nesižavėjo, o tiesiog nuėjo daug lengvesniais keliais. Kartais, bandydami išsireikalauti pripažinimo, tokie žmonės užtveria žolynus, supurena takus, prismaigsto draudžiamų lentelių, net rėkauja iš balkono ant nepaklusnių praeivių.

Deja, taip jau nutinka, kai labai mylime taisykles ir nelabai – žmones. Noras būti pranašesniu už kitus neabejotinai labai būdingas mūsų prigimčiai: jei kas nors yra taisyklingas, visuomet atsiras už jį taisyklingesnis. Tačiau čia jau be taisyklių nė pro kur. Labai gaila, kad nė pro kur čia ir su meile žmonėms. O kai geriau pagalvoji, tai kam tos taisyklės, jeigu meilės nėra.

  

Tu man esi

Tu man dangus esi bekraštis,

nusėtas debesų archipelagais,

bedugnis, talpinantis galaktikas savy,

negailestingai šaltas kartais, tarsi plienas,

toks tolimas, nors taip arti.

Tu man dangus esi.

O kai kada tu būni vėjas,

švelnus pietys man nardantis po plaukus,

gurkšnis gaivos, sustiprinantis pakeleivį.

Nepermaldaujamas tarytum viesulas,

palieki sumaištį many.

Tu vėjas man esi.

Dažniausiai man esi it oras,

visi O du, bet kartais vienas arba trys.

Po tave nardau neva lėktuvais mintimis.

Vakuumu virtęs man nuosprendžiu tampi.

Sunku nepakeliamai be tavęs,

bet ir su tavimi. 

Esminiai nesuderinamumai

Man netiko

binarinis kodas,

nei pasaulis

trijų matmenų.

Vieną dieną tiesiog

išlipau iš konteksto,

išėjau kuo toliau už ribų.

Mane slėgusios

tonos betono,

virto žėrinčiu

dulkių stulpu,

ištirpo laiko horizontai,

atsivėrė vandenynai

bekraščiai prasmių.

Tyloje – vibruojančios stygos,

viduje – spiečiai žvaigždžių.

Aš klausausi kosminės muzikos,

it besvorė siela

daugiabriaubėmis
erdvėmis
sklendžiu. 

Keistas žvėris vardu Laimė

Vaikystėje saldainiai buvo vienas iš tų dalykų, kuriais buvo matuojama laimė: kuo daugiau turėjai, tuo didesnė ji buvo. Aš saldainių nemėgau, tad visuomet turėdavau nemažai jų prisikaupusi. Mama visuomet padalindavo šito gėrio po lygiai man ir broliui, tik jis savo dalį sunaikindavo ilgai nesvarstęs. Ilgai nesvarstęs jis suvalgydavo ir mano saldainius, jeigu tik juos surasdavo. Likdavo tik krūva spalvotų popierėlių. Sunku iki ašarų man būdavo ta savo laime dalintis. Ne todėl, kad kažkas kitas suvalgė tai, ko aš net nenorėjau, o todėl, kad tai būdavo didelė neteisybė ir sunkiai paaiškinama netektis.

Kai geriau pagalvoji, tai laimė yra labai  keistas ir neapčiuopiamas dalykas. Visi jos trokšta, nors niekas niekada nėra nei matęs, nei rankose turėjęs. Dažniausiai kažką panašaus į laimę žmonės įtaria turint kitus. Paprastai matuoja tą turėjimą visokiomis materialinėmis gėrybėmis. Taip yra gerokai aiškiau ir paprasčiau suprasti, kuris žmogus yra laimingas, o kuris – ne. Juolab, kad pats turėjimas šiais laikais labiau siejamas su tuo, ką galime pačiupinėti, mat visokie nematerialūs dalykai, kaip, tarkim, padorumas arba sąžinė, turi mažai ką bendro su tikrove, o neretai labai kenkia galimybei turėti daugiau, taigi, galimai kelia grėsmę pačiai laimei.

Keisčiausias dalykas nutinka tuomet, kai turintis visko, o gal net visko daug, o gal net per daug, vis tiek jaučiasi nelaimingas. Paprastai tokiu žmogumi aplinkiniai netiki ir tai yra labai suprantama: kaip tuo patikėsi, kai pats turi mažiau, daug mažiau arba visai nieko neturi. Nelaimingasis visaip bando paaiškinti, kad ne turėjime laimė slypi. Kartais net knygą apie tai parašo arba išeina į politiką, nes kam tas turtas, kai laimės nėra. Turtą, aišku, saugiai pasideda, „dėl viso pikto“, kad galėtų prie jo sugrįžti, mat jei vis tiek liks nelaimingas, tai bent jau bus turtingas.

Taigi, visiems anksčiau arba vėliau ateina mintis, kad laimė turėjimu neapsiriboja. Mat keistas ji žvėris: patiki, kad būsi laimingas turėdamas, pavyzdžiui, naujus batus, vos juos įsigyji, laimė staiga pakeičia pavidalą ir nedelsiant prireikia naujo palto, o tuomet dar rankinuko, pirštinių, skarelės, akinių ir gal net apatinių. Čia, aišku, labai moteriškas pavyzdys, tačiau vyrams būna labai panašiai su nebūtinai į šituos panašiais, o kartais visai nepanašiais daiktais, o kartais net ne su daiktais. Gerai pagalvojus, visiems visaip pasitaiko.   

Būna, kad žmonės ieško laimės pas visokius burtininkus. Šitie turi pačių gražiausių pavadinimų nuo seniai žinomų, pavyzdžiui, astrologai, iki naujai susigalvotų, pavyzdžiui, gyvenimo treneriai. Kaip burtininkams ir priklauso, turi jie visokiausių stebuklingų formulių, užkalbėjimų ir paslapčių, kurios turėtų net iš didžiausio nelaimėlio padaryti sėkmingą ir laimingą žmogų. Tai, žinoma, kainuoja. Anokia čia laimė burtininkui dalintis tokiomis svarbiomis žiniomis už dyką. Sunku pasakyti, ar egzistuoja pasaulyje tokia alchemija, kuri iš nelaimėlių išsunktus pinigus laime paverčia. O ir pinigai iš stebuklo padaro kažką mažai stebuklingo: anokia čia niekam nežinoma paslaptis, jei net pačiam burtininkui laimė iš daiktų turėjimo susideda. Geriau pagalvojęs supranti, kad menka yra laimė pirkti gyvenimo trenerio paslaugas, kai, pavyzdžiui, nėra  draugo, su kuriuo galėtum pasitarti. Arba nėra proto savęs taip nesureikšminti, kad labai tolimoje dangaus šviesulių praeityje neieškotum nuosavos ateities ženklų.

Gerai pagalvojus nesunku suprasti, kad laimė yra labai paprasta. Taip yra todėl, kad kyla ji iš pačių paprasčiausių kasdienių dalykų, į kuriuos neretai neatkreipiame jokio dėmesio. Bent jau tol, kol jie yra. O kyla ji todėl, kad yra tuose paprastuose dalykuose užkoduota, tarytum augalas sėklos gemale. Kadangi šiuo atžvilgiu laimė yra labai panaši į augalus, panaši ji į juos ir tuo, kad ją galima auginti. Bei tuo, kad pasėjus morkas, vietoje jų ąžuolai nesudygsta.  

Taigi, kiekviename paprastame dalyke, kuriais visi esame apdovanoti ir kurių neįmanoma įsigyti už pinigus, slypi laimės sėkla. Tam, kad ją sudaigintum ir užaugintum nereikia jokių stebuklingų formulių, mat užtenka paties paprasčiausio dėkingumo. Taip – dėkingumu už visus paprastus kasdienius gyvenimo dalykus – puoselėjama laimė sudygsta ir užauga į nuostabų sodą. Žinoma, net čia kartais užsiveisia visokių nepageidaujamų augalų ir gyvių, kuriuos būtina išprašyti lauk, kartais augalus reikia genėti, kirsti ir rauti. Darbo šiame laimės sode niekuomet netrūksta, tačiau visuomet galima grįžti prie esmės. Net tuomet, kai viską pražudo ugnis ir tenka pradėti iš naujo.   

Kai nori tikrų dalykų, negali jų tikėtis pasėjęs dirbtinus.  Žinoma, šiame pasaulyje viskas atrodo labai painu, o kartais net atvirkščiai, nei turėtų būti, kai vertybėmis laikoma tik tai, kas kainuoja daug pinigų. Kita vertus, gal ir čia yra viskas labai teisingai surėdyta, mat tikrųjų turtų ir laimės už jokius spalvotus popierėlius nenusipirksi.

Virsmai

Kai geidulingai

veidą užgula

neoninis dangus,

ir garsiai ausyse

suspengia siela,

mintys išbyra

per prakiurusius padus,

dulkėmis virsta tai,  

kas buvo miela.

Kol bėgi taip

barstydamas save,

ražienų subadytas,

naktinis skliautas paveja,

tarsi sapne užpildo

tuštumą meteoritais.  

Pro kiaurymes žaizdų

pasipila šviesa.

Esi jau kitas. 

Atgimimai

Iš nebūties kokono

mane išplėšė pulsaras,

perskrodęs tamsą

gama spinduliais.

Nebepaleis.

Išpjovęs sieloje kanjoną

prarijo, neaptiks radarais,

neras jau niekas

kosminiais laivais.

Nebesužeis.

Tik vienišas fotonas

nulėkė visatos kapiliarais -

tarpgalaktiniais

šviesos keliais.

Nebepareis. 

Kartu

Virpančių stygų sujungti,

tarsi voratinkliuose

supamės.

Kas benutiktų man

tu tai jauti.

Mes virstame upėmis.

Nėra krantų,

visatos toliuose

paklystame.

Panirę vienas kito

bangose

pražystame.

Tavy regiu

visą save

tarsi veidrodžio šukėse.

Tu spindi saulėmis,

aš atsispindžiu tavyje,

nardau tavo ūkuose.

Iš savo rankų

maitinu tave

tarpgalaktine muzika.

Kur bebūtum

į dabar ir čia

laiko kilpos tenukelia. 

Tiesiog ateina metas

Tiesiog

ateina metas ir

galaktikos ramybę

ištinka akinančios

supernovos.

Po jų telieka

ūkas – įvairiaspalvių

dulkių debesis

iš visko, kas kadais

atrodė tikra.   

Jis išsisklaido

tarsi rūkas

dengiantis akis.

Iš rankų nesulaikomai

pasauliai slysta.

Pražydusi prasmių bedugnė

siurbia viską

ir visa, kas esi,

kol nerandi

pažįstamo savęs savy.

Atsiveria tamsa.

Iš tolimos gelmės

atsiveria kita

tikrovės pusė.

Buvai, esi ir būsi.

Kažkur erdvėlaikyje,

tarp dangaus kūnų

nardo sielos,

skrodžia sapnus

neva portalus

ant gravitacinių gijų

suvertus,

per juos

miegančius lanko mus

iš šviesos

sutvertus.

Apie obuolius, kurie kartais labai primena žmones

Kartais žmonės labai primena obuolius. Ne todėl, kad nukrenta ant galvos neįspėję, mat tokie atvejai šiais laikais yra labai reti, ypač jei apsigyveni kur nors ten, kur yra visaip ne pakeliui, beveik pasaulio pakraštyje, kurį pasiekti būna sunkiau, nei į Ameriką nuskristi. Deja, bet kartais tas „visai ne pakeliui“ būna fiziškai, o kartais – dvasiškai, tad nieko nuostabaus. Bet ne apie tai šį kartą.

Visai kaip žmonės, obuoliai būna labai įvairūs. Didžioji jų dauguma yra tokie, kokių ir tikėjaisi: nudžiugina, bet labai nenustebina. Ir tai yra didelis gėris, nes gyvenime reikia bent kažkokio stabilumo.  Žinoma, net tokių obuolių atveju pasitaiko geresnių ir prastesnių vasarų, todėl net stabilumas kartais būna visai  nestabilus. Kita vertus, pasitaiko ir tokių vaisių, po kurių išvaizda slepiasi netikėtas vidus.

Pavyzdžiui, kaba ant šakų didžiuliai  raudonskruosčiai gražuoliai, į kuriuos rankos tiesiasi pačios. Patraukliai saulėje žvilga jų lygi odelė, ja dailiai ritasi lietaus lašai. Neištvėręs čiumpi vieną, suleidi kandžius, tikėdamasis per smakrą varvančių sulčių, o tenka džiaugtis, kad sveikus dantis atgavai. Sprangus ir bjaurus. Toks jausmas, kad ne tu jo, o jis tavęs atsikando.

Arba randi visą krūvą suvargusių krituolių: vienam sumuštą šoną vapsva ragauja, kitam kažkokia keista karpa pūpso, trečias vos iš po dobilo matosi. Taip pažiūrėjęs nieko gero ir nesitiki. Tik taip jau yra šiame gyvenime, kad obuolius, panašiai kaip žmones, ne žvilgsniu reikia tikrinti. Ir dar tiesa yra tai, kad kas skanu vapsvai, tas ir žmogui gali būti visai neblogai.

Deja, žmogus yra visai ne vapsva ir per savo gyvenimą prisiragauja visokių obuolių. Dar įvairesnių jis sutinka žmonių. O su žmonėmis ir obuoliais yra labai panašiai.  Su vienais bendravimas primena sprangių obuolių valgymą: vienaip bandai, antraip vargsti, o kaip nieko gero, kaip nieko gero. Galėtum ir toliau stengtis, bet kiekvienas kartas baigiasi rėmeniu, pilvo pūtimu arba dar blogiau. Ką jau kalbėti apie sugadintą nuotaiką. O kitas, žiūrėk, rodos, jokių pastangų nereikalauja ir pats visai nesistengia, nieko ypatingo nedaro, o taria žodį ir jautiesi pakylėtas, tarytum sklęstum ant cinamonu kvepiančio debesies, tarytum medumi pateptas ir tris kartus palaimintas. Didelė dovana ir laimė yra tokių žmonių sutikti, nes jų draugija gydo ir turtina sielą.   

Pati liūdniausia šio gyvenimo tiesa yra tai, kad kai kurias obelis iš savo sodo geriausia naikinti. Jos ne tik mėgaujasi šviesa, užstodamos ją kitiems augalams, ne tik išsiurbia naudingus syvus, bet dar ir prišiukšlina, po savimi begėdiškai mėtydamos visiškai niekam tikusius obuolius, kurių net kirminai negraužia. Kartais, kai gerai tokį medį nugenėji, vaisių kokybė pasitaiso. Deja, taip būna ne visada. Sako, kad panašiai būna su žmonėmis: būna tokių, kurių joks kirminas negraužia ir kuriems joks genėjimas nepadeda.

Teisybės (ir neužmušamo optimizmo) dėlei reikia nepamiršti, kad deginama obels mediena labai gardžiai kvepia. Taigi, kažkuria prasme, nėra to blogo, kas, po mažesnės arba didesnės širdgėlos, į gerą neišeitų.

Tavo žodžiuose įklimpo mano kojos

Tavo žodžiuose

įklimpo mano kojos.

Skendau.

Purvas sėmė akis.

Krūtinę rakino šaltis.

Šalia prisėdo mirtis.

Neva medis,

nuo rudens nuplikęs,

švininį dangų  

laikiau.

Laiko kilpose protas paklydęs,

nutilusi širdis.

Atsiminimuose išdilę spalvos,

negatyvų juostose

nelikę šviesos.

Dingau.

Tarsi grūdą save pasėjau.

Tamsoje. Iš tiesos.

Tavo žodžiai –

tik tolimas aidas.

Jį iš kito pasaulio girdžiu.

Bet kas kartą tave prisiminus

purvo skonį

ant lūpų jaučiu. 

Aš tavęs nebeieškau

Aš tavęs nebeieškau

tirpstančiuose pavasariuose,

rudens darganose,

laiko kilpose,

žvaigždėse ir planetose.

Ten tavęs nebeieškau.

Aš tavęs nebeieškau

smilkalais kvepiančiose

šventyklose, koplyčiose,

išmintinguose žodžiuose,

giesmėse, pažaduose.

Ten tavęs nebeieškau.

Aš tavęs nebeieškau

išblukusiose nuotraukose, 

svetimuose atsiminimuose, 

rašteliuose, laiškuose, 

dainose, kurias taip mėgai. 

Ten tavęs nebeieškau. 

Aš tavęs nebeieškau

lapkričio žvakių liepsnose,

chrizantemose,

po šaltomis granito plokštėmis

tavęs nėra.

Ten tavęs nebeieškau.

Aš tave suradau   

ramiai miegantį

mano sielos klostėse,

besišypsantį 

randų pavėsyje.

Daugiau nebeieškau.

/tėčiui/

Ką šnabžda tau po pėdom lapai

Ką šnabžda tau po pėdom lapai,

kai rudeninė upė netelpa krantuos,

o tu nebetelpi savy,

tarsi prarijęs plėtriąją visatą,

tarsi ne jie tavy, o tu jausmuos.

Kai priešaušry

kaulėti šerkšno pirštai užrakina

gyvybės likučius rasos lašuos,

ir tavyje tarsi kažkas numiršta,

sustingsta laikas praeities randuos.

Kai spengiančia tyla sutinka miškas,

vienatve padvelkia jame ruduo,

ką šnabžda tau po pėdom lapai,

kai nuogą sielą prausia 

dangiškas vanduo.   

Krituoliai

Sušlaminęs lapus alyvinės obels viršūnėje vėjas nupurtė žemyn du prinokusius obuolius, kurių vienas praskriejo žemyn tiesiai man pro nosį. Bumbtelėjo po kojomis ant sodriai žalios vejos nuo smūgio įplyšusiu gintariniu skruostu į viršų ir jį čia pat apspito širšės. Gali ignoruoti faktą, kad bulvės jau maišuose, nes būna juk ankstyvų veislių. Gali apsimesti, kad nepaisai nugeltusių beržų lapų, trukdančių miške įžiūrėti samanose pasislėpusias voveraites, nes būna juk, kad lapai krenta nuo sausros. Tačiau ant žemės krentančių obuolių garsas yra visiškai niekaip nenuneigiamas vasaros pabaigos ženklas. Ir nuo jo neįmanoma niekur pasislėpti.

Ramios pamiškėje paskutinės vasaros dienos: žiogai vis dar virpina orą, savo čirpimu baidydami debesis, vorai pernakt nėriniais padabina nurudusius, šlovingo grožio netekusius žiedsosčius, o tekant saulei gaudo spindulius gijas aplipusiose rasos veidrodžiuose. Į namus vis dažniau prasibrauna zyziantis kraujasiurbis, įkyriu zyzimu į ausį žadindamas iš miego, kad dar spėtumei pasižvalgyti po Paukščių taką. O kol grožiesi, kai pagaliau nutyla javus pjaunančių kombainų ūžesys, gali girdėti smailėmis pietų link dangų raižančių paukščių klyksmą, smogiantį kažkur giliai suvokimu, kad netrukus vėl liksime vieni tyloje. Klausysimės židinyje traškančių malkų, čiužančių spalvotų lapų, monotoniškai į stogą beldžiančio lietaus ir vienas kito širdies plakimo.

Tarytum žinai, kad viskas yra gerai, kad taip ir turi būti, kad taip jau daugel kartų buvo ir, su Dievo padėjimu, dar daugelį kartų bus, tačiau širdyje vis tiek kirba su liūdesiu sumišęs nerimas. Toks, kuris aplanko atsisveikinant su vienais gražiais dalykais ir laukiant kitų. Gali dėtis, kad to nejauti. Gali slėptis kur nori, meluoti sau ir kitiems. Tačiau čia yra labai panašiai, kaip su tais obuoliais: atėjo metas, sunoko ir nukrito. Lieka tik nuspręsti, ką su tais krituoliais daryti.

Vandenynas

Atėjus lietingam rugpjūčiui man išseko žodžiai. Viduje atsivėrė tyla. Iš pradžių maniau, kad tai – tuštuma, todėl bandžiau priešintis: rašiau daug ir apie viską, tačiau sakiniuose žiojėjo vis daugiau bedugnių, kurias bandant lopyti išmąstytais logiškais junginiais, prislėgdavo dirbtinumo jausmas. Vos bandydavau įsitverti minties, toji imdavo nesulaikomai tolti, tarytum vasaros pabaigą skelbiantis gailus gervių klyksmas.  

Pagaliau ryžausi paleisti iš saujos visas sutrūkinėjusias minčių gijas ir pažvelgiau į vidinį šulinį, labiausiai už viską bijodama pamatyti jo suaižėjusį dugną. Taip jau yra su žmonėmis, kad vienas piktas žodis sminga giliau ir įsitvirtina stipriau, nei tūkstantis nuoširdžių pagyrimų. Rodos išsirankioji tuos pašinus, o likę randai vis viena verčia abejoti savimi. Taip abejodamas netrunki prisigalvoji apie save visokių nebūtų dalykų, kad ir vidinę tuštumą.

O ten, pasirodo, tyvuliavo tyla – gelmė, kurioje vietoje žodžių pražysta spalvos. Šiek tiek prislopintos, be griežtų ribų, susiliejančios tarpusavyje ir sukuriančios naujus netikėtus derinius. Tarsi mėtytum akmenėlius į saulėlydžio spalvomis nudažytą ežero paviršių.

Keista taip netikėtai ir neprašytai surasti ramybę. Dar keisčiau bandyti nuo jos pabėgti. Prieš keletą metų, kai nuo gyvenimo įtampos ėmė spengti ausyse, bandžiau išmokti medituoti. Žmonės kalbėjo, kad taip galima surasti vidinę pusiausvyrą, o gal net nušvitimą, nors pastarasis man mažai rūpėjo. Medituoti taip  ir neišmokau, nes per jogos pamokas užsnūsdavau vos apraminusi minčių spiečių. Ir tas pusės valandos miegas būdavo pats geriausias dalykas prieš mankštą ir gardžius pyragėlius malonioje draugijoje.

Panašu, kad viskam yra savas laikas. Taip ateina metas, kai nusivilkęs dirbtinumo, skubos ir savisvarbos rūbą lieki prieš save visiškai nuogas ir pasineri į tylos vandenyną, kuriame susikaupė visos tarp žodžių neišlaikytos pauzės, o už jų – nuslėpti jausmai, neišsakytos išpažintys, neišsipildžiusios svajonės. Tūkstančiai kryžkelių, kurios atvedė į čia ir dabar.

O dabar manyje labai daug melsvų, žalsvų ir pilkų pustonių, kuriuose žiba balti ir gelsvi žiburiai. Tarsi į jūrą per uolas besileidžiantis miškas, kurį iš rūko ir debesų sienos išplėšia pro žydrą pragiedrulį išsiveržęs saulės šuoras, lašuose suskylantis į nesuskaičiuojamas daugybes žybsnių.

Kol kas šį peizažą gaubia tyla ir ramybė. Tačiau niekas netrunka amžinai. 

Pilnatvė

Vakar, o tai buvo beveik šiandien, kadangi taip nutiko be trijų dvylikta nakties, kai už lango čirpiantys žiogai virpino orą sakytum monotoniškas maldas dangui siunčiantys budistų vienuoliai, o pro debesis hipnotiškai pulsavo ryškėjantis Paukščių takas, mane staiga aplankė supratimas, kad šiemet laiko jau nebepavysiu: po kelių akimirkų turėjo ateiti rugpjūtis, o mano laiko rodyklės taip ir liko užstrigusios kažkur ties pavasario viduriu.

Sunku pasakyti, kaip tai nutinka. Kartais, kai prasideda lėkimas, o prasideda jis visuomet netikėtai ir niekuomet nesibaigia tiesiog panorėjus, laiko suvokimas ištirpsta tarsi vaniliniai ledai su šokoladu. „Nieko nespėju!“ – šaukiu sau gaudydama orą ir lekiu, akis įbedusi į visokius planus, stebėdama nenumaldomai artėjančias renginių datas ir kitų darbų terminus. Kuo tvirčiau kabinuosi į darbus, tuo labiau iš rankų sprūsta laikas. Dar bandau žongliruodama suvaldyti situaciją, tačiau veltui, taigi pagaliau pakimbu kažkur paralelinėje erdvėje su visais tais į gniutulą susivėlusiais reikalais ir vieną dieną nebesuprantu: kaip pro nieko nebematančias, dūzgiančioje nuo minčių ir vidinių dialogų galvoje įstatytas akis paslydo ir kur pasidėjo sezonas arba du.

Žinoma, kartais gerai yra toks lėkimas, kupinas svečių, švenčių, kelionių, pareigų ir kitų nuostabių gyvenimo dalykų. Tokia yra dalis gyvenimo pilnatvės. Ypač gerai, kai suvoki, kad tai - tik gyvenimo pilnatvės dalis.  O kai tai suvoki, yra ypač gerai užsiimti kitokiais gyvenimo pilnatvės dalykais, kurie padeda susigrąžinti jei ne laiką, mat atgal nepagyvensi, tai bent jau laiko pojūtį.

Taigi, jeigu jau pašaukė virpantis nuo žiogų, žvaigždžių ir į žolę besileidžiančių alyvinių obuolių rugpjūtis, laikas užsiimti kitokios pilnatvės reikalais: prisiversti atsikelti švintant ir pamatyti, kaip dienos pradžia gimsta iš rasoje į tūkstančius vaivorykščių pažirusios šviesos, įsikibus į puodelį mėtų arbatos stebėti pelargonijos žiedu ropinėjančias boružes,  pasimėgauti švelniais rudenėjančios saulės spinduliais, kurie visai kitokiomis spalvomis nudažo pievas vakarais, ir  prieš pat vidurnaktį, užvertus galvą į giedrą dangų stebėti žvaigždes, kol ims atrodyti, kad jose ištirpai.

Ir tai yra labai rimti reikalai, be kurių pilnatvės yra tik dalis. 

Maištas virtuvėje

Apie maisto gaminimą įmanoma parašyti labai daug. Ne veltui knygynų spintos stovi prikimštos spausdintos literatūros įvairiausiomis kulinarinėmis temomis nuo receptų rinkinių iki kelionių ir kitokių patirčių. Man labai sunku nepasiduoti šitokiems gundymams, todėl mūsų namuose šių knygų ir kitokių leidinių yra visa lentyna, šalia kurios stovi minkštas fotelis, kad galėčiau atsisėdusi ramiai vartyti. Tačiau vartymas vartymu, o štai kalbant apie maisto gaminimą yra vienas dalykas, kurį sau tenka pripažinti: negaliu pakęsti gaminimo iš recepto, todėl visais įmanomais atvejais to vengiu. Žinoma, nebent kyla vidinis poreikis išbandyti visokius įmantrius kepinius paslaptingais pavadinimais, o tokiais atvejais, savaime aišku, be recepto geriau visai nieko nedaryti. Tuomet ir tik tuomet iš stalčiaus gilumos būna ištraukiamos tikslios virtuvinės svarstyklės, pilstoma tiek, kiek nurodyta, to, kas nurodyta ir taip, kaip nurodyta.

Negaliu paaiškinti kodėl man patinka gaminti. Gal dabar tiesiog toks gyvenimo etapas, o gal dėl to, kad labai mėgstu skanų maistą ir sugebu pasiilgti net tokių skonių, kurių dar neteko paragauti. Nors kažkada buvo visiškai priešingai: valgyti nemėgau visai, ką jau kalbėti apie gaminimą, prie kurio tekdavo prisidėti nebent lupant visokias daržoves, rakinėjant kaulus iš šaltienai išvirtos mėsos arba marinuotos silkės. Todėl net pati save nustebinau, kai pirmą kartą sugalvojau iškepti namiškiams pyragą. Kepiau jį pagal draugės mamos receptą, buvo man gal keturiolika metų, o namo parėjęs tėtis pažiūrėjo pro stiklą į orkaitės vidų ir nudžiugęs paklausė, ar vakarienei bus kugelis.  Tas pyragas, kuris buvo visa ne kugelis, tuokart sudaužė man širdį: viršus sudegė, apačia neiškepė, dar kažkaip viskas išbėgo ir prisvilo, tad nesėkmingo rezultato likvidavimas užtruko labai ilgai ir buvo karčiomis ašaromis aplaistytas. Nepaguodė manęs net tai, kad visi kaltino orkaitę, kuriai, tiesą sakant, iki kokybiško daikto buvo tiek pat toli, kiek iki tarpgalaktinio kosminio laivo.  Tuomet sau ir kitiems prisiekiau, kad virtuvinių bandymų daugiau nebebus.

Tačiau patys žinote, kaip būna su tokiomis priesaikomis: tam jos ir skambios, kad pavirstų asmeniniais iššūkiais ir būtų daugybę kartų sulaužytos. Ypač tai tiesa kalbant apie žmogų, kurio viduje gyvena karys. Net jei tas karys kartais verkia. Taigi, netrukus bandymai atsinaujino, ėmė visai neblogai sektis, o klasės draugams teko suvalgyti nemažai pyragų su įvairiomis uogomis, kol pagaliau jis visiems gerokai įgriso. Tą dieną, kai iš namų atvilktoje įspūdingo dydžio skardoje liko nemažai dar šiltų ištobulinto kepinio gabalėlių, supratau, kad ant vieno pyrago toli nenujosi.

Tuomet joti į tolimas kulinarines keliones net nesiruošiau, o šį žirgą pasibalnoti teko gerokai vėliau, kai po studijų atsidūriau Škotijos sostinėje, kurioje praleidau pusantrų metų. Prieš tai jau turėjau laimės pakeliauti po rytinę Kanados dalį, taigi buvau ragavusi visokių nematytų gėrybių ir blogybių. Be to, kitokius skonius padėjo pažinti iš užsienio į mano gimtąjį miestą gyventi atvykę bičiuliai. Tačiau būtent Edinburge, bute, kuriame gyveno penkios labai skirtingos merginos iš skirtingų šalių, supratau turinti gebėjimą kurti ir improvizuoti. O geriausiai šis talentas atsiskleisdavo būtent tuomet, kai mums pristigdavo pinigų maistui. Vargu, ar vienas skanus patiekalas gali išspręsti visas pasaulio problemas, tačiau tuščiu pilvu jos visuomet atrodo neįveikiamos. Taigi, sukrapštydavome likusius pinigus ir eidavome pirkti daržovių į parduotuvę, kurioje net vieną bulvę parduodavo be jokių klausimų, sukraudavome į krūvą likusius maisto produktus,  ir sukurdavome nepakartojamą šedevrą vakarienei. O iš ryto išsiruošdavome ieškoti išeičių, kurios paprastai  pasisiūlydavo pačios.

Keista ta mano meilė kulinarinėms knygoms, sumišusi su nemeile juose surašytiems receptams. Sunku paaiškinti, kaip ir kodėl ji atsirado. Čia gali būti kaltas mano pačios būdas, mat priešinuosi viskam, kas mane bando suvaržyti ten, kur tai nėra būtina. Gal todėl ir kemšu receptų knygas į lentyną, kad pačios gulėtų suvaržytos, primindamos apie kūrybos ir improvizacijos teikiamą laimę. O gal tam, kad iš jų pasisemčiau įkvėpimo ir užtikrintumo. Kaip bebūtų, mūsų virtuvėje maištas visuomet sutinkamas su džiaugsmu. Gal taip ir turi būti, kai maisto gaminimas labiau žaidimas, nei mokslas arba darbas.

Drėgmė

Paryčiui miškas pagaliau išsivadavo iš apsunkusių naktinio lietaus debesų. Dar labai anksti, tačiau iš pūkinių patalų ištrauktos pėdos jau sminga į vandens prisotintas, putlias vaiskaus žalumo samanas. Dar taip anksti, kad prie akių vis dar limpa nebaigtas sapnas, iš kurio vis pažadina tavo juokas ir raginimai neatsilikti.  

Ant šakų žiba pakibę lietaus lašų vėriniai, žvaigždynų žemėlapiais virtę voratinkliai – visur miriadų miriadai veidrodžių, kuriuose žaižaruoja garuojančios žemės miglą plėšantys rytinės saulės spinduliai.  Visi atspindžiai ir kažkuo panašūs, ir labai skirtingi. Tarytum raibuliai raibuliuose, atkartojantys nuosavą tikrovės versiją. Tarsi žmonių istorijos, kuriose esmė mažai skiriasi, nebent tiek, kiek yra paveikta subjektyviai suvokiamo gėrio ir blogio – teigiamo arba neigiamo krūvio, kurį kiekvienas prikabiname prie susikurtų interpretacijų. Tarsi šviečiantis spiečius iš nesuskaičiuojamos galybės vidinių pasaulių, kurių kiekviename šiuo metu vyksta savi pakilimai, atradimai ir nušvitimai arba nuopuoliai, netektys ir lūžiai.

Kaip nuostabu, kai pagalvoji, kad kiekviename tokiame vidiniame pasaulyje savarankiškai gyvena šiek tiek kitokia mūsų versija,  – tokia, kokią nori matyti tų pasaulių šeimininkai. Tų versijų tiek pat, kiek gyvenimo kryžkelių, kuriose vienu metu pasukame į visas skirtinga puses. Patys to nežinodami, gyvename tūkstančius kitokių gyvenimų, o juose vaidiname net tokius vaidmenis, kuriuose savęs niekuomet neįsivaizdavome.

– Bet juk tai į mane visai nepanašu! – norisi prieštarauti, šaukti taip garsiai, kad iš visų tų pasaulių išbyrėtų tai, kas netikra, kas nepatinka, kas nejauku ir nepatogu. Deja, kiekvienas lašas laužia šviesą savaip.

Nejauki ši tikrovė. Sakytum drėgmė, kuri skverbiasi vidun pro šnerves, burną, odos poras, kiaurai kiekvieną rūbo sluoksnį, kūno audinį, vidinę gelmę iki pat sielos. Žeidžia ji, nes aštriabriauniai potyriai netelpa pro patogiai būčiai paruoštas ovalias ertmes. Kita vertus, be šito gyvenimas tebūtų sapnas.

– Kokia tu? – išgirstu klausimą ūmaus vėjo gūsyje, išplėšusiame žydrą dangaus lopą iš gauruoto pilkšvai balto dangaus kailio. Aplinkui žemyn  pasipila spindintys lašai, o jų teškėjimas aidu nusirita per visą mišką. Kaip bebūtų, net jei trumpam pražysta vaivorykštėmis, šviesos atspindžiai netampa tikresni už pačią šviesą.

Savyje jaučiu tyvuliuojančią tylą, kurioje atsispindi nesuskaičiuojama daugybė saulių. Garuojančius ąžuolų kamienus apglėbusioje migloje tirpsta šviesos šuorai. Kažkur nedrąsiai gieda paukščiai, netoliese žliugsi tavo žingsniai. Sustirusiais pirštais nuo veido nubraukiu drėgnas plaukų sruogas ir atstatau veidą saulei. 

–Tikriausiai, - šypteliu, - esu visokia.