Vieversio diena

Vieversiai ant laidų –
tarsi natų pilna penklinė,
muziką ant sparnų
į mišką pagaliau parnešė.

Prasimerkia rytas
vis anksčiau, dar nedrąsiai,
rūke paskandintas
kol kas dar atrodo bedvasis.

Pusnys jau čiurlena
į upę ieškodamos kelio,
bunda kas gyvena:
jau sulaukė pažado žalio.

Dar sunku ant širdies,
kol ledai neišplaukę iš sielos.
Paklausyki giesmės:
šviesos prisipildys tuoj dienos.

Vandenynas

Mano laivas –
vandenyno vidury.
Šiandien štilis
žvaigždėtoje nakty.

Laivo kursas –
nuo visų krantų,
tolesnių vis,
nebeatpažįstamų.

Vandenynas pilnas
juodo dangaus
žydi atminimais
gyvenimo brangaus.

Lyg akivaras
klampi tyla,
vienišo jūreivio
nesibaigianti kova.

Mano laivas –
dangaus vidury,
žvaigždžių jūra,
ošianti širdy.

Malda

Vakarui atėjus tyliai laukiu,
kol viską pagaliau praris tamsa,
prieblandoje tirpstantys šešėliai
grįš į pradžią, nešdami mane.

Buvo ji kai dar nebuvo nieko,
tik užkoduota paslapty šviesa
subrandinta gelmėse ištrūko,
vieno pabaiga kitam pradžia.

Mane vardu jau tada žinojai,
kol klaidžiojau kosmoso ūkuose,
ieškau dabar, kaip ir tuomet ieškojau,
kol tylai spengiant išgirstu Tave.

Tamsa švelni, tarytum varno plunksna,
tyla minkšta lyg žemė šviežiai suarta,
ir paslaptis maldos, vis dar nesuprasta,
rami giliausių vandenynų giluma.

Mano Marokas

Kartais sapnuoju Maroką,
nors ten niekada nebuvau,
kai vasario pūga plėšia stogą
po bekraštį smėlyną braidau.

Keistas tas mano Marokas,
sulipdytas iš to, ką mačiau,
ir Stambulas, ir Bankokas,
kartais Hagos gatves įlipdau.

Kodėl man tai – Marokas
paaiškinti būtų sunku,
bet gal dabar jau suprasit,
kodėl aš taip noriai miegu.

Pažadai

Apie bijūnų žiedlapių švelnumą,
jazminų aromatą, dobilų lengvumą
vis dažniau pasakoja Saulė,
praplėšusi niūrią dangaus akį.
Vasario kruopščiam darbui kyla grėsmė.

Vis dar sunku tikėti, nors ausis jau girdi
gausėjantį chorą miško giesmininkų,
jau upė po truputį rąžosi pokšėdama,
iš miego budinama, iš ledinio glėbio
veržtis kaupiasi spartėjanti tėkmė.

Į šviesą atsukti pumpurai žalsvėja,
brinksta po sniegu paslėpti daigai.
Visi išgirdusieji kvietimą nebylų
jau pradėjo ruošą. Ranka pasiekiama
gilaus žieminio snaudulio baigmė.

Daug prižadėjusi Saulė vis apsiblausia,
prisnūsta ant palangės lyg katė.
Nieko nelaukusi pūga vėl įsijaučia:
jos nekankina svetima kaltė.

Kišeninis Dievas

Tarp smulkių centų, trupinių
ir išbyrėjusių saldainių,
giliai tarp klosčių medžiagos
gyvena kišeninis Dievas.

Tik suvenyrinis niekutis
spalvotai praeičiai atminti,
kurio seniausiai nebeklauso
ir girdėti nenori niekas.

Būna, jį kartais išsitraukia
kaip talismaną, amuletą,
vietoje puolamojo ginklo,
kol kovos dar nesukovotos.

Pro pamušalo skylę lauk
purto netyčia prisiminę,
paskutinio šiaudo griebias,
kai visos viltys išeikvotos.

Gilyn spyglius, žaizdon piršus,
į savo menką suvokimą
visagalę meilę spraudžia,
skausmu Visatos siūlės braška.

Nuostabi Kūrėjo meilė,
kai žinodamas kas bus,
sukūręs žmogų,
sau padėjo tašką.

Kraštutinumai

Jei viską padalinsi tik į du,
į ką šešėlius dėsim?
O šviesią naktį, tamsią dieną,
šerkšnu spindinčią mėnesieną?
Kai viską dalini į du,
tavo pasaulyje
sau vietos nerandu.

Sakai, tau svarbūs skaičiai tik sveiki.
O ką daryt su tuo, kas po kablelio?
Kur žmogus dingsta, kai nesutelpa savy,
o kai grožio priblokštas amo netenki?
Jei tavo skaičiai tik sveiki,
manęs arba per daug,
arba trūkumai vieni.

Kai tu sakai, kad pusės dvi,
o aš savęs jose neatrandu,
Ar lieka vaikščioti briauna,
o gal manęs tiesiog nėra?
Jei tau visur pusės tik dvi,
mano erdvės trimatės
tu nesupranti.

Žiemos minorai

Tarytum smičiumi per stygas
braukia per širdį spinduliai.
Virpantis oras skleidžia gaidas,
kristalai žiba lyg kerai.

Nuo tokio grožio skauda sielą,
kai, rodos, į save brendi.
Šerkšnu kol kvapas ant blakstienų,
kol upės sūrios, dar esi.

Savu keliu į savo mišką,
į medžių tankmę, kur šviesu,
ten, kur vidinės žvaigždės tviska,
tyla iš tūkstančio garsų.

Žiemos minoruose paskendęs
Saulės diskas vis dar blankus,
balintą liną peltakiuoja,
guldydamas į penklinę planus.

Serenčiai

Per gaižią pūgą sapnavau serenčius:
jūra žiedų lig pat dangaus,
sakytum laužą būtų kas surentęs
fone buvimo nerangaus.

Kol pilkuma vidun į sielą liejas,
piene išmirkęs debesis
žadina ilgesį akis užgulęs,
maitinas nerimu širdis.

Gal plėšydamas baltą naktį rytas,
įspraudęs kaspiną spalvos,
mena, kad vėl bus tai, kas jau matyta,
sulaukus paskirtos dienos.

Sunku iš balto patalo pakirdus
žiedus paleist iš atminties.
Devyniaragio kanopas išgirdęs 

lauk, neprarasdamas vilties.

Vasaris

Šakos punktyrais pro sniegą,

nutįsę šešėliai dar miega,
pro blakstienas braunasi vidun
vitražais suskilusi šviesa.

Dangun kyla garas nuo upės,
miške horizontas susmukęs,
žarijomis žėruoja pusnys,
auksu tirpsta trumpa diena.

Usnys stikluose išraižytos,
vakaras markstosi vis kitas,
prieblandoje laikas paklydęs
snaudžia po sniego marška.

Kometa

Kartais, nubudus iš ryto,
manęs, kaip ir sniego,
pasauliui nėra.

Į laiko raukšlę įkritusi
tūnau giliai savy,
tarsi kokone.

Gal taip jaučiasi kometos
bėgdamos nuo Saulės
į užuovėją?

Afelis kažkur už Plutono,
atokvėpis trumpas
jo šešėlyje.

Bet net sniegas kartais tampa
už viską svarbiausias.
Ateina diena.

Lekiame deginami šviesos
po ryškia skraiste,
kol ištirpstame.

Meditacija

Nei gyvas, nei miręs,
kai mintys pūgos išpūstytos,
lyg burbulas upės lede:

ir esi, ir nėra.

Į vidų ištrintą
baltasis triukšmas įrašytas
skamba it gaudžianti Visata
sielos gilumoje.

Save vėl atradęs
veržiesi, aižėja ledas,
aštri tarsi speigas ramybė
per nerimo stygas.

Lyg pulkas svirbelių
į vynuoges, sutupia mintys,
priartėjusi tylos riba
ranka pasiekiama.