Daigai

Į glėbį vėl pagavęs
mus nešasi pavasaris,
svajonėmis apsėjęs
visą minčių lauką.

Akyse vien dagus
ir putlūs balti debesys,
net širdis palengvėja
pagaliau sulaukus.

Ir, rodos, nieko naujo,
viskas jau prieš tai matyta:
žiemos sąstingio kova
visas jėgas sukaupus.

Bet vien žinojimas
vilties daigais ramina,
kad šviesai nugalėjus,
tamsa pasitraukia.

Insomnia

Šiąnakt mudvi viena į kitą pažiūrėjom,
nors aš nubudusi ilgai sukau akis,
tavęs klausytis niekada nenorėjau:

ką pasakyti gero gali mirtis? 

Apie jos skvarbų žvilgsnį, šliaužiantį per tylą,

ryjantį viską, net užuominą šviesos,

vien pagalvojus įsimeta šaltukas

kažkur po oda, tarp kaulų ir mėsos. 

Toli kampe, tamsesnė už tamsiausią tamsą,

į verpstę mano laiko siūlą sukdama,

užsigalvojusi per stipriai timpteli,

apie save netyčia primindama. 

Tuomet ilgai guliu akis dangun įrėmus,

lyg pervažiuota laiko dantračio sunkaus.

Visatos staklės sielai drabužį audžia

iš visko, ką turėjome brangaus.