Maištas virtuvėje

Apie maisto gaminimą įmanoma parašyti labai daug. Ne veltui knygynų spintos stovi prikimštos spausdintos literatūros įvairiausiomis kulinarinėmis temomis nuo receptų rinkinių iki kelionių ir kitokių patirčių. Man labai sunku nepasiduoti šitokiems gundymams, todėl mūsų namuose šių knygų ir kitokių leidinių yra visa lentyna, šalia kurios stovi minkštas fotelis, kad galėčiau atsisėdusi ramiai vartyti. Tačiau vartymas vartymu, o štai kalbant apie maisto gaminimą yra vienas dalykas, kurį sau tenka pripažinti: negaliu pakęsti gaminimo iš recepto, todėl visais įmanomais atvejais to vengiu. Žinoma, nebent kyla vidinis poreikis išbandyti visokius įmantrius kepinius paslaptingais pavadinimais, o tokiais atvejais, savaime aišku, be recepto geriau visai nieko nedaryti. Tuomet ir tik tuomet iš stalčiaus gilumos būna ištraukiamos tikslios virtuvinės svarstyklės, pilstoma tiek, kiek nurodyta, to, kas nurodyta ir taip, kaip nurodyta.

Negaliu paaiškinti kodėl man patinka gaminti. Gal dabar tiesiog toks gyvenimo etapas, o gal dėl to, kad labai mėgstu skanų maistą ir sugebu pasiilgti net tokių skonių, kurių dar neteko paragauti. Nors kažkada buvo visiškai priešingai: valgyti nemėgau visai, ką jau kalbėti apie gaminimą, prie kurio tekdavo prisidėti nebent lupant visokias daržoves, rakinėjant kaulus iš šaltienai išvirtos mėsos arba marinuotos silkės. Todėl net pati save nustebinau, kai pirmą kartą sugalvojau iškepti namiškiams pyragą. Kepiau jį pagal draugės mamos receptą, buvo man gal keturiolika metų, o namo parėjęs tėtis pažiūrėjo pro stiklą į orkaitės vidų ir nudžiugęs paklausė, ar vakarienei bus kugelis.  Tas pyragas, kuris buvo visa ne kugelis, tuokart sudaužė man širdį: viršus sudegė, apačia neiškepė, dar kažkaip viskas išbėgo ir prisvilo, tad nesėkmingo rezultato likvidavimas užtruko labai ilgai ir buvo karčiomis ašaromis aplaistytas. Nepaguodė manęs net tai, kad visi kaltino orkaitę, kuriai, tiesą sakant, iki kokybiško daikto buvo tiek pat toli, kiek iki tarpgalaktinio kosminio laivo.  Tuomet sau ir kitiems prisiekiau, kad virtuvinių bandymų daugiau nebebus.

Tačiau patys žinote, kaip būna su tokiomis priesaikomis: tam jos ir skambios, kad pavirstų asmeniniais iššūkiais ir būtų daugybę kartų sulaužytos. Ypač tai tiesa kalbant apie žmogų, kurio viduje gyvena karys. Net jei tas karys kartais verkia. Taigi, netrukus bandymai atsinaujino, ėmė visai neblogai sektis, o klasės draugams teko suvalgyti nemažai pyragų su įvairiomis uogomis, kol pagaliau jis visiems gerokai įgriso. Tą dieną, kai iš namų atvilktoje įspūdingo dydžio skardoje liko nemažai dar šiltų ištobulinto kepinio gabalėlių, supratau, kad ant vieno pyrago toli nenujosi.

Tuomet joti į tolimas kulinarines keliones net nesiruošiau, o šį žirgą pasibalnoti teko gerokai vėliau, kai po studijų atsidūriau Škotijos sostinėje, kurioje praleidau pusantrų metų. Prieš tai jau turėjau laimės pakeliauti po rytinę Kanados dalį, taigi buvau ragavusi visokių nematytų gėrybių ir blogybių. Be to, kitokius skonius padėjo pažinti iš užsienio į mano gimtąjį miestą gyventi atvykę bičiuliai. Tačiau būtent Edinburge, bute, kuriame gyveno penkios labai skirtingos merginos iš skirtingų šalių, supratau turinti gebėjimą kurti ir improvizuoti. O geriausiai šis talentas atsiskleisdavo būtent tuomet, kai mums pristigdavo pinigų maistui. Vargu, ar vienas skanus patiekalas gali išspręsti visas pasaulio problemas, tačiau tuščiu pilvu jos visuomet atrodo neįveikiamos. Taigi, sukrapštydavome likusius pinigus ir eidavome pirkti daržovių į parduotuvę, kurioje net vieną bulvę parduodavo be jokių klausimų, sukraudavome į krūvą likusius maisto produktus,  ir sukurdavome nepakartojamą šedevrą vakarienei. O iš ryto išsiruošdavome ieškoti išeičių, kurios paprastai  pasisiūlydavo pačios.

Keista ta mano meilė kulinarinėms knygoms, sumišusi su nemeile juose surašytiems receptams. Sunku paaiškinti, kaip ir kodėl ji atsirado. Čia gali būti kaltas mano pačios būdas, mat priešinuosi viskam, kas mane bando suvaržyti ten, kur tai nėra būtina. Gal todėl ir kemšu receptų knygas į lentyną, kad pačios gulėtų suvaržytos, primindamos apie kūrybos ir improvizacijos teikiamą laimę. O gal tam, kad iš jų pasisemčiau įkvėpimo ir užtikrintumo. Kaip bebūtų, mūsų virtuvėje maištas visuomet sutinkamas su džiaugsmu. Gal taip ir turi būti, kai maisto gaminimas labiau žaidimas, nei mokslas arba darbas.

Drėgmė

Paryčiui miškas pagaliau išsivadavo iš apsunkusių naktinio lietaus debesų. Dar labai anksti, tačiau iš pūkinių patalų ištrauktos pėdos jau sminga į vandens prisotintas, putlias vaiskaus žalumo samanas. Dar taip anksti, kad prie akių vis dar limpa nebaigtas sapnas, iš kurio vis pažadina tavo juokas ir raginimai neatsilikti.  

Ant šakų žiba pakibę lietaus lašų vėriniai, žvaigždynų žemėlapiais virtę voratinkliai – visur miriadų miriadai veidrodžių, kuriuose žaižaruoja garuojančios žemės miglą plėšantys rytinės saulės spinduliai.  Visi atspindžiai ir kažkuo panašūs, ir labai skirtingi. Tarytum raibuliai raibuliuose, atkartojantys nuosavą tikrovės versiją. Tarsi žmonių istorijos, kuriose esmė mažai skiriasi, nebent tiek, kiek yra paveikta subjektyviai suvokiamo gėrio ir blogio – teigiamo arba neigiamo krūvio, kurį kiekvienas prikabiname prie susikurtų interpretacijų. Tarsi šviečiantis spiečius iš nesuskaičiuojamos galybės vidinių pasaulių, kurių kiekviename šiuo metu vyksta savi pakilimai, atradimai ir nušvitimai arba nuopuoliai, netektys ir lūžiai.

Kaip nuostabu, kai pagalvoji, kad kiekviename tokiame vidiniame pasaulyje savarankiškai gyvena šiek tiek kitokia mūsų versija,  – tokia, kokią nori matyti tų pasaulių šeimininkai. Tų versijų tiek pat, kiek gyvenimo kryžkelių, kuriose vienu metu pasukame į visas skirtinga puses. Patys to nežinodami, gyvename tūkstančius kitokių gyvenimų, o juose vaidiname net tokius vaidmenis, kuriuose savęs niekuomet neįsivaizdavome.

– Bet juk tai į mane visai nepanašu! – norisi prieštarauti, šaukti taip garsiai, kad iš visų tų pasaulių išbyrėtų tai, kas netikra, kas nepatinka, kas nejauku ir nepatogu. Deja, kiekvienas lašas laužia šviesą savaip.

Nejauki ši tikrovė. Sakytum drėgmė, kuri skverbiasi vidun pro šnerves, burną, odos poras, kiaurai kiekvieną rūbo sluoksnį, kūno audinį, vidinę gelmę iki pat sielos. Žeidžia ji, nes aštriabriauniai potyriai netelpa pro patogiai būčiai paruoštas ovalias ertmes. Kita vertus, be šito gyvenimas tebūtų sapnas.

– Kokia tu? – išgirstu klausimą ūmaus vėjo gūsyje, išplėšusiame žydrą dangaus lopą iš gauruoto pilkšvai balto dangaus kailio. Aplinkui žemyn  pasipila spindintys lašai, o jų teškėjimas aidu nusirita per visą mišką. Kaip bebūtų, net jei trumpam pražysta vaivorykštėmis, šviesos atspindžiai netampa tikresni už pačią šviesą.

Savyje jaučiu tyvuliuojančią tylą, kurioje atsispindi nesuskaičiuojama daugybė saulių. Garuojančius ąžuolų kamienus apglėbusioje migloje tirpsta šviesos šuorai. Kažkur nedrąsiai gieda paukščiai, netoliese žliugsi tavo žingsniai. Sustirusiais pirštais nuo veido nubraukiu drėgnas plaukų sruogas ir atstatau veidą saulei. 

–Tikriausiai, - šypteliu, - esu visokia.

Kur trumpa, ten ir trūksta

Šįryt man jau liepė nusispjauti tris kartus per kairį petį, kad neprikarksėčiau. Jei reikia, kad būtų visiškai saugu, dar galiu mėnesienoje penkis ratus apibėgti aplink tris ąžuolus, į plaukus įsisegusi gaidžio plunksną (kažkur šitas bjaurybė gieda paryčiais, trikdydama mano saldų miegą, tad tesaugo savo puošnią uodegą), bet šitas tekstas vis tiek bus parašytas. O prasideda jis nuo to, kad pastaruoju metu, pasidairiusi savo ir kaimynų daržuose matau nuostabiai gražias bulves. Jos tokios tvirtos, vešlios ir sodraus žalumo, kad estetika niekuo nenusileidžia visokioms levandoms ar pelargonijoms. 

Gali būti (nors labai nenoriu tuo tikėti), kad yra tokių kaimynų, kurių džiaugsmą dėl savo puoselėjamų bulvių grožio temdo šiemetinės mūsų daržo žvaigždės. Visi esame girdėję, kad šitas jausmas – pavydas – yra vadinamas išskirtiniu mūsų tautos bruožu. Dar sakoma, kad didžiausią laimę lietuviui suteikia liepsnojanti kaimyno troba. Tik štai kai liepsnojo mūsų kaimyno pastatas, visi aplinkiniai susirinko padėti, o jų veiduose nemačiau nei lašo piktdžiugos. Anaiptol: vieni iškvietė pagalbą, kiti pylė vandenį, treti nešė tepalus nuo nudegimo arba guodė. Taigi, šitas posakis yra gerokai perdėtas. Deja, bet nėra jis ir visiškai nepagrįstas.

Vargu, ar yra žmonių, kuriems pavydas būtų visiškai nepažįstamas. Tik vieniems jis ateina tuomet, kai suvokia neturį to, ko labai norėtų, todėl šis jausmas tampa stimulu siekti tikslo. O štai su kitais, deja, nėra taip paprasta, mat jiems neužtenka kažką turėti ir tuo džiaugtis, bet trūks plyš reikia, kad to kažko neturėtų kiti.

Čia kaip su tuo partnerystės mūsų šalyje įteisinimu: yra tokių keistų žmonių, kurie džiūgauja atėmę galimybę iš kitų, sakydami, kad tokiu būdu apgynė tradicinės šeimos apibrėžimą. Tarsi kažkas būtų jį puolęs. Tarsi kažkas būtų norėjęs uždrausti tradicines šeimas. Tarsi atėmė ne iš tų, kurie ir taip neturėjo. Tarsi būtų prašę pasidalinti atimant kažką iš savęs. Tarsi laimė būtų ne tas dalykas, kurio dalinant pasidaugina, o kažkokia bulvė, kurios visiems tikrai neužtektų. Nors, kai pagalvoji, labai norint ir stipriai pasistengus, net iš tos vienos bulvės galima užauginti tiek, kad užtektų visiems. Žinoma, jei nori, kad visiems užtektų.

Mano galva, tai daug dalykų vieni kitiems visiškai netrukdo. O tas netrukdymas, šiaip jau, yra visiškai akivaizdus, kai jį įrodo pats gyvenimas: tikrovėje, kuri dažniausiai nevyksta pagal teorines taisykles ir apibrėžimus, žmonės gyvena tokiose šeimose, kokias patys nori kurti, taigi ir vienalytėse, ir be santuokos, šalia tradicinių šeimų. Gyvena visi vieni kitiems netrukdydami ir niekas nuo to nei numirė, nei pragaran nugarmėjo. Tiesa, yra tokių žmonių, kurie net tuo pragaru visai netiki. O tie, kurie juo labai tiki ir ten visokius į save nepanašius siunčia, greičiausiai visiškai nepažįsta savo Dievo.

O geriau pagalvojus, tai net nedideliame darže vietos užtenka įvairiems augalams. Jei jau daržininkas visus juo pasodino, tai gal net pati dailiausiai bulvė neturėtų taip išpuikti, kad pradėtų aiškinti levandai, esą jai čia ne vieta. O ir kokia nauda reikalauti, kad visi augalai taptų bulvėmis, net jei jų darže daugiausiai? Atėjus laikui, daržininkas nukirps visas levandas ir iškas visas bulves. Pirmosios kilstelės jo sielą, o antrosios – numalšins alkį. Bulvės, be jokios abejonės, yra labai geras augalas tačiau kaip atrodytų pasaulis, jei jame neliktų jokių kitų augalų?

Šventas augalas kalendra arba kvailys kvailiui nelygu

Žmonės sako, kad dėl skonio nesiginčijama. Šitos šventos tiesos gelmę suvokiau vieną vasarą, kai darže netyčia sutikau labai patyrusį mūsų genties daržininką, kruopščiai ravintį lauk mano neseniai pasėtas kalendras: „Tokia bjauri piktžolė įsiveisė, - guodėsi jis man, - vis atauga ir atauga.“ Man tarsi akys atsivėrė: kaip neataugs, kai niekaip nesulaukdama savo mėgstamiausio prieskonio derliaus vis iš naujo jį pasėju? „O dar taip bjauriai smirda!“ – galiausiai nuskambėjo verdiktas, o po mano nosimi buvo pakištas kuokštas dieviško aromato žolelių. Tuomet, nebegalėdama sulaikyti juoko, atskleidžiau visą tiesą apie tai, kaip mudu vargstame su ta pačia problema, siekdami visiškai priešingo tikslo.

Man kartais atrodo, kad su kvailiais yra labai panašiai, kaip su kalendromis: žmogui, kuris save laiko labai protingu ir yra įtikėjęs savo tiesomis, kitaip mąstantys pašnekovai dažniausiai atrodo visiški kvailiai ir neišmanėliai.  Čia gal nuo beribio žavėjimosi savimi smegenys būna tokios užimtos, kad nebelieka laiko stumtelėti tolėliau savo siauro suvokimo ribų ir pažvelgti į dalykus iš kito požiūrio taško. Tiesa, būtina pastebėti, kad toks neatsargus žiūrinėjimas gali blogai baigtis, t. y. sugriauti tikėjimą savo išskirtinumu. Taigi, kam vargintis arba net rizikuoti, kai užtenka tiesiog paskelbti kitą esant kvailiu?  Jei labai garsiai šauksi ir labai tikėsi savo tiesa, galbūt tai ir taps tiesa. Bent jau tam, kuris garsiai šaukia. Kreivų veidrodžių karalystėje tik labai kreivi dalykai atrodo visiškai tiesūs. Taip jau yra, kad patys kvailiausi dažniausiai pasirodo esą tie, kurie kitus kvailiais vadina.

Tiesą pasakius, žmonės nėra kalendros, tad taip lengvai, tarkim iš išvaizdos arba kvapo, kvailo nuo protingo neatskirsi. Dar didesnė bėda, kad  viskas kartais būna gerokai kitaip, nei atrodė, o kartais net taip kitaip, kad net į kitą pusę. Kvailys gali būti labai protingas, o protingas – visiškas kvailys. Kaip ir kalendra, kuri yra tokia nuostabi, kad net jos lapų ir sėklų skonis yra visiškai skirtingas, tad teoriškai, tam pačiam ragautojui ji gali būti ir gardi, ir bjauri. Kita vertus, ji visuomet tebus kalendra. O su žmonėmis praktiškai niekas nėra visiškai taip pat, kaip buvo prieš akimirką, kadangi žmonės geba visiškai pasikeisti. Žinoma, jei patys to nori. O gebėjimas keistis – pats protingiausias dalykas pasaulyje, reiškiantis, kad niekas neprivalo likti toks kvailas, koks yra, net jei laiko save pačiu protingiausiu.

Vasara šiemet vėsi, lietaus daug, o šventą ramybę kalendros puoselėja vešėdamos vazonuose, ant terasą puošiančių lentynų. Kvaila būtų stengtis įtikinti patyrusį daržininką, kad kalendra darže yra labai reikalinga, net jei ji yra puiki vaistažolė, apie kurios nauda virškinimo sistemai buvo žinoma dar Egipto faraonų laikais. Dar kvailiau – bandyti priversti pamėgti jos kvapą ir skonį.

Tiesa, reikėtų vis tik nepamiršti, kad kartais piktžolės tėra piktžolės, tad jas rauti būtina be jokios gailesčio, antraip derliaus darže nesulauksi. Tačiau žmogus niekada nėra tik kvailys. Nebent užsidaro savo teisuoliškumo bokšte, iš kurio žiūri į aplinkinius iš aukšto, bado į juos savo purvinu pirštuku ir klijuoja etiketes.  

Vidurvasario pažadas

Vakar visai netyčia prisiminiau, kad laikas parašyti tekstą apie įvykius, prieš keletą metų stipriai pakeitusius mano gyvenimą. Tą vasarą, kai su dideliu trenksmu į mano namus pagaliau atėjo gera žinia, nusprendžiau: neleisiu nei sau, nei kitiems pamiršti, kas nutinka šmeižto ataką išgyvenančiam žmogui.  

Ši istorija, tiesą sakant, panaši į daugybę kitų, taigi galiu kažkuria prasme teigti, kad man nenutiko nieko naujo. Skiriasi tik tai, kad manęs neužsisėdo viršininkė, nes, dirbdama laisvai samdoma vertėja, jos tiesiog neturėjau. Nors gali būti, kad tam žmogui, kuris varginosi iš visų pašalių rankiodamas apie mane informaciją ir labai laisvai ją pagal save interpretuodamas, kuris parašė man ilgą laišką apie mano ydingą mąstymą, elgseną ir apsimetinėjimą savimi, kuris net subūrė grupelę žmonių, anksčiau neturėjusių man jokių priekaištų, tačiau kažkodėl radusių būtinybe mane pulti, tuomet viskas atrodė kitaip. Tai išties galėtų paaiškinti to žmogaus norą bet kokiomis priemonėmis paveržti savo valiai mane – žmogų, kuriam nieko nėra svarbiau už laisvę. Nebent tiesa, dėl kurios koviausi visomis išgalėmis, nepaisydama įspėjimų, kad menkesni padariniai būtų laukę nuolankiai paskendus purve, kuris pasipylė ant mano galvos. Tiesą pasakius, jei mano užpuolikai būtų žinoję, kad mane yra lengviau užmušti, nei priversti pripažinti netiesą tiesa, gal nebūtų ėję į kovą taip prastai ginkluoti.

Dar vienas šios istorijos kitoniškumas slypi tame, kad mane užsipuolė žmonės, kuriuos iki tol laikiau savo draugais. Aš tikrai nuoširdžiai mylėjau savo kolegas, o meile, žinia, yra akla tarytum kurmis. Aš niekada nenorėjau matyti tamsiosios tų žmonių pusės, todėl kruopščiai ieškodavau pateisinimo kiekvienam negražiam jų poelgiui, kad ir apkalboms apie kitus. Panašu, kad būtent todėl nepastebėjau, kaip netrukus apkalbos pradėjo sklisti apie mane pačią. Šventa tiesa: jei kažkas tau kalba apie kitus, tai garantuotai kitiems kalba apie tave. Vargu, ar būčiau apie tai sužinojusi, jei mano švento naivumo neapsikentę bičiuliai nebūtų apie tai įspėję. „Tikrai, tikrai, tik tu niekam nesakyk,“ – šypsojosi jie, mėgdžiodami frazę, segamą prie vis keistesnių pasakojimų.   

Sunku paaiškinti, kodėl žmonės staiga pradeda nekęsti tų, kuriems kažkada deklaravo meilę. Galbūt todėl, kad niekaip nesugeba įveikti savyje instinkto rungtis tarpusavyje ten, kur to daryti nėra prasmės? Koks skirtumas, kad įrodysi savo pranašumą, jei kelyje į pergalę išbarstysi visą savyje turėtą gėrį? Ar supurvinęs tą, kurio ryški šviesa tave erzina, imsi pats spindėti labiau? Jei net gerais norais kelias į pragarą grįstas, tai kur veda blogi norai?

Dar sunkiau paaiškinti, kaip jaučiasi žmogus, kurio pasaulis staiga subyrėjo į šipulius. Tai tarsi nubudimas iš saldaus sapno tiesiai į asmeniškai tau, kruopščiai surežisuotą košmarą, iš kurio jau tikrai niekuomet nebenubusi. O šmeižto košmaras dar baisesnis tuo, kad stengdamiesi neutralizuoti priešininką, užpuolikai į pasaulį paleidžią daugybę pagal save modifikuotų aukos versijų. Taip sužinai, kad esi toks, koks tikrai nesi, buvai ten, kur galbūt ir nebuvai, darei tą, ko niekada nedarytum ir pan. Tokios, visai į nieką nepanašios keistos besielės būtybės su tavo vardu ir pavarde gyvena kažkur paraleliniuose pletkučių pasauliuose tol, kol jomis kas nors tiki. O tikinčių atsiranda nemažai. Ypač, jei tai yra naudinga.

Kartais būdavo taip sunku, kad vargiai galėdavau kvėpuoti. Bandydama suvokti, kas ir kodėl nutiko, iki smulkmenų atgamindavau pokalbius ir situacijas. Analizavau, dėliojau, ieškojau. Miško takais nuėjau daugybę kilometrų, kol supratau, kad man nenutiko nieko naujo: šviečiau per ryškiai, todėl tapau nepatogi.

Man sakė, kad mane sunaikins. Man sakė, kad aš savimi tik apsimetu. Man sakė, kad esu nesveika, todėl turėčiau gydytis. Man sakė, kad tokiems žmonėms, kaip aš (šito man nuodugniau nepaaiškino, tačiau akivaizdu, kad tokia nesu vienintelė) neturėtų likti vietos pasaulyje, kurį vadinau savo namais.

Bet tai buvo netiesa. Netiesa ir tai, kad melo kojos trumpos. Melo apie mane kojos buvo tokios ilgos, kad šis jomis nukeliavo labai toli į tarptautinę areną, kurioje patyrė gėdingą nokautą nuo elementarių faktų. Ir nors nuo visos tos įtampos tikrai susirgau (astma), manęs tai nesunaikino. Net atvirkščiai – tai mane pažadino iš pavojingo snaudulio, kuriame, galbūt, tikrai būčiau praradusi tikrąją save.

Taigi, prieš keletą metų, vasaros vidury, kai ore paprastai tvyro žydinčių liepų aromatas, o darže akį džiugina levandų mėlis, aš laimėjau kovą ir pažadėjau sau apie tai rašyti tol, kol manęs viešai neatsiprašys mano skriaudėjai. Tie žmonės po truputį blėsta iš mano atminties tarsi slogus sapnas, tarsi niekuomet tikrovėje neegzistavę personažai. Kartais jie susilieja į vieną glitų gniutulą ir užstringa kažkur bronchuose, tad tenka išsikosėjus pasispjaudyti. Šiais metais aš visai nenorėjau jų prisiminti, nes yra daugybė gražių dalykų, apie kuriuos mieliau parašyčiau. Tačiau pažadas sau yra panašiai toks pat svarbus, kaip laisvė ir tiesa. Todėl šekit.

Ei, aš neleisiu jums šito pamiršti.