Vieną dieną Levutę ištiko visiškas Aparpulis. (Tiems, kurie dar neturėjote laimės susipažinti: Levutė –mano vidinė davatkėlė, kartais, iš didelio pasiutimo arba siaubo, mojuojanti senoviniu rankinuku, kuriame nešiojasi mažų mažiausiai plytą. Geras ji yra žmogus, bet net geras žmogus turi ribas, o Levutės ribos yra kažkur ten, kur baigiasi visiškas padorumas ir prasideda neutrali teritorija.)
Aparpulis jos laukė bažnyčios
kiemelyje, kuriame ji mėgo pasislėpusi tyliai dūmoti, o kartais padūmyti, nes jei
davatkėlė niekada niekam nenusižengtų, ji, kaip stovi, pėsčia Dangun nueitų,
nes būtų tikra šventoji su auksuotais paveikslais ant bažnyčių sienų. Negali sakyti,
kad Levutės galvoje nešmėsteldavo tokia garbėtroškos mintis, bet šią ji raudavo
lauk su šaknimi ir grūsdavo į patį senovinio rankinuko dugną. Ten, iš džiovintų
Levutės svajonių, jau buvo surinktas visai įspūdingas ir dailus, bet labai
graudus herbariumas. Bet ne apie jį šį kartą.
Aparpulio ištiktą Levutę
bažnyčios kieme, žinoma, rado kur buvusi kur nebuvusi Laisvūnė.
– Prisigalvoji visokių
durnysčių, labdarysčių ir gerumų, o mainais gauni mirtiną kančią, – tyliai bambėjo
Laisvūnė, vėdindama Levutės skuostus cigarečių pakeliu. – Tokius baisius egzempliorius
reikia pagaliu varyt kuo toliau už bažnyčios kiemo, geriau ausis užsikimšus ir
akis užsirišus.
Aparpulis neturėjo padorumo
net pagal Laisvūnės supratimą, kuris plytėjo gerokai toliau už neutralių teritorijos
ribų. Šis keistas personažas dažnai slankiodavo aplink bažnyčios akmeninę
tvorą, apsirėdęs ilgu žaliu lietpalčiu, ir po kurio kyšančios plikos blauzdos akivaizdžiai
nežadėjo nieko gero. Kartais jis susisagstydavo lietpaltį ir standžiai
surišdavo jį diržu, kad neduokdie niekur niekas nepasimatytų ir niekas nieko
net neįtartų. Taip jis prasmukdavo visur, net į pačią bažnyčią, prie pat
altoriaus, prie kurio jis pamaldžiai vartydavo akis ir uoliai žegnodavosi. Bet
kartais, o pastaruoju metu vis dažniau, jį ištikdavo sunkiai paaiškinamas
poreikis taip parodyti viską, kad kažką panašaus į svetimą gėdą pajustų net
tie, kuriems šis jausmas iki tol buvo sunkiai suprantamas.
Ir vieną dieną, atslinkęs
paskui Levutę į jos pačią saugiausią vietą bažnyčios kiemelyje, sakydamas, kad
labai domisi visokiais šventais dalykais ir taip miglos pripūtęs į kairiąją,
paprastai niekuo nepasitikinčią ir niekada nesnaudžiančią davatkėlės akį, jis kad
ims plasnoti skvernais jai tiesiai prieš nosį, demonstruodamas visą absoliučiai
nuogą, labai nepatrauklų ir nepadorų savo turinį, kurio niekas niekada nesvajojo
pamatyti net vienumoje, jau nekalbant apie viešai! Levutei tik apraibo akyse ir
ji trumpam iškeliavo Anapilin.
Laimei, tuo metu pasirodė
Laisvūnė, kuriai jokio įspūdžio niekas jau seniai nebedaro, nes ji yra mačiusi ir
šalto, ir šilto, ir net įvairaus drungnumo variantų. Ji čiupo Aparpulį už viso akis
badančio nepadorumo ir išgrūdo lauk iš bažnyčios kiemo, pavaišinusi taikliu spyriu
užpakalin iš smailianosio aukštakulnio.
Sukabinusi glėbin viską,
kas liko iš Levutės, paguldė ją po žydinčiu jazmino krūmu ir išpūtė į veidą tirštą
kamuolį, nuo kurio net numirėliai būtų prisikėlę, jei dūmas žemyn, o ne aukštyn
būtų pakilęs.
Levutė tik sudejavo ir
atsimerkusi sužaibavo akimis.
– O tai matai, kas per
brudas brukasi per tvoras! – ir atsisėdo kaip niekur nieko.
– Mh, – atsakė jai Laisvūnė,
pasilipusi ant suolo, kad geriau matytų tvoros perimetrą. – Kažkokia keista
mada atėjo skvernais mojuot visiems prieš nosis. Oras keisis, matyt.
