Aiškuma

Dar reikės pripratinti akis,
iš pilkumo žiemos išbridus,
prie šio žydro ir aukšto dangaus,
dar siela jame pasiklydus.

Lyg purvynė klampus liūdesys
jaukų snaudulį ištirpinęs,
taip nubudusi vėl gyvastis
sunerimsta save išvydus.

Aiškuma, toluma, giluma.
O, kiek visko dabar matyti!
Dar viena išgyventa žiema
smilkiniuos baltai įrašyta.

2023 m. kovo 29 d.

0

/komentuotojui/

Kartais aš būnu tau 0,
kuris visiškai nieko nejaučia,
apvalainas, tarytum Mėnulis,
kanopomis sutryptas jaučio.

 
Iš nieko, gi, nieko nepaimsi,
todėl aš tau nieko ir neduodu,
vien tik tavo paties tuštumą
atspindyje grąžintą parodau.

 
Tu nepyk, čia juk tavo 0,
jis man niekuomet nepriklausė,
pats sukūrei, taip panorėjęs,
paėmei vardą neatsiklausęs.

 
Ir nevark, gi 0 neskauda,
jam nei šilta nebūna, nei šalta,
tai tik juodas plonas rėmelis
aplink tuštumą visiškai baltą.

 
Iš nieko, gi, nieko nepaimsi,
todėl 0 tavęs nepripildys,
interneto visatos bedugnėn
nugarmės tavo nulinės viltys.

 
Kam tu daugini viską iš 0?
Keistos pastangos, jo ir vertos.
Dar keistesnis tavo e-pasaulis
iš tuščių vien rėmelių sutvertas.

 
2023 m. kovo 28 d.

Šiaurys

Skustuvu per pumpurus rėžia
iki sielos gelmių šiaurys,
šviesą pūgoje paklaidinęs,
virpa atitirpusi širdis.

 
Galėtų - lede užrakintų
ir pusnimis užremtų duris:
gyvam būti per stipriai skauda,
atgijusiam netinka mirtis.

 
Siurbia gyvastį išbadėjęs,
įsistebeilijęs į akis,
jis kitaip mylėti nemoka,
todėl meilę savo pražudys.

 
2023 m. kovo 28 d.