Badytojo Dangun Bermudai

O virš kaimo vėl nušvito pilnatis. Kad ir kaip tai atrodo keista, kad ir ne karta savo akimis regėta ir savo kailiu patirta, lunatikų – Mėnulio žmonių – elgesys mane vis tiek labai stebina. Rodos vos išsprendėme vieną bėdą su agresyviu rotveileriu, o dabar neduoda ramybės kita – oranžiniai taškai. 

Tiksliau – žmogus, kuriam tie taškai pradeda vaikštinėti kaskart, kai naktį užvaldo balkšva šviesa.

Tiesa, istorijoje apie nesveiką p. Ričardo meilę savo augintiniui, Žemės palydovo poveikis jautrių žmonių psichikai pasitarnavo padėdamas riebų ir galutinį tašką: žmogus tiesiog eilinį kartą užgėrė ir nebesugebėjo toliau vykdyti savo nelabai gudraus, be veiksmingo plano, leidusio beveik du mėnesius visus vedžioti už nosies ir neatiduoti konfiskuoti pasmerkto žvėries. Nieko ypatingo p. Ričardas nedarydavo. Tiksliau – jis visai nieko nedarydavo, net durų. O šį kartą, akivaizdu, alkoholis pakišo šiam paprastam planui koją. Nemačiau, kaip vyko pati konfiskacijos procedūra, kurioje dalyvavo ir policijos pareigūnai, ir UAB X darbuotojas, tačiau mane patikino, kad šuns kriukis yra baigtas. Bėgiok laisvas ir laimingas amžinosios medžioklės plotuose, žvėrie. Lai tau niekuomet nebestinga tikros meilės ir maisto.

Ta proga vakar abudu su Makseliu visiškai ramūs apėjome įprastus miško takus. Ypač dosnus pavasaris šiemet: pirmiausia miško paklotę gausiai nubarstė mėlynais žibuoklių žiedais, paskui – baltažiedžių plukių, o dabar dar ir geltonžiedės pastarųjų seserys pražydo. O kur dar violetinės rūtenio taurelės ir ryškiaspalvės vištapienės?  Tyloje girdisi kaip traška sprogstantys pumpurai, išsivynioja lapai, į šviesą tiesiasi ievų ir klevų žiedynai. Visas šitas grožis pakylėja dvasią net nelabai šiltą dieną, o jei dar pro debesį nušvinta saulė, žiūrėk ir koks žvejys apsimuturiavęs prie upės atsliūkina.

Deja, ne visi geba džiaugtis pavasariu. Eidami namų link, vėl pamatėme žmogelį, kuriam kiekvieną pilnatį kyla bėdų dėl vaikštinėjančių sklypo riboženklių. Apskriti ir ryškūs yra pastarieji, it pati Mėnulio pilnatis. Dar gi badantys akis iki pat sielos gelmių, keliantys nerimą ir budinantys pirmykščius kovos dėl teritorijų troškimus. Jei prieš kiek laiko žmogelis badydamas pirštu dangum man aiškino žinąs, kurioje vietoje palydovas rodo tikrąją oranžinio taško vietą, tai šį kartą jis tiesiog piktas vežiojo po sklypą žvyrą ir pylė ant eglučių. Ten pat, kur per praėjusią pilnatį sodino nuo akmenų nuluptas samanas.

Žinia, darbas gydo, tad duokdie žmogui sveikatos sodinti ir pilstyti, kad rečiau dangun žiūrėtų, palydovų rodmenis nujausdamas.  

Pats įdomiausias dalykas šioje Badytojo Dangun istorijoje yra tai, kad nei taškai, nei pats sklypas žmogui nepriklauso, mat yra valstybės nuosavybė. Niekada ir nepriklausė, net prieš metus, nors apie tuomet nudirbtus darbus man jis daug pasakojo: kaip jis tvarkė laužavietę, kurioje kaimynė sudegino šakas, nors išties ją sutvarkė visai kitas žmogus; kaip jis savo sklype pjovė pienes, kurias išties neapsikentęs pūkų nušienavo jojo kaimynas, kurį dalgiu mojuojantį mačiau savo akimis ir net pakalbinau, ar negaila tokį grožį naikinti.

Gal sutapimas, bet tas sklypas su per pilnatį vaikštinėjančiais taškais yra trikampio formos. Kaip koks vietinis Bermudų trikampis, kuriame dingsta logika ir atmintis. Badytojas Dangun net skundžiasi visokioms instancijoms, kad tikrintų vykstančią netvarką. Bet pastarosios tik gūžčioja pečiais, mat nesupranta, kokiu pagrindu kažkoks žmogus nori tikrinti svetimo sklypo ribas ir kodėl tie taškai turėtų vaikščioti. 

Su žmonėmis, žinia, nėra taip lengva kaip su šunimis. Ypač tais, kuriuos smarkiai veikia balkšva naktinio dangaus kūno atšvaito šviesa. Todėl šiandien, tarsi tikra Dievo malonė iš dangaus krinta sniegas, dengdamas po savimi viską, net ryšiai oranžinius riboženklius. Gal nelaimėlis Badytojas Dangun bent pusdienį pabus ramus, nes kai nieko nematai, tai ir širdies neskauda.

Šventas naivumas

Kai kovo 8 d. Savivaldybės administracijos administracinė komisija priėmė sprendimą konfiskuoti p. Ričardo rotveilerį, pajutau viltį, kad pagaliau visi galėsime atsikvėpti lengviau, mat kaimynystėje nebeliks agresyvaus šuns, puldinėjančio žmonės ir žudančio mažesnius šunis. Kai tąkart pasakodama komisijos ponams ir ponioms apie savo išgyventus užpuolimus mačiau empatijos apraiškas jų galvų kraipymuose, o užsiminus apie paupyje nuolat žaidžiančius kaimo vaikus – siaubą dėl galimos nelaimės, maniau, kad pagaliau susikirto paraleliniais pasauliai: tas, kuriame mūsų kaimo žmonės yra priversti gyventi nuolatinėje parengtyje gintis ir tas, kuriame be jokių rotveilerių savo kabinetuose ir koridoriuose veikia visokius sprendimus priimantys ir įgyvendinantys pareigų vykdytojai.

Man buvo labai nuostabu, kad sprendimo vykdymas nebuvo įgyvendinamas nuo pat jo priėmimo dienos. Ypač, kai komisijos posėdyje dalyvavo ir pats p. Ričardas. Kai pagalvoji, jei pareigūnai su kokios nors gyvūnų priežiūros įmonės darbuotoju būtų iškart po posėdžio paėmę šuns savininką už parankės ir nuvažiavę paimti šuns, jau antras mėnuo kaip gyventume be niekam nereikalingos įtampos. Būtų palaikę šunį porą savaičių, kol baigsis sprendimo apskundimo terminas, o tuomet... Na, tuomet užpuolikui būtų baigtas kriukis.

Deja. Man buvo paaiškinta, kad sprendimo vykdymas neįmanomas dvi savaites būtent dėl tojo komisijos sprendimo apskundimo termino. Ką padarysi, kaip daugelis mėgsta sakyti.  

O padarysi nedaug, ypač kai laiku nepadarai to, kas priklauso. Todėl ir susitikome vakar, akis į akį su kaip niekur nieko paupiu vaikštinėjančia trijule – p. Ričardu, rotveileriu ir kalyte. Štai taip. Nuo pat sausio vidurio, kai mane žvėris užpuolė pirmą kartą, vis dar nelabai kas pasikeitė.

Tiesa, vakar aš vis tik parašiau pranešimą policijai, bet paskambinęs pareigūnas man paaiškino, kad jei jau sprendimą konfiskuoti priėmė ne policija, tai ir vykdyti jį privalo ne policija. Aš jo neklausiau, kaip čia taip gavosi, kad rašiau pareiškimus policijai, o sprendimą priėmė savivaldybė, nors aš panašaus pageidavimo nebuvau išreiškusi nei raštu, nei žodžiu. Tik nuolat reikalavau, kad šuo būtų konfiskuotas. Bet dabar išeina, kad policijai nelabai rūpi, kad p. Ričardas vaikštinėja su šunimi, kuris jau turėjo būti konfiskuotas. Kaip ir vedžioja jam nepriklausantį šunį bei jį slepia. Jai tai būtų ne šuo, o, tarkim, šaunamasis ginklas, kuris jau turėjo būti konfiskuotas, o žmogus su juo taip laisvai vaikštinėtų, nejau ir tuomet tai nebūtų policijos reikalas?

Logika, žinoma, yra vienas dalykas, o visokios spragos popieriuose – visai kitas. Taigi, kaip pareigūnas ir patarė, paskambinau į savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių. Atsiliepęs skyriaus viršininkas nebuvo labai mandagus ir pokalbis man visiškai nepriminė viešosios tvarkos. Prikalbėjo jis man visokių galinčių papiktinti dalykų, į kuriuos sąmoningai nusprendžiau nereaguoti. Aišku, nereaguoti į frazes „kur aš tą šunį dėsiu, gal savo kabinete laikysiu“ ir panašiai, buvo nelengva. Vis tik prisikapstėme iki labai keistos nuomonės, kad jei jau Administracinė komisija pavedė darbą paimti šunį UAB X, tai ta firma šunį ir privalo konfiskuoti.

Va pavyzdžiui aš niekada nežinojau, kad Lietuvoje koks nors UAB gali užsiimti konfiskavimo veikla. Man kažkaip atrodė, kad tokie rimti dalykai vykdomi tik pareigūnų bei antstolių.

Taigi, paskambinau dar kartą į UAB X. Atsiliepęs darbuotojas man dar kartą pasakė, kad nieko padaryti negali, nes jo niekas į namus neleidžia ir šuns jam savanoriškai neatiduoda. Net nuvykęs su policijos pareigūnu jis nieko nepešė.

Tai aišku, kad nepešė. P. Ričardo vietoje ir aš sėdėčiau sau savo būste, kurio neliečiamumą garantuoja Konstitucija, ir špygas visiems pro langas rodyčiau.

Pagaliau susisiekiau su Bendrųjų reikalų skyriumi ir paprašiau pakvieti prie telefono atsakingą darbuotoją. Deja, ši ponia sirgo. Ta pati ponia, kuri labai lėtai rašo atsakymus į elektroninius laiškus. Kai atsiliepusios darbuotojos paklausiau, kas pavaduoja sergančiąją, ši rėžė – niekas. Teko paprašyti skyriaus viršininko telefono numerio. Šis atsiliepė, išklausė manęs ir paaiškino, kad dabar nieko nežino, bet pirmadienį, kai grįš dabar serganti darbuotoja, viską išsiaiškins ir man paskambins. Taip jau yra, kad penktadienio popietė yra toks metas, kai niekas nieko padaryti negali. Gaila, kad p. Ričardas ir rotveileris savo darbų nedirba pagal savivaldybės darbo laiką.

Taip, praleidusi beveik keturias savo ne taip jau ir pigiai vertinamo darbo laiko valandas, pasidariau labai liūdnas išvadas apie savo šventą naivumą ir begalinį tikėjimą žmonėmis.

Tik štai man atrodo, kad aš vis tik nueisiu pas poną Merą, nes man labai įdomu, ką jis galvoja apie štai tokį savo darbuotojų darbo efektyvumą ir gyventojų gyvenimo kokybę. Tai yra, ką jis apie tai galvos, kai apie tai sužinos, nes akivaizdžiai dar nieko apie tai nežino. 

Nepageidaujami dežavu

Kai šiandien priėjome užtvanką, nevalingai prisiminiau pirmąjį rotveilerio užpuolimą. Kad ir kokia drąsi tuomet atrodžiau ir jaučiausi, nors sugebėjau apginti save ir savo mažąjį bičiulį, antrasis susidūrimas su žvėrimi, kai priešai savo veidą kuo aiškiausiai regėjau žvėries dantis, padarė savo. Taigi, rankoje tvirčiau suspaudžiau pipirinį purškiklį.

Staiga, iš už kelio vingio išniro jaunas haskis ryškiai mėlynomis akimis. Be pavadžio, be antsnukio ir be šeimininko. Šūktelėjau, galvodama, kad žmogus tuojau išnirs iš kokių nors krūmų, tačiau niekas nepasirodė. Per saugų atstumą apėjęs mus su Makseliu, haskis sustojo ir, pabrukęs uodegą, įsistebeilijo į mane. Išgirdęs „fu“, nuleido galvą ir nubėgo kaimo link.

Gerklę užspaudusi įtampa, rodos, turėjo atlėgti, bet neatlėgo. Kol ėjome toliau ir aš visaip bandžiau atsipalaiduoti, Makselis vis stabčiojo, dairėsi aplink ir traukė mane eiti namo. Ir štai tada, pro krūmus, visiškai ten pat, kaip ir kovo 7-ąją dieną, kai buvau pirmąkartą priversta bristi į šaltus Ventos vandenis,  pamačiau ateinančius p. Ričardą, jo rotveilerį į mažąją kalytę.

Štai taip, lyg niekur nieko, lyg niekada nebūtų buvę užpuolimų, Savivaldybės administracijos administracinės komisijos posėdžio ir sprendimo konfiskuoti rotveilerį, bei  policijos ir konfiskavimu užsiimančios bendrovės pastangų surasti p. Ričardą ir jo nelemtą šunį.

P. Ričardas atrodė blaivus ir gerai nusiteikęs, mėgavosi pavasarine saule ir gamta. O man vėl teko pulti žemyn, nuo skardžio ir pasiruošti bristi į vandenį, jei nelemtas šuva ištrauktų pavadį iš šeimininko rankų ir dar kartą mane pultų. Glėbyje laikomas Makselis drebėjo ir garsiai inkštė, jaučiau, kaip šaltas vanduo sunkiasi į batus.

Šiandien policijos ieškomas vyras man nieko nesakė. Tik tampydamas link mūsų besiveržiantį rotveilerį nuskubėjo tolyn. Man sunku suprasti, kas dedasi jo galvoje, žinant, kad jis nevykdo teismo sprendimui tolygaus Administracinės komisijos nurodymo ir slapstosi nuo pareigūnų. Akivaizdu, kad kitaip, nei rodo filmuose, slapstymasis nuo policijos nėra  toks jau ir sudėtingas dalykas.

Apima toks keistas bejėgiškumo jausmas, kai suvoki, kad mūsų teisėsauga nesugeba pažaboti vieno pažeidėjo, kuris, panašu, puikiai suvokia tokį sistemos neįgalumą. O man lieka tik džiaugtis, kad p. Ričardui šiandien nekilo noras mane pamokyti.

Kaip eilinis šeštadienis pavirto ypatingu

Kaip eilinis šeštadienis pavirto ypatingu

Skuosdama kiek kojos įkerta per mišką, pagalvojau: tikrai nesu tokios prastos fizinės formos, kaip man iš ryto besistaipančiai prieš veidrodį atrodė. Žinoma, su astma priverstiems draugauti žmonėms nėra patartina bėgioti po mišką pavasarį, kai visokie žydintys augalai dosniai į aplinką skleidžia alergenus. Tačiau ne savu noru ir ne figūros dailinti pasileidau tekina į miško tankmę, šokinėdama per nuvirtusius medžius ir išsikerojusius krūmus ten, kur joks takelis neveda.

O viskas prasidėjo taip, kaip mūsų namuose būna praktiškai kiekvieną dieną: prie manęs prisliūkino Makselis ir pradėjo giliai dūsauti, o kai suprato negausiąs dėmesio, ėmėsi sunkesnės artilerijos – labai tylaus inkštimo, dėl kurio ir gavo Kliokvarnio pravardę. Reikalas tas, kad jau buvo pusiaudienis, o tai paprastai reiškia vieną nepamainomą ritualą – kasdieninį pasivaikščiojimą po mišką. O tai, žinia, yra toks svarbus dalykas, kurio mažasis draugas neišmainytų į jokius pasaulio žaidimus ar skanumynus. Tiesa, tuos skanumynus jis mielai pirmiau surytų, bet paskui vis tiek tektų eiti pasivaikščioti.

Ėjome savo įprastais takais ir takeliais: Makselis kruopščiai dirbo uostinėjimo ir žymėjimo darbus, aš grožėjausi labiau mėlyna nei žalia miško paklote ir išsipūtusiais debesimis danguje. Taip ir būtume sau ramiai parėję be jokių nuotykių, mat nebuvo šiandien prie upės nė vieno miestiečio su picomis, vienkartiniais kavos puodeliais ir iš automobilio barškančiu baisiu triukšmu, kurio liežuvis neapsiverčia vadinti muzika. Net šašlykų niekas nekepė šalia sausut sausutėlio smilgų lauko. Nors gal todėl ir nekepė, kad prieš kelias dienas tyčia ar netyčia pernykštę žolę padegė, o dabar nelabai gražu savo sudedamose kėdutėse tuose nuodėguliuose sėdėti. Gerai, kad patys nesusidegino arba kaimo nesupleškino, kai pagalvoji.

Net žvejas joks šiandien nepasitaikė, nors paprastai jų ne vienas snaudžia ant kranto meškerę mirkydamas.

O kas šiandien ėmė ir pasitaikė yra retai, nors ir ne pirmą kartą mūsų miške sutinkamas dalykas: didžiulis, riebus, raudonkailis kiškis! Kai jis netikėtai liuoktelėjo krūmuose šalia senųjų kapinių, pamačiau tik ryškaus kailio kraštelį, tad pagalvojau, kad voverė nuo pušies nušoko. Tai mums – maža naujiena. Jos paprastai vėl įšoka į medį ir Makseliui, kol dar neišmoko po medžius karstyti, lieka tik apačioje piktintis dėl pūstauodegių nenoro bičiuliautis. Tačiau šį kartą tai buvo ne voverė ir supratau, kad mano šuo tai suprato anksčiau už mane: išsišiepęs iš laimės jis puolė vytis skuodžiančio ilgaausio. Nepadėjo jokios komandos, šaukimai ir maldavimai – lėkė mano draugas ir neketino sustoti. Taip ir nuskuodėm visi trys į miško tankmę: kiškis, Makselis ir aš.

Tas ilgaausis tikrai svėrė daugiau už mūsų entuziastingai nusiteikusį medžiotoją. Aš dar pagalvojau, kad Makseliui pačiam bus riesta, jei ilgaausis supras, kad gali apsiginti. Dar neaišku, kuris kurį vakarienei į namus parvilktų. Ačiū Dievui, šį kartą mums pasitaikė visai normalus kiškis žaliavalgis. Vieną akimirką, kai Makselis bėgo pro storą pušį, žvairys puolė už jos, šoko į šoną ir dingo krūmuose. Pametęs bėglį iš akių, Makselis kelis kartus šoktelėjo aukštyn, šuolyje patemdamas letenėles tarsi baleto šokėjas ir dairydamasis į visas puses, kol pagaliau pamatė pro krūmus atlekiančią mane. Tuomet jis prisiminė, kad neklausyti komandų negalima, pritūpė ir iš gėdos nukorė ausis.

Likusį kelią namo Makselis ėjo man iš paskos, nuleidęs nusikaltusį snukį į žemę. Kai pagaliau parėjome ir nusegiau pavadėlį, jis pažiūrėjo man į akis, atsiduso ir nuėjo į savo vietą. Praktiškai pats suprato savo kaltę ir nusibaudė.

-           – Gerai jau gerai, - pratariau ir pritūpusi leidau palaižyti sau veidą. – Juk ne kiekvieną dieną kiškis pasitaiko.

Ir tikrai, kai pagalvoji, galėjo tai būti pats paprasčiausias šeštadienis, o dabar gavosi visas kiškio vaikymosi nuotykis. Kaip dabar už tai pyksi. 

Kaip rimti reikalai tampa dar rimtesni

Ogi paskambinau šiandien UAB X ir paklausiau, kaip vakar sekėsi išieškoti iš p. Ričardo rotveilerį.  

Kaip ir buvo galima tikėtis, p. Ričardas pasislėpė. Niekas negali pasakyti, nes niekas nematė, ar jis prasidangino kartu su rotveileriu, ar tas vargšas žvėris vis dar tūno namelio rūsyje uždarytas. Bet, tikėkimės, kad taip nėra, nes lojimo nesigirdi. Žinoma, paprastai nesigirdi lojimo ne tik tuomet, kai namuose nėra kam loti, bet ir tuomet, kai namuose vis dar kažkas yra, nors loti nebegali. Tikėkimės, kad čia ne tas variantas.

Darbuotojas iš UAB X labai stebėjosi tokiu p. Ričardo slapstymusi. Jis bandė manęs klausti, ar tas žmogus yra sveiko proto. Mat visai gali būti, jei policijos pareigūnams nepavyks jo surasti dar bent porą kartų, mūsų kaimynas bus prisidirbęs iki baudžiamosios bylos. Atrodo, kad p. Ričardo laukia labai rimti reikalai.

Kaimynė svarstė, gal čia tiek vargo iš meilės didelės. Bet nepanašu man tai į meilę savo augintiniui, kurį galima laikyti prastame voljere nežmoniškomis sąlygomis, net per karščius ir speigą, ir šerti vien kaulais. Arba leisti naktimis lakstyti po kaimą ir puldinėti mažesnius šunelius ir niekuo dėtus praeivius.

Bet į nesveiko proto žmogų p. Ričardas taip pat nelabai panašus. Žinia, jis keistai juokiasi, kalbasi pats su savimi ir meluoja išsijuosęs. Bet kam nepasitaiko. Nebent visiems tiems, kuriems nebūdinga priklausomybė nuo alkoholio. Gal ir bus tame visas reikalas: kam balti arkliai, o kam ir visi rotveileriai.

Vienas yra geras dalykas žinoti, kad niekas neranda p. Ričardo ir jo rotveilerio: vaikštinėjam visi ramesni. Net gamtą fotografuojam. Nors vis dar esam viskam pasiruošę.  

Apie logikos reikšmę kojų darbui

Rotveilerio istorijoje užsimezgė naujas detektyvas: vyksta žvėries ir jo šeimininko paieška.  

Kadangi praėjo Administracinės komisijos sprendimo konfiskuoti p. Ričardo rotveilerį apskundimo terminas, nusprendžiau pasidomėti, kaip laisvai ir saugiai mes galime vaikštinėti po mišką, gerėdamiesi bundančiu pavasariu, ar galiu palikti lazdą, o vietoje jos neštis fotoaparatą ir fiksuoti visą šį grožį. Taigi, ar žvėris jau yra paimtas iš šeimininko ir ar bus jam netrukus baigtas kriukis?

Žinoma, man iki šiol yra visiškai neaišku, kodėl iš viso reikėjo laukti dvidešimt dienų prieš imantis veiksmų. Kai pagalvoji, juk kalba eina apie pripažintą pavojingu gyvūną, kuris per tiek laiko galėtų ne vieną žmogų sužeisti ar dar kelis nedidelius šunis papjauti. Logiškai mąstant, rotveileris turėjo būti paimtas sprendimo priėmimo dieną ir laikomas tas dvidešimt dienų savivaldybės žinioje. Štai taip logiškai mąstant, viskas būtų buvę daug paprasčiau, nes p. Ričardas buvo komisijos posėdžiuose, tad nebūtų galėjęs vengti sprendimo vykdymo: nuvažiavę būtų visi draugiškai pas jį į namus ir paėmę žvėrį.

Deja, ne viskas gyvenime vyksta logiškai. O logiškų procedūrų naudą įvertiname tik susidūrę su jų nebuvimo pasekmėmis.

Taigi, kalbant apie baigtą kriukį, vos baigėsi apskundimo terminas parašiau trumpą ir aiškų elektroninį paklausimą savivaldybės Administracinės komisijos sekretorei.  Atsakymo teko laukti visas šešias dienas. O tuomet savivaldybės darbuotoja mane maloniai informavo, kad pavedimas konfiskuoti gyvūną yra perduotas atitinkamai tarnybai UAB X. Negaliu atsikratyti nuojautos, kad gal jis todėl ir buvo perduotas, kad aš pasidomėjau. O gal taip ir turėtų būti, nes juk visi žino: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Šiuo atveju niekas neskendo, bet kas ten žino, kaip būtų baigęsi, jei būčiau bridusi į sraunius ištvinusios Ventos vandenis, kai susidūrėme prie užtvankos su trijule ( - p. Ričardu, rotveileriu ir kalyte) Administracinės komisijos posėdžių išvakarėse. Tąkart, pamačiusi juos ateinančius, pasiruošiau gynybos planą: bristi į upę bent iki juosmens, kad turėčiau pranašumą prieš žvėrį.

Gavusi atsakymą dėl konfiskavimo pavedimo, parašiau savivaldybės sekretorei paklausimą, ar pavedimas jau įvykdytas. Tai buvo prieš tris dienas. Panašu, kad jei ir sulauksiu atsakymo, tai nelabai greitai, o ypatingai didele kantrybe aš pasigirti negaliu. Todėl pasiskambinau į atsakingą tarnybą UAB X pati ir sužinojau, kad jos darbuotojas kaip tik yra atvykęs į policiją ir laukia pareigūno, su kuriuo ketina vykti pas mus į kaimą ieškoti p. Ričardo ir jo rotveilerio. Sakė vakare paskambinti, gal jau bus kas nors aišku, nors žmogus man atvirai pasakė jaučiąs, kad čia viskas nebus taip paprasta, kaip paprastai paprasta, kad būna. Mat ieškojo jis p. Ričardo registracijos adresu, bandė skambinti telefonu, bet nepasiekė jokių rezultatų.

Nujaučiu, kad tikrai nebus viskas taip lengva, nes jau kurį laiką palei upę nesimato jokių šuns ar p. Ričardo pėdsakų. Paprastai vaikštinėdamas miško ir paupio takeliais, p. Ričardas po savęs palieka šiukšlių: alaus skardinių, bambalių, sulčių pakelių. Eina ir sėja kaip kokias bulves. O pastaruoju metu nesimato jokios naujos šiukšlės. Tik tos, kurias savaitgaliais poilsiautojai iš gretimo miesto atvažiavę į krūmus suslepia. O šitos tai visai kitokios: salotos indeliuose, picų dėžės, duonos maišeliai, vienkartiniai indai ir dar daug ko ten yra, bet apie tai – kitą kartą.

O štai rotveilerio jau kurį laiką nematė ir kiti kaimynai. Kažin, kur p. Ričardas jį pradangino?

Kaip tik šią akimirką pro mūsų namus pravažiavo policijos automobilis. Panašu, kad nieko nepešę atgal į darbą važiavo UAB X darbuotojas ir pareigūnas. Nemažai, nujaučiu, bus darbo jų kojoms kol suras p. Ričardą ir jo augintinį. 

Pavasarinė snauda

Šiandien mane pakirto nuovargis. Mano atveju, tai – būsena, kai nuo taip vadinamo protinio darbo stipriai skauda visus raumenis, kaulus beigi visokius sąnarius. Panašiai būna, kai žmonės serga gripu, tik tuomet, prie viso to tariamo gėrio prisideda dar ir galvos skausmas. Manęs ši laimė taip pat šiandien neaplenkė – galvą skauda, tik šitas skausmas nepanašus į įprastą sopėjimą, kuris paprastai man kyla nuo per didelio galvojimo. Šitas konkretus skausmas kyla nuo minčių nebuvimo ir keisto tuštumo smegenyse jausmo. Tokia būsena yra labai panaši į tą, kuri užklumpa prieš pat užmiegant. O šiandien ji dar ir kažkaip sezoniškai specifiška, lyg į smegenis kas būtų pienių pūkų prikimšęs.

Ot jau tas pavasaris! Žiebė man šiandien galvon su visais savo saulės spinduliais, traškančiais pumpurais, žiedais baltais, mėlynais ir geltonais, ir visokių paukščių čiulbėjimu.

Bet panašu, kad šiandien ne aš viena tokia pavasario trinktelėta. Mačiau kaimynę, kuri panašiai svirduliavo po kiemą su skalbiniais, niekaip neapsispręsdama, kaip ir kur juos padžiauti. Galiausiai moteris atsisėdo, pasidėjo krepšį ant žemės ir atstatė veidą saulei. Būta tų skalbinių, kai pagalvoji.

Popiet, prie užtvankos su Makseliu sutikome dailiai apsirėdžiusią močiutę. Mūsų praeinančių net nepastebėjo, tiesiog stovėjo su nedidele puokštele žibučių ir žiūrėjo į tekantį vandenį galvą linguodama, tarsi medituotų.  Nesupratau, iš kur ji atkulniavo štai taip, lazdele pasiramsčiuodama, kai iki artimiausios autobusų stotelės bus bent keli kilometrai. Matyt, kad iš ten ir atkulniavo. Nusprendė po mišių gamta pasigrožėti.  

Tolėliau ant kranto snaudė žvejys. Panašu, kad ir žuvys darė tą patį, nes kibire nebuvo nė vieno kilbuko. Gerai, kad neknarkė žmogus, o tai būtų pro šalį srovės nešamų ančių pulkelį išbaidęs, nors net jos šiandien dideliu budrumu nepasižymėjo.

Net oras šiandien kažkoks trenktas: atokaitoje karšta, pavėsyje šalta, vėjo tai nėra, tai yra, saulės buvo daug, o dabar ėmė ir dingo. Dabar niaukstosi tarsi prieš lietų.

Kaupiasi gamta sprogimui, netrukus driokstelės... O kol tylu, einu - pasnausiu.