Daigas

Kas tu? Kol kas – tik neatpažįstamas daigas, išsiveržęs iš sėklos per sluoksnį dirvos, išlaisvintos iš pašalo. Tavęs jau niekas nebesuturės: esi pasiruošęs šauti iki paties dangaus. Jei tik suspėsi, kol neužgoš kiti. Jei tik užteks jėgų kitus pranokti.  

Sunkus dangus spaudžiasi prie žemės, negailėstingai merkdamas viską šaltu lietumi. Gal ten, virš jų, kur šviečia saulė, dar neša sniegą, baltą tarsi pūkas, kuriame visa miegojo saldžiai, taip arti mirties. Gal ten, kur nuvargusių sparnų mostais vaikydamos miglą, nebetverdamos iš nuovargio klykia grįžtančios gervės, kabo nematomi tinklai su miegančiųjų sielomis. Kai tu uždaugsi, jei tik užteks jėgų, už tavo viršūnės, tarsi inkaro, jie laikysis, kad stiprūs vėjai nenuneštų į dausas.

Tau nebaisus lietus nei vėjas. Tu ryžtingai sieksi savo lemties. Kol kas tik daigas, bet būsi tai, kas tavyje užprogramuota. Tavo šakos bus skirtos lakštingalų giesmėms, voverių šokiams, vaikų supynėms ir juokui. Tavo liemenį apkabins šimtai rankų, ieškančių paguodos. Į jį taikysis žaibai, plaks vėtros. Bet tu stovėsi nepajudinimas. Jei tik užteks jėgų, tu tapsi kuo tau skirta.

 Kol kas esi tik daigas, kaip begalė kitų. Jei tik užteks jėgų, tu tapsi kuo tau skirta. Jei tik užteks jėgų.

Sproginėjimai

Kaime kaukia šunys. Ne savo balsais kaukia, į save nepanašūs, laksto gaujomis paklaikę, nusitraukę nuo grandinių, ištrūkę iš voljerų, iš šiltų namų, abejingų ir mylinčių šeimininkų rankų. Nieko nematančiomis akimis raičiojasi apdžiūvusioje žolėje, kelio purvyne, agresyviai puldinėja vieni kitus.

Žmonės suirzę, drebantys savo vidumi ir išore, tik ir laukiantys progos išsilieti. Laksto duobėtomis gatvėmis spausdami greičio paminą iki dugno, agresyviai stumdosi eilėse, rėkia, reikalauja, piktinasi. Nekenčia visko ir visų, o labiausiai – jų pačių viduje žiojinčios nepasotinamos juodosios skylės, į kurią, su širdį draskančiu bildesiu, lekia visa iki šiol puoselėta prasmė. Per tą viduje tvyrantį gaudesį jie nebegirdi nieko, net savo minčių, kurios veržiasi laukan tarytum kaimo šunys.

Viduje viešpatauja sąmyšis, veliasi į gumulą, brinksta nuo kiekvieno jausmo, emocijos, reakcijos. Neleidžia užmigti naktį, užmigusį kankina keistais sapnais, rytais slegia prie patalo arba kuo greičiau veja lauk, užsimiršti kasdieniniame lėkime.

Siela dilgčioja, tarsi daigas užkoduota laikiname kiaute, besiruošianti išsiveržti lauk. Nenusakomas tai skausmas, nuo kurio kiekvienas gelbėjasi taip, kaip moka: pamiškė nuklota alkoholio tara, žolės suktinių liekanomis, vienkartinės meilės likučiais. Tikras karo su beprasmybe laukas po kovos, nusagstytas prarasto gyvenimo ženklais.  

Tai ne tu. Ne tavo tai veidas, ne tavo tai kūnas ir ne tavo vidus. Tu vis dar sėdi gluosnyje prie upės, mataruoji kojas, mėtydamas į vandenį spalvotus akmenėlius. Vis dar svajoji apie būsimą gyvenimą, pirštu varinėdamas boružes. Guli aukštielninkas ant ražienų, iš nuostabos išsižiojęs spoksai į žvaigždėmis nusėtą bekraštį dangų. 

Ne tu tai. Tik gumulas, brinkstantis dabar kartu su kiekviena sėkla dirvoje, miško paklotėje, pelkėje, upės dugne. Tik vienas pumpuras ant daugybės tavo esybės šakų, bręstantis sprogimui, kurio niekas nepajėgs sulaikyti.

Taip tiesiog yra. Praeitis sudūla, tarsi rudenį sugrėbti įvairiaspalviai lapai. Vos prisilietus virsta nieku, dulkėmis, raibuliais ant ežero paviršiaus, į tolimą visatos pakraštį skriejančia šviesa. Arba derlingu humusu, kuriame subręsta sėklos. Iš jų kalasi naujos galimybės, nauja pradžia, viltis, naujas tu.  

Tai tik lūžis gamtoje, jos stiprūs sąrėmiai, po kurių visa bus atgimę naujam gyvenimui.

Ir viskas vėl bus gerai.