Nepamiršim

Žiedadulkių saują ir
žydro dangaus lopinėlį
laikysiu tol, kol galėsiu,
net kai viską užgėlė.

Glėbyje tave sūpuosiu,
kol raudosi Tėvynės
ir gyvenimų pavogtų
iš tų, kurie ten gynės.

Žodžių nėra tokių,
kurie tave paguostų,
dar ilgai nenudžius
ašaros nuo skruostų.

Meldžiu Dangaus,
kad tave išgirstų,
kad gyvenimų vagies
jėgas ir valią pakirstų.

Tavo širdies skausmas
mano sieloje gaudžia,
pasaulis prie krūtinės
mėlyną ir geltoną glaudžia.

2022 m. vasario 26 d.

Ji ateis

žirginiai barsto dulkes geltonas
tarsi Saulė į žydras akis
šiandien šydas toks plonas
tamsoje nebesislepia mirtis

viesulais jos apaštalai siaučia
tarsi nieko prarast neturėtų
lyg gyvenimai kitur ir kitokie
iš jų būtų atėmę vietą

mes iš dulkių susilipdysim
jūsų sutryptą meilę ir viltį
net tikėjimą gal dar atgausim
jei Kūrėjas vis dar mus girdi

ji ateis ir pas jus, toks jos darbas
nė vienam dar nebuvo atidėtas
tik ar tu, negailėjęs nekaltų
būsi pats apverktas ir pagailėtas

2022 m. vasario 25 d.

Nebebus

vėjas plėšo gabalais
mano geliančią sielą

 
suleidęs dantis gyvastin
mirties viesului gieda

 
dangus užmerkė akis
užtraukti langai Dievo

 
atslenka gyvenimų vagis
švento jam nėra nieko

 
smilksta viltys gaisruose
ant godumo aukurų paaukotos

 
kaip buvę niekada nebebus
pasaulis negrįžtamai sužalotas

2022 m. vasario 25 d

Vasario lietuje

Ar žiemos rauda miškas?
Tirpsta dangus ant šakų.
Į samanas varva liūdesys,
tyloje spindintis sidabru.

Kai ramu, jau girdėti kaip gieda,
vis garsiau, arčiau prie namų.
Atodūsiai lyg akmenys, duslūs,
lyg upės išplauti iš krantų.

Dejuoja girgždančios pušys,
į mintis prisėjusios spyglių.
Lyg rakštis rankiotum iš sielos:
gal suspėsi iki pirmųjų žiedų.

Ar lietus, o gal ašaros rieda
nuo degančių skruostų šlapių?
Išplautas, tarsi naštą pametęs,
pareini pasidalinęs skausmu.

O ar gali būti lengva atgimti,
išvaikius tirštus debesis sapnų?
Iš po medžių, sidabre išmirkytas,
parsineši sielą kvepiančią mišku.

2022 m. vasario 17 d.

Speigas

Ledas raudonas nuo kirčių,
per storas jau, aš neišgirsiu,
pabandyk pavasario laukti,
tik jis gali tau neišaušti.

Tu šaltį mano sieloje sutvėrei,
šalną mano žieduose pasėjai,
liko mano sodas apgadintas,
už storos sienos atidalintas.

Aš padauginau viską iš speigo,
poliarinės nakties mirtino miego,
rangosi pašvaistės kaspinai ryškūs,
skausmo aidas – tolimas, išblyškęs.

Mano soduose tarsi paveikslai,
praeitis įšale, it gintare inkliuzai,
nepažįstama, tarsi niekad nebuvus,
nebejautri, kristaluose pražuvus.

Kirtikliu ledo sienas už sodo
tu kapoji, nes dar įveikiama atrodo,
tai – tik paviršinių kapiliarų kraujas,
gilumoje – pasaulis be tavęs, jau naujas.

Ledas raudonas nuo kirčių,
per storas jau, tu neišgirsi,
pabandysiu pavasario laukti,
tik jis gali mums neišaušti.