Tą vakarą Ditė parėjo namo anksčiau, nei visuomet. Langus ji kruopščiai uždangstė sunkiomis užuolaidomis, uždegė žvakes, įjungė tą patį grojaraštį, kurio klausydavosi kiekvieną vakarą, ir klestėlėjo ant didžiulės minkštos sofos kambario viduryje. Netrukus ji eis į miegamąjį, apsirengs naują ilgą suknią, su kuria dar nebuvo niekur išėjusi, susišukuos, pasidažys ir atkimš butelį vyno. O gal ir neatkimš, nes vienai gerti kažkaip nepadoru. Todėl greičiausiai užsiplikys žaliosios arbatos.
Namo Ditė parsirado anksčiau ne savo noru. Biure tądien visi sukiojosi lengvai įkaušę, valgė saldainius ir tortus, klegėjo ir ieškojo dingsčių anksčiau pasprukti iš darbo: kam pas kirpėją, nes vakare eis į koncertą, kam tvarkytis namų ir ruošti stalą, kam pasiimti vaikus iš darželio anksčiau, kad nepakliūtų į kamštį. Su kiekvienu džiugiai išskubančiu namo bendradarbiu, biure darėsi vis daugiau tamsos, tylos, tuštumos ir vietos. Galiausiai Ditė liko visiškai viena, išjungė kompiuterį, susitvarkė darbo stalą ir išsiruošė namo.
Į troleibusus grūdosi žmonės, gatvėmis lėkė mašinos, taškydamos purviną sniegą ant sunkius krepšius su pirkiniais velkančių praeivių. Pro šalį, kliūdami už visų ir visko, paknospstomis praskuodė paaugliai. Kažkuris Ditei po kojomis numetė petardą. Mergina sukliko, šoko šalin ir įsirėmė stotingai moteriškei į pilvą. Toji nepatenkita atsiduso ir kažką suniurnėjo po nosimi. Atgavusi pusiausvyrą, Ditė pasuko į pirmą tuštesnį skersgatvį, nors taip eidama namo turėjo padaryti nemažą lanką.
Tokiomis dienomis ją apimdavo keistas liūdesys, nuo kurio neįmanoma pasisplėpti kasdienybėje. Todėl Ditė paklusdavo žaidimo taisyklėms ir pasipuošdavo, taip tarsi prisijungama prie bendrų linksmybių ir atiduodama joms duoklę. Tačiau iš namų niekur neidavo: leisdavo vakarą skaitydama knygas, kartais kurdavo piešinius, kurių niekam nerodydavo. Šiek tiek pašokdavo su savimi ir pasigrožėdavo savo atvaizdu veidrodyje. Kartais jai kildavo mintis, kad galėtų kažkur išeiti: šmėsteldavo tarsi kažkoks nebūtas dalykas ir, sukėlęs juoką, dingdavo.
Šiame pasaulyje Ditė jautėsi tarsi svetimkūnis: jai nereikėjo to, ko reikėjo visiems. Darbe ji girdėdavo, kaip merginos krykštauja įsigijusios naujus batus, sukneles ar antrąsias puses. Kitos pasakodavo apie savo vaikų pasiekimus, vyrų karjeras. O Ditė nežinojo, ko nori, o jei kažkur giliai viduje ir jautė, kad nori, tai slėpė tą kažką net nuo savęs pačios.
Tą naktį pasaulis už lango atrodė išskirtinai triukšmingas. Ditei nesisekė nei skaityti, nei piešti, o muzika greičiau erzino, nei kėlė norą šokti. Niekaip nerasdama sau vietos, ji išjungė muziką, užgesino šviesą ir, užpūtusi žvakes, priėjo prie lango. Nedrąsiai ištiesė ranką ir praskleidė sunkias užuolaidas. Į tamsų kambarį įsiveržė balzgana šviesa ir prislopintas po langais susibūrusių žmonių šurmulys.
Atsidususi ji atsitraukė nuo lango ir mažais žingsneliais, graibydama tamsą, nusigavo į koridorių. Čia ji tyliai priėjo prie laukujų durų ir atidengė akutę: aikštelėje buvo tuščia.
Kiek pasvarsčiusi ji pagaliau apsivilko paltą, apsimovė aulinius batus ir tyliai išslinko į kiemą. Buvo šalta, visur stoviniavo namo gyventojai ir nepažįstami žmonės. „Su Naujaisiais“ – pastebėjęs Ditę, prilindo bučiuotis įkaušęs kaimynas auksiniais dantimis. „Palik vaiką ramybėje, senas kvaily,“ – timptelėjo jį už rankovės žmona.
Ditė mandagiai šyptelėjo, giliai įkvėpė ir apsidairė. Netolies pamatė grupelę jaunimo: visi garsiai juokėsi, glėbesčiavosi, kažką šūkaliojo, švilpė. Ditė žengė kelis žingsnius jų link ir staiga pajuto nenumaldomą norą sprukti namo. Širdis plakė it pašėlusi, trūko oro, kojos buvo it nesavos. Pagaliau ji žengė dar kelis žingsnius ir atsidūrė šalia Pauliaus – jauno garbanoto programuotojo ir penkto aukšto. „Su Naujais, - nudelbusi akis tyliai pratarė Ditė. „Ei, ir tave!“ – šūktelėjo vaikinas, čiupo ją į glėbį, apsuko ratu ir vėl pastatė į vietą. „Čia tam, kad metai būtų kitokie“ – nusikvatojo jis, pakštelėjo apstulbusiai merginai į skruostą ir dideliais žingsniais nužirgliojo tolyn, link jį pašaukusių draugų. Vieną akimirką jis dar stabtelėjo, atsisuko, pažvelgęs į Ditę nusišypsojo ir ištirpo tamsoje.
Atatūpsta Ditė nusvirduliavo prie sienos, atsirėmė į ją nugara ir atsitūpė. Dūmuose skendinčių žmonių siluetai atrodė tarytum į šį pasaulį besiveržiantys vaiduokliai.
No comments:
Post a Comment