Svarbus pranešimas

Stebuklai tave ištinka kiekvieną akimirką.

Plakanti širdis, dar vienas oro gurkšnis,

ramiai per sapnus alsuojantys mylimieji.

Kartais taip stengiesi nematyti stebuklų,

kad tampi baisiai nelaimingas. Nes neturi to,

ko tau net nereikia arba tam dar neatėjo laikas.  

Ilgėdamasis to, ko neturi, švaistai turtą,

kurio tikrosios vertės naštą tau ant kaklo

užkabins negailestingas vertintojas – netektis.

Mylėki drąsiai, šoki, juokis, verki.

Patirki gyvenimą, jo nereikia laukti,

jis vysta dabar, o ne tuomet, kai

pagaliau pasieksi visus horizontus.

Ten laimės nerasi, jei savyje neatsineši.

Svetimos nuomonės

Svetimos nuomonės –

lavai, aukštai iškėlę bures,

į sielą giliai susmeigę inkarus,

drasko žaizdas.

Inkarus išplėški:

paleiski laivus pavėjui.

Žaizdos užsitrauks.

Liks randai – įrodymai,

kad gyvenai.

Svetimos nuomonės –

melagingo savivaizdžio pastoliai,

pigus pilkas tinkas

ant vienetinės freskos.

Pastolius nuverski:

tedrimba tinkas gabalais.

Raudoki, ašaros purvą nuplaus,

tikrąsias spalvas atvers.

Jos gražios, nes tikros, nes tavo.

Svetimos nuomonės -

Ramybę vagiantis bičių spiečius,

neduodantis atgaivos

nei dieną, nei naktį.

Spiečių susemki:

bičių vieta avily, teneša medų.

Jis sielos žaizdas užgydys, ją visą užpildys.

Tesilieja pro lūpas

gydančias žodžiais saldumas.

Svetimos nuomonės –

svetimos baimės

tavo veidrodyje,

svetimo vidaus atspindžiai.

Atleiski.

Tu girdi tik griaustinį.

Kažkur trankosi žaibai.

Vasaris

Kaime, iš kamino kaimynų tingiai

rangosi beržinių malkų dūmas,

ištirpsta pilkume dienos.

Jo vieno neslegia sunkumas

niūrios vasario pabaigos.

Iš ledo išvaduotais pakraščiais

ežere poromis plaukia gulbės,

grakščiai rąžosi fone dulksnos.

Nuobodus dienų lėtumas

tam, kuris laukia šilumos.

Sužvarbęs miškas po truputį bunda,

gintarais verkia sodo obelis,  

pildosi indai gyvenimo aistros,

tarsi ant lūpų juntamas saldumas

išsiruošusiam klevų sulos.  

Vasario galas

O po debesimi,

lino pilkumo marška

dangumi aptrauktu,

karaliauja liūdesys.

Ir snaudulys, iš kurio

niršus vėjas pušis purto.   

Malkos jau sukrautos,

namus užpildom savimi.

Po tuo debesimi

brandinasi  viltis

pavasario sulaukti.

Miške jau klegesys.

Nors dundesys griaustinio

netikėtas dar neįtikina,

nenorim apsigauti.

Tarp sienų esam saugesni.

Jau, sako, beldžias jis.

Gilyn gūžiuosi į apsiaustą:

dar spalį prasidėjęs

nepaleidžia drebulys.

Ir tingulys, po antklode

nuvijęs, akis apvelia sapnais.

Didžiuosius darbus atidėję

laukiam kol dangus praplyš.

Polaris

Šiaurine, mano seserie naktine,

sruogose tavo laumės supasi,

iš mėnesienos nerdamos sapnus.  

Kol diena, žaroje liepsnodama,

nuo dangaus žiežirbomis lupasi,

pavargusiam paklydėliui

tu surandi kelius.

Kiek daug, mano ryškioji seserie,

skaudžios tiesos tavyje sutelpa,

kai išskaidrėja virš galvos dangus.

Nerimastingi kai minčių upokšniai

į vienas marias suteka,

sidabru tviskančiame veidrody

atsiveria vidus.

Kosmonautai

Tavo akys pilnos dangaus,

siela – sūraus vandens,

bangos virš debesų,

mano laivas neišgyvens.

Man neskirta plūduriuot,

vis giliau į tave grimztu,

ten nėra tamsos, vietoje jos -

begalinės puokštės žvaigždžių.

Siaučia vėjas nepalankus,

tavyje daug paslapčių,

tu siunti man įspėjimus,

aš nepažįstu natų.

Mano laivas tavo gelmėj,

tavo kosmosas mano delnuos,

mūsų pasaka Dievo aky,

mes visi vienas kito sapnuos.

Devyniaragis

Ant samanų žalių prigulęs
devyniaragis pilnatį parito,
bangose žvaigždes išmaudęs,
likimus audžia iki ryto.

Miglos žalčiai nuo šlaito tingūs
pakrančių smėlį pilvais raižo,
sidabro gijoms susipynus,
vilnys visas klaidas nulaižo.

Kol šerkšnas pušyse surašo,
kas kiekvienam ateity skirta,
ryto žara įsiliepsnoja,
visus parėdymus ištirpdo.

Pamiršęs visą nakties vargą,
devyniaragis saldžiai snaudžia,
likimo raštai pasiklydę,
Visatos staklės garsiai gaudžia.