tarp gęstančių ir brėkštančių dienų.
Ėda savo uodegą slibinas be saiko,
dangus užsikabinęs jam kybo iš nasrų.
Apsamanojęs, kirmgraužomis nusėtas,
tiltas tarp šio pasaulio ir tūkstančių kitų,
paklydusi pelėda neranda niekur vietos,
ant šiaudų sodo tupiamės, supamės kartu.
Adatos ąsoje angelai miega įsitaisę,
nuogos sielos prausiasi šviesoje žvaigždžių,
smaigalys švytuodamas visatą pjausto,
sprogdinamas pasaulius kupinus prasmių.
Šiugžda tamsoje paslapties drabužis,
pro mezginio akis lauk veržiasi viltis,
po laiptais pastatytas ąsotis įdužęs,
pripildytas vėl viską išbarstys.
