Auksas

Tarsi skliautai bažnyčių, viršūnėm susikibę,
sietynais aukso pavertė lapus,
miškai ir sodai, praeitį išbarstę,
paleis netrukus atsiminimus.

Po lino marška dangus veidą slepia,
prausia į Saulę virtusius medžius,
dabar gali užuosti pabaigos kvapą,
vos palieki jaukius namus.

Tik vėjas darosi vis neramesnis,
pavargęs nuogina šakas,
be jokio gailesčio į purvą teškia
pačias gražiausias rudenio spalvas.

Ir mus pagavęs nuprausia, gerai pataršo,
ištraukia iš vidinio avilio minčių,
trumpam priminęs viską, kas svarbiausia,
už lango lieka garsiai bartis iki paryčių.

Šiandien vėl mokausi iš miško
gražiai paleisti praeitį dėl ateities vilčių,
kartoju pamokas, prie kurių vis sugrįžtam,
ieškodami į laimę pamestų kelių.

Novus

Mes ganėme debesis
upės paviršiais,
kol miškas pakvipo
žydinčiais viržiais. 

Tolstančios Saulės
šilumą sugėrę,
pražydom žvaigždynais
viską pamiršę.

Lengvi, tarsi rūkas,
lyg sielos nebylūs,
atskleidę savy
nesibaigiančią tylą. 

Mintis lemniskatėm
ant smilgų suvėrę,
naujus pasaulius
sau patys sutvėrėm.

2020 m. rugsėjo 3 d. 

Déjà vu

Lietumi beldžiasi ruduo
į krištolinį sielos kupolą,
vėl viskas panašu kažkuo,
lyg miestai, kuriuose jau buvome.

Ir taip sunku nesikartot,
kai viskas taip gerai pažįstama,
kai, rodos, sakinio pradžion
kiekvieną kartą vėl sugrįžtame.

Gal Tu gali mane pakelt,
o, nuostabus Rudens Tapytojau,
viršun, kad galėčiau pažvelgt
kitaip į viską, kas matyta jau?

Nuo sidabrinio krašto debesies,
akys prisėmusios naujų spalvų,
gal išbaidys nublankusias mintis
po ryškiaspalvių vasaros sapnų?

2020 m. rugsėjo 2 d. 

Fjordai

Mes sėdime kojas
nuo Grįžulo Ratų nukorę,
po mumis plyti fjordai,
akyse mūsų – jūros.

Ganome debesis, 
ledynuose sielas nuplovę,
tyla skamba akordais,
bangų ašaros sūrios.

Ir atrodo, kad
nieko nebėra, 
visur tik vanduo, 
mes – iš jo ir jame.

Ir atrodo, kad
mes tokie lengvi
kylame į orą,
lyg ištirpę rūke.

Mes abu begaliniai,
tu – kalnai, aš – fjordas,
iš giliausio dugno
iki tolimo dangaus.

Mums keliai susipynė,
laikas – mūsų turtas.
„Dar ilgai negrįšim,“ -
sakyk, jei kas paklaus.

Mes tušti tarsi indai
žvaigždes savo išsibarstę,
su savimi savo dangų
išsinešime susilankstę.

2020 m. rugpjūčio 25 d. 

Rudenėjimas

Pievose styrančiais nurudusiais gėlių skėčiais,
tarsi pastoliais, kopinėja vorai,
raizgydami sudėtingas tiltų konstrukcijas,
kuriomis vasara netrukus išeis.

Dangumi vis dažniau šliaužia apsnūdę debesys,
gūsingo vėjo raginami piktai,
pilvus prarėžę į gelstančias beržų viršūnes,
praplyšę liūdesį varvina stogais.

Išvirpinę visą naktinę kaitrą nutilo
ką tik darniai orkestre griežę žiogai.
Į kol kas dar vis neįprastą tylą paniro
migloje skęstantys ankstyvi rytai.

Gūžiamės gilyn į vis šiltesnes apykakles,
drėgmei įsikabinus aštriais nagais,
tokia laimė apima pagaliau sugrįžusius
į namus, gardžiai kvepiančius obuoliais.

2020 m rugpjūčio 24 d. 

Rugpjūčio vakarai

Mano vakarai
tavo danguje,
žalvario žara
akių gelmėje.

Tirpstanti šviesa
plazda žvaigždėse,
besvorė dvasia
tavo tamsoje.

Kol mane laikai,
virpančia styga
tavyje skambu
tylos muzika.

Tavieji sapnai
mano erdvėje,
kosminiai keliai
mano delnuose.

Po lietaus

Lakišiais aplipę
brendam per šlapią mišką,
kvepiantį grybais.
Balose raibuliuoja dangus.

Išlaisvinta upė
vėl palaimingai šniokščia,
alsuoja drėgme.
Tavo atodūsis toks gilus.

Einame nurimę,
tarytum kas liūdesį
būtų išplovęs.
Po bitkrėsių skėčiais šiesu.

Nesiekiame žemės
lyg išlyti debesys,
mintis išbarstę,
paskui rūką, pamiršę kelius.

2020 m. rugpjūčio 4 d.

Palydos

Susigūžę nuo ryto vėsos,

basas pėdas rasa užgėlė,
brendame per smilgas namo,
šypsosi Dievas, ant senos
obels šakos prisėdęs.

Lyg planetos byra obuoliai,
tarsi likusį laiką skaičiuotų,
jau apsnūdę ryto spinduliai,
gervės plėšo brėkštos tylą,
lyg raudas giedotų.

Laumėms tiltus jau neria vorai,
šviesą pamiškėmis pasėję,
tamsos rūbą neria vakarai,
paukščiams kelią naktimi
žvaigždėmis pažymėję.

2020 m. rugpjūčio 2 d.

Rugpjūtis

Debesų pilys
lietui nulijus,
svajonės tylios,
kvepia lelijos.

Auksu į naktį
dieną pasėjo,
ežerų akys
žvaigždes užkerėjo.

Bilda Persėjas
ratais per skliautą,
žiežirbos žyra
į ražienų lauką.

Supasi laumės
ant širdies stygų,
rasoje prausiasi
rūkas ankstyvas.

2020 m. liepos 31 d.

Audra

Ugninė žagrė tamsius debesis vagoja,
vaitoja garsiai raikoma padangtė,
eglių viršūnes į kasas pina viesulai.
Tarytum nerimu kas sielą peltakiuoja,
ramybę pavėjui paleidęs kaspinais.

Nutildė kaitrą kantriai virpinusius žiogus,
sapnų šaudyklių trajektorijas surangė,
žvaigždes apkaišė kamuoliniais patalais.
Pripildė nakties tylą vien lašais per stogus,
rudens šešėlį prikabinęs, nebepaleis.

2020 m. liepos 30 d. 

Lelijos

Ventoje vandens lelijos žydi:

baltai geltonas takas

nusidriekęs išilgai krantų.

Švendruose tyliai šnara vėjas

pasiklydęs, paviršiumi prabėga

lengvas, nesukeldamas bangų.

Tokia dabar rami, tarytum snaustų,

tarsi toliau už vingio į kasas

žolių nepintų sūkuriai.

Upės likimas betone įspraustas:

leisgyvę tėkmę varžo

pasidalinę tvenkiniai.

Besvoriai debesys žiedais apkaišyti.

Vanduo lyg ašara skaidrus,

rodos, maldauja darganos.   

Gal Broliai septyni,

miegantys Sietyne,

tave naujom jėgom apdovanos?

Rasos

Tą šviesią naktį,
kai lakštingala čiulbėjo,
nuo to gražumo
jazmino žiedlapiai byrėjo.

Vėjo nebuvo,
serenčiais dangus žydėjo,
paleidę sielas
patys iš paskos išėjom.

Pavienis žiogas
pamiškėje čirpia tyliai,
mes, tarsi žvaigždės,
danguje pasiklydę.

Rasą, dabintą
aušros žiežirbom, surinkę,
ratą apsukom.
Byra bijūnai nulinkę.

Bijūnai

Mūsų svajonės,
meiliai išguldytos,
bijūno žiede telpa,
tarsi sapnai
minkščiausiuos pataluos.

Žvaigždžių
skaičiuoti nesuspėjam:
trumpam bluostą sudėję,
jau sulaukiame aušros.

Kai visko tiek, kad netelpa
jausmai krūtinėj nuo šitiekos
garsų, kvapų, švelnumo ir šviesos.

Rodos ir pats bijūne išsitektum,
ištirpęs lašuose rasos.

Aušra

Aš rasoje tave nuprausiu
aušros pirmaisiais žiburiais.
Dar miškas snaudžia apsiblausęs,
tuoj su giesmėm diena ateis.

Jau tamsą po truputį tirpdo,
tuoj nebetvers išbrinkusi tyla.
Bijūnuos ryto ašaras surinkus
vis laiminsiu ir laiminsiu tave.

O jazminuos dar snaudžia fėjos,
poilsiui per trumpa naktis.
Parbrisiu pievomis su vėju.
Tokia lengva krūtinėje širdis.

Gegužes vėjas

Man sukasi galva

nuo drebulių šlamėjimo,

nuo saulės, pasiklydusios

tarp debesų skliaute,

nuo pūkais virtusių

pažadų pienių kuždėjime,

giesmių pripildytos tylos

tavo glėbyje.

Gal kaltas čia gegužės vėjas,

gūsiais išblaškantis mintis,

žalsva migla akis apvėlęs,

o gal – žieduos paklydusi naktis?

Sielos lengvumas,

dangaus link pakylėjantis,

kai pėdos tako nebesiekia,

sklendžia tarp debesų širdis.

Paskutinė pavasario diena

Virpėdama nuo pavasarinio vėjo gūsių, šviežių ąžuolo lapų žaluma pagauna vakarėjančios saulės spindulius: pažyra varinės žiežirbos po giesmėmis ir alyvų aromatais pripildytą sodą, kuriame vis dar sninga obelų žiedlapiais. Kažkur giliai viduje vėl sukirba priekaištas, kad kažkas liko nepatirta, nepamatyta, neišjausta ir neišklausyta. Vėl pasižadi sau, kad kitąmet bus kitaip, kad išglostysi ir išžiūrėsi, išuostysi ir išgodosi kiekvieną akimirką, nors ten pat, kažkur giliai viduje, puikiai žinai, jog niekada nebūna taip, kaip nori, juoba kad net patys norai yra nepastovūs.

Lydi nepastovumas žmogų gyvenime, tarsi apie kojas besipinantis šešėlis: kartais maitina nerimo upę, lyg pavasarinė liūtis, o kitąkart guodžia ir viltį suteikia, kad nebus visuomet taip, kaip yra, ypač kai yra labai sunku.  

Gali kurti planus, taikyti strategijas ir madingas praktikas, gali bandyti spirtis kaitai, laikytis įsikibęs kažkokių „senų gerų laikų“, bet gyventi atgal dar nė vienam nepavyko, kaip ir sustabdyti žmogui nepavaldžių procesų. Kai geriau pagalvoji, tai net nuo mūsų priklausantys atsiminimai apie praeitį nėra labai pastovūs, mat esame linkę pamiršti tai, ką pasirenkame. Žinoma, laimingas yra tas, kuris pro atminties rėtį geba išsijoti lauk visokias blogybes, mat sunku nuoskaudas visur su savimi tampyti lyg kokį akmenų maišą. Bet žmogus gal niekuomet nieko ir neišmoktų, jei skaudžios pamokos neįsirėžtų giliai atmintin tarytum krateriai Mėnulio paviršiuje. Tad net kai akmens nebėra, duobelė lieka.  

„Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi,“ rašoma Koheleto knygoje. Niekas, vadinasi, nevyksta gyvenime be reikalo ir niekas nelieka taip pat. Būna, kad nutinka žmogaus gyvenime įvykis, kurį galima prilyginti asmeninei pasaulio pabaigai. Žinoma, jokia pasaulio pabaiga neįvyksta be kančios, be netekties skausmo ir didelio liūdesio, kuris panardina žmogų tarsi į tirštą miglą. O būna, kad miglai ištirpus paaiškėja, kad tai, kas buvo vadinama pasaulio pabaiga, išties buvo naujo pasaulio gimimas.

Viskas yra nuolatinėje kaitoje, o toje kaitoje dar keičiasi ir mūsų pačių suvokimas. Tikrai nuostabu, kad iš viso šito chaoso, kuris blaško mus tarytum valtį vandenynas, gebame ištraukti prasmes ir net rasti tame paguodos.

Liko vos kelios valandos pavasario, kad spėtum su juo atsisveikinti, prieš puldamas į glėbį dobilais ir bijūnais kvepiančiam birželiui. Gal kažko nespėjai, nepamatei ir nepatyrei, bet gal tam tiesiog dar neatėjo laikas. O jis būtinai ateis, nes niekuomet nestovi vietoje. Tad dar įkvėpki kvapnaus gegužio vėjo ir pasiųski juo oro bučinį gyvenimui už tai, kad jis išties yra nuostabus.

Būsim

Po juodžiausios nakties

mes nubusim,

po slogučio atmerksim akis.

Kas tuomet

vienas kitam būsim,

jei dabar esame žvėrimis?

Meditacija

Trapus, tarsi laumžirgio sapnas

šią akimirką lengvumas būties,

toks tikras, kaip oras krūtinėj,

kad gali ranką ištiesęs paliest.

Giliai viduje slypi raktas

kiekvienos tikrosios prasmės,

savy naują pradžią pagimdžius,

be naštos lengviau atsikvėpt.

Tyloje šviesa virpa taktais,

skamba sielos violončelės,

kai gali visiškai nurimęs,

į darnią melodiją susiliet.

Paauksuotas debesies kraštas

link žvaigždėmis nusėtos nakties.

Iš tirštos miglos ankstų rytą

šviesa pasaulį išplėš.

Apie žmones, kurie kenčia kančią ir žmones, kurie nekenčia

Žmogus, kuris kenčia kančią, kartais nekenčia to, kuris jam kančią sukėlė. Taip jau paprastai nutinka, kai buvo didelė neteisybė ir skausmas. Tokios ir yra žmogaus, kuris kenčia kančią, neapykantos ribos. Praėjus laikui, o pastarasis, žinia, kiekvienam savaip slenka, todėl vieni atleidžia greitai, o kiti ilgai nešiojasi šitą naštą, neteisybės jausmas ir skausmas slopsta. Žmogus, kuris kenčia kančią, išgyvena didžiules vidines kovas, leidžiasi į sielos gelmes, ieškojimus ir pagaliau pamato, kad jo skriaudikas – lygiai toks pat žmogus, kartais labai pasimetęs, o kartais net kenčiantis didžiulę kančią. Dažniausiai tuomet atleidžiama ir paleidžiama, nes skausmas ir taip – per sunki našta, kad be jo dar ką nors savu noru užsikrautum. Atleidžiama ir paleidžiama, bet niekada nepamirštama, nes gilios žaizdos vietoje visuomet lieka randas.

Žmogus, kuris nekenčia, paprastai nekenčia to, kuriam kančią sukelia. Kartais net susifabrikuoja kokią nors kančią, kad galėtų pateisinti neapykantą. Nėra jokios tikros žaizdos, nebus jokių randų. Žaizdos ir randai skirti tiems, kurie kenčia nuo žmonių, kurie nekenčia. O pastarieji nekenčia ne dėl konkretaus veiksmo, kažkokios konkrečios padarytos skriaudos: jie tiesiog nekenčia žmogaus. Neapykanta, žinia, yra apakinantis dalykas, todėl sunku pasakyti tikrąsias jos priežastis. Bet viskas tuomet žmoguje kliūva, kaip bepasuksi.

Neapykanta ne kokia nors bakterija arba virusas, kad ja apsikrėstum. Ji kyla iš žmogaus vidaus, ten yra auginama ir maitinama tarsi baisus žvėris. Šitas žvėris yra labai alkanas ir nuolat reikalauja maisto. Net jei nelieka vieno neapykantos objekto, žvėris niekur nedingsta, todėl surandamas kitas neapykantos objektas. Net nelabai svarbu kas ir koks. Neapykantos akinami žmonės tarsi nešiojasi su savimi purviną dvokiantį skudurą, pasigamintą iš visokiausių neapykantą pateisinančių interpretacijų, teorijų ir kaltinimų. Jei nėra aiškaus priešo, kurio galima tiesiogiai nekęsti, jie tą skudurą užmeta ant bet kurio kito ir apsimeta, kad po tuo skuduru – priešas. Žvėriui visos aukos tinka.

Deja, nors neapykanta nėra bakterija arba virusas, kuriuo galima apsikrėsti, žvėrys mėgsta pulti gaujomis, todėl kartais atrodo, kad ji plinta nesustabdomai. Bet tai nėra tiesa. Neapykanta neplinta, tiesiog žvėrys kaukia choru ir šiepia dantis, drąsindami vienas kitą, todėl tampa labai nejauku net tam, kuris visai niekuo dėtas, o gal net tyčia eina priešinga kryptimi. Deja, kai neapykantos žvėris įveikia jį nešiojusį žmogų, saugus negali jaustis nė vienas.

Valdykime savyje neapykantos žvėrį. Kiekvienas jį turime ir jaučiame. Kartais pateisiname, kad jis naudingas kovojant už svarbius dalykus. Tačiau žvėris visuomet lieka žvėrimi, net kai jį prijaukiname. Tada sakome sau: nėra manyje žvėries. Ir tai yra tiesa, nes kai žvėris praryja žmogų, tai ne žvėris žmoguje yra, o žmogus žvėryje. Ir tol, kol žmogus yra, yra kibirkštis vilties. Reikia tik pamatyti kitame žmoguje žmogų, kuris kenčia.

2020 m. kovo 11 d. 

Naktis

Mes plačiai atsimerkę

į naktį žiūrėjom,

kai skambėjo

devynbalsės giesmė,

nuo svajonių apsunkę,

visai nenorėjom

dantračių visatos girdėt.

Lyg drugiai mintys sklandė,

dvi sielos plazdėjo  

Taku Gervių

lyg dvinarė žvaigždė,

mums pakako tylėt įmantriais

raštais pynių

apie tai ką norėjom turėt.

Toks saldus buvo sapnas

čiulbesiu apkaišytas

trumpą naktį.

Stebuklinga dermė.

Dar ilgai jo paleisti

nesugebėjom,

taip norėjom tikėt.

Šokis

Aš šiandien leidau savo sielai šokti:

lengva, kartu su vėju, ji pakilo virš pušų.

Akys, į dangų atsirėmusios,

įsikibo purių debesų.

Tarp žiedų mėlynų ir baltų ji prigulė,

ant minkštų, skaičiai žalių samanų.

Pamiršusi nerimą žaidė,

tarsi bitės tarp blindės žiedų.

Saulės šuorus gaudydama nardė

tarp pusplikių beržo šakų,

tarsi lietaus klausėsi

traškesio sprogstančių pumpurų.

Aš šiandien leidau savo sielai šokti

miškais, laukais, virš upės,

tarp pavasario giesmių,

kad pailsėjusi širdies nebeslėgtų,

kad jaustųsi arčiau namų.

Khaos

Mano inkaras – tavo širdy,

aš už gijos vienos kabu,

kol puotauja Chaosas aplink,

akyse tavo prasmę randu.

Savo siela mane maitini,

savo gyvybės jėga.

Mano pėdose pilna rakščių,

tu jas pasiryžęs išrinkt.

Mus abu blaško audra,

mūsų šokis joje negrakštus.

Kol vieno ašara kito aky,

tol dar turim namus.

nova satus

Tarsi dangus ant žemės nusileidęs

miško paklotė akis žydras pramerkė.

Iš džiaugsmo šokčioja širdis.

Sparnuočiai, smailėmis nuo skliauto krašto

siūlą užkabinę, pilką mezginį nuardė,

kartu nusinešė slogias mintis.

Traškėdami iš luobo lauk veržiasi pumpurai,

lapus pernykščius kelia daigai žiemą iškentę

 – naujos pradžios viltis.

Spurda lyg žiedas besiskleidžiantis krūtinėj

– į šviesą siela veržiasi, devynbalsės giesmėj  

skamba atgimimo paslaptis.

Svarbus pranešimas

Stebuklai tave ištinka kiekvieną akimirką.

Plakanti širdis, dar vienas oro gurkšnis,

ramiai per sapnus alsuojantys mylimieji.

Kartais taip stengiesi nematyti stebuklų,

kad tampi baisiai nelaimingas. Nes neturi to,

ko tau net nereikia arba tam dar neatėjo laikas.  

Ilgėdamasis to, ko neturi, švaistai turtą,

kurio tikrosios vertės naštą tau ant kaklo

užkabins negailestingas vertintojas – netektis.

Mylėki drąsiai, šoki, juokis, verki.

Patirki gyvenimą, jo nereikia laukti,

jis vysta dabar, o ne tuomet, kai

pagaliau pasieksi visus horizontus.

Ten laimės nerasi, jei savyje neatsineši.

Svetimos nuomonės

Svetimos nuomonės –

lavai, aukštai iškėlę bures,

į sielą giliai susmeigę inkarus,

drasko žaizdas.

Inkarus išplėški:

paleiski laivus pavėjui.

Žaizdos užsitrauks.

Liks randai – įrodymai,

kad gyvenai.

Svetimos nuomonės –

melagingo savivaizdžio pastoliai,

pigus pilkas tinkas

ant vienetinės freskos.

Pastolius nuverski:

tedrimba tinkas gabalais.

Raudoki, ašaros purvą nuplaus,

tikrąsias spalvas atvers.

Jos gražios, nes tikros, nes tavo.

Svetimos nuomonės -

Ramybę vagiantis bičių spiečius,

neduodantis atgaivos

nei dieną, nei naktį.

Spiečių susemki:

bičių vieta avily, teneša medų.

Jis sielos žaizdas užgydys, ją visą užpildys.

Tesilieja pro lūpas

gydančias žodžiais saldumas.

Svetimos nuomonės –

svetimos baimės

tavo veidrodyje,

svetimo vidaus atspindžiai.

Atleiski.

Tu girdi tik griaustinį.

Kažkur trankosi žaibai.

Vasaris

Kaime, iš kamino kaimynų tingiai

rangosi beržinių malkų dūmas,

ištirpsta pilkume dienos.

Jo vieno neslegia sunkumas

niūrios vasario pabaigos.

Iš ledo išvaduotais pakraščiais

ežere poromis plaukia gulbės,

grakščiai rąžosi fone dulksnos.

Nuobodus dienų lėtumas

tam, kuris laukia šilumos.

Sužvarbęs miškas po truputį bunda,

gintarais verkia sodo obelis,  

pildosi indai gyvenimo aistros,

tarsi ant lūpų juntamas saldumas

išsiruošusiam klevų sulos.  

Vasario galas

O po debesimi,

lino pilkumo marška

dangumi aptrauktu,

karaliauja liūdesys.

Ir snaudulys, iš kurio

niršus vėjas pušis purto.   

Malkos jau sukrautos,

namus užpildom savimi.

Po tuo debesimi

brandinasi  viltis

pavasario sulaukti.

Miške jau klegesys.

Nors dundesys griaustinio

netikėtas dar neįtikina,

nenorim apsigauti.

Tarp sienų esam saugesni.

Jau, sako, beldžias jis.

Gilyn gūžiuosi į apsiaustą:

dar spalį prasidėjęs

nepaleidžia drebulys.

Ir tingulys, po antklode

nuvijęs, akis apvelia sapnais.

Didžiuosius darbus atidėję

laukiam kol dangus praplyš.

Polaris

Šiaurine, mano seserie naktine,

sruogose tavo laumės supasi,

iš mėnesienos nerdamos sapnus.  

Kol diena, žaroje liepsnodama,

nuo dangaus žiežirbomis lupasi,

pavargusiam paklydėliui

tu surandi kelius.

Kiek daug, mano ryškioji seserie,

skaudžios tiesos tavyje sutelpa,

kai išskaidrėja virš galvos dangus.

Nerimastingi kai minčių upokšniai

į vienas marias suteka,

sidabru tviskančiame veidrody

atsiveria vidus.

Kosmonautai

Tavo akys pilnos dangaus,

siela – sūraus vandens,

bangos virš debesų,

mano laivas neišgyvens.

Man neskirta plūduriuot,

vis giliau į tave grimztu,

ten nėra tamsos, vietoje jos -

begalinės puokštės žvaigždžių.

Siaučia vėjas nepalankus,

tavyje daug paslapčių,

tu siunti man įspėjimus,

aš nepažįstu natų.

Mano laivas tavo gelmėj,

tavo kosmosas mano delnuos,

mūsų pasaka Dievo aky,

mes visi vienas kito sapnuos.

Devyniaragis

Ant samanų žalių prigulęs
devyniaragis pilnatį parito,
bangose žvaigždes išmaudęs,
likimus audžia iki ryto.

Miglos žalčiai nuo šlaito tingūs
pakrančių smėlį pilvais raižo,
sidabro gijoms susipynus,
vilnys visas klaidas nulaižo.

Kol šerkšnas pušyse surašo,
kas kiekvienam ateity skirta,
ryto žara įsiliepsnoja,
visus parėdymus ištirpdo.

Pamiršęs visą nakties vargą,
devyniaragis saldžiai snaudžia,
likimo raštai pasiklydę,
Visatos staklės garsiai gaudžia.

Pusiau

Bedugnės sieloje verpetais,

gyvastį siurbiantys viesulai,

dalis tavęs dar čia, kita –

už apsauginio rato,

nuo pirmojo jau kvapo

padalintas taip buvai.

Kiekvienas dūžis – iš anapus

atodūsiais ataidi ratilai.

Gyvenam tarsi muziką

skaitydami iš lapo,

melodijas kažkur girdėtas

kartodami savo balsais.

Tarsi čia buvęs šimtus kartų,

kitų atspindžiuose save matai.

Žingsnis kiekvienas

suskaičiuotas ir pasvertas.

Per smulkų sietą iš saiko

byra būsimi keliai.

Kol vieną pusę ardo,

kitą – mezga.

Ir vėl iš naujo.

Amžinai.

Memento

Vietoje antkapio man -
jūros akmenėlį,
pušies ošimą -
vietoje raudų,
po galva -
balto kopų smėlio,
drabužį - iš putos,
suplaktos bangų.

Teverkia rūkas,
smilgas apkabinęs,
teliūdi žvaigždės,
paslėptos už debesų.
Tu neliūdėki:
tau kalbėsiu
tuščiose kriauklėse
tūkstančiais balsų.

Kai saulė purpurą
išlieja horizonte,
išplėšia žemę pilnatis
iš tamsos nagų,
šešėliuose mane surasi,
ant ribos
tarp šio pasaulio
ir sapnų.

Transformacijos

Vaivorykštėmis saulė

žyra tarp blakstienų,

pro tirštą rūko sieną,

per suledėjusias šakas.

Iškvėpęs nerimą, šaltos

drėgmės iki pat sielos

užsipildęs, iškeli rankas.

Palinkusios prie tako

šluotos sunkios smilgų

glaudžiasi prie kopų, nyra

smėlio raštai į bangas.

Šešėlyje krumpliaračio

Visatos parklupdytas,

akimirkas jauti visas.

Tyliai vaitoja rytas

plėšomas. Padalintas.

Žvaigždės į smiltis byra,

į trajektorijas naujas.

Žaltys, padangėje vėl

išnarą palikęs, dėsto

kitos melodijos natas.

Sausis

Lašais sidabro virtęs
sausio dangus tirpsta,
apsiaustą pilką užkabinęs
ant seno ąžuolo šakų.

Kur lopas prasitrynęs,
purpuru nušvinta
saulėlydis, tarsi vitražas
skliaute, ant tūkstančio langų.

Pažeme, pasimetęs,
drėgmės surakintas
braido vėjas, lyg apgirtęs,
purvynėje įklimpęs, tarp balų.

Naktį atslinkęs šaltis
žiemai bado pirštais,
kad mėnuo, pareigas pamiršęs,
rauda, prigulęs ant samanų.

Tik miškas
tyliai kenčia,
kartais sudejuoja,
gal guodžia mus, o gal save,
o gal tiesiog ramiai sapnuoja
pavasariais sugrįžtančias giesmės.

Progos

Ji vėl išeina: žarijom

tarp anglinių debesų

dienos likučiai virtę,

jose praeitis smilksta,

tarytum popierius

deginamų laiškų.

Viską išsineša,

kas buvo skirta,

nuo snaudulio apgirtę,

kampuos palikę

ginklus, ją palydim

iki ribos sapnų.

Nesnaudžia tik vorai

kol meteorai raižo

bedugnį dangų,

prasmes suaudę,

pavėjui paleidžia sielas

– aitvarus dausų.

Gavę dar vieną progą,

kokie ryte pakirsim?

Ar pamokas išmokę,

o gal, nuo praeities

nupurtę dulkes, grįšim 

prie senų karų?

Pažadai

Toks netikėtai ramus rytas:
anksti nubudę rąžosi klevai,
debesų draiskanos, per naktį
išsunktos, jau išbarstytos,
properšos ryto auksu žiba,
į šlapią žolę geriasi garsai.

Tik atminty dar siaučia nakties vėjas,
pyktį išliejęs lediniais lašais.
Nuo stogo vienišas jau dūmas
tingiai raitos, pasunkėjęs,
nuo sočios upės drėgmė kyla,
į rūko sieną atsimuša balsai.

Sapnus po antklodėm pamiršę,
sulaukę dar vienos naujos pradžios,
paleidę praeitį, lengvi,
svajones mezgame tarp pirštų,
nebeapsunkinti dangaus
žadėdami. Iki kitos audros.

Klasta

Už rago jaunaties užsikabinęs

nakties drabužis su migla atslinko,

tarytum varno sparnas – juodas,

nusėtas begaliniais žiburiais.

Tirpsta kuklus ugnies liežuvis

palei horizontą, vakarui išeinant,

netvirtas pažadas kitos dienos –

pavienis potėpis avietiniais dažais.

Nugrimzdusi į prieblandą šviesa

dar snaudžia, nebrėkšta rytas,

užkerėtas glėbyje tamsos. Dangus

pasimetė apvilktas patalais pilkais.

Būk atsargus, dangaus bičiuli,

kol ramiai sapnuodamas pilnėsi,

giliai įaugusi į sidabrinę širdį,

tavęs migla daugiau nebepaleis.