Metas, kai lūžta ietys

Nuplauki kūną:

silpnybę ir stiprybę

atneški ant altoriaus,

tik širdį skilusią pusiau sau pasilik.

Dvasia jau šaukiasi ugnies:  

ją įsileiski, lai griūva sienos,

lai šviesoje sunyksta visa,

kas verta pražūties.

Ant kelių,

kupinas šviesos,

dėkingas už malonę

ir erdvę viduje

užpildytą vien meilės ir vilties.

Čia – ta vieta,

kai nebe sau ir nebe dėl savęs.

Tai – metas, kai kova baigta.

Tai – metas, kai lūžta ietys.

Kūliais

Šiandien miške šeimininkauja vėtra. Gal todėl vengiau kišti ten nosį tiek ilgai, kiek tik buvo įmanoma, kol užtvorinių kelionių pėsčiomis direktorius Maksimus Gudruolis (kitaip dar vadinamas Kliokvarniu Timpaila, Dukčiu, Kukiu Pukiu ir dar keliomis dešimtimis vardų, kuriuos visus žino ir į juos atsiliepia, nebent būtų nusprendęs mus ignoruoti) neištvėrė: pradėjo nors ir labai tyliai, bet reikalaujamai viauksėti. Teko bičiuliui nusileisti, nes labai jau gailus būna tas jo nusivylimą demonstruojantis snukis.

Nejauki buvo šiandieninė kelionė: medžiai grėsmingai girgždėjo, girdėjosi lūžtančių šakų garsai, į veidą vėjas plakė nudraskytus įvairiaspalvius lapus. Ant kelio gulėjo nulaužtas medis, tarsi įspėdamas grįžti namo, ten, kur saugu, jauku ir šilta. Tačiau bebaimis mažylis buvo ryžtingai nusiteikęs pasiekti kelionės tikslą – upę, - todėl apuostęs virtuolį, abejingai pakėlė ant jo koją ir šalikele nutempė mane tolyn.

Vėjo gūsiai dūko mano plaukuose, grūsdami juos į akis ir burną. Makselio ausys plazdėjo tarytum atitrūkusios laivo burės. Čia mus vertė iš kojų pirmyn, čia atgal, čia į šonus. Mažylis vis baimingai šokdavo šonan, saugodamasis krentančių žemyn sausų šakų. Vargais negalais nusigavome iki upės. Pora vyrų sėdėjo ant kranto ir mojavo rankomis. Panašu, kad susitarė mesti žvejybą ir važiuoti namo: dar spėjome pamatyti, kad tempia valtį į krantą.

Atsukę nugaras pasišiaušusiai upei, skubėjome namo kiek kojos įkerta. Tankiais krūmokšniais apaugusioje keliuko atkarpoje vėjas kaukė lyg vamzdyje, niekaip negalėdamas ištrūkti. Link mūsų ritosi kažkoks keistas juodas skuduras, aplipęs lapais. Kartais jis tarsi bandydavo atsiplėšti nuo žemės, tačiau netrukus vėl imdavo ristis artyn. Man vieną akimirką dar pasigirdo, kad skuduras šaukia „kar“, bet netrukus vėjas jį bloškė aukštyn ir šis įstrigo krūmokšnio viršūnėje.

Dar truputis ir atsidūrėme namuose. Už langų ir toliau šėlo vėjas, tačiau mums jis buvo nebebaisus. Makselis gerai kelis kartus nusipurtė ir patenkintas įsitaisė ant pačios minkščiausios pagalvės.

-          Gera turėti namus, ar ne, Dukti? – tariau.

Šis giliai atsiduso, padėjo galvą ant užpakalinių letenų ir užmigo. 

Grybai

Buvo gražus rugpjūčio rytas. Miško keliukų sankirtoje, šalia seno medinio kryžiaus stovėjo automobilis atvira bagažine. Šalia jo nekantriai mindžiukavo berniukas, priešais save pasidėjęs kibirą su grybais. 
 
 –  Kaip sekasi grybauti? – paklausiau. 
  – Ai, nieko gero, - nepatenkintas burbtelėjo vaikas, mostelėjęs ranka į pustuštę bagažinę.

Netoliese po samanas braidžiojo moteris ir vyras. Abiejų veiduose galėjai įžiūrėti nusivylimą ir nepasitenkinimą. 

 – Neliūdėk, - tariau rodydama savo pustuštę kraitelę. – Kibiras grybų – jau puikus laimikis. 
  – Tikrai! – linktelėjo vaikas ir jo veide nušvito šypsena.

Tikriausiai nelengva prisižiūrėjus į interneto platybėse sklandančias nuotraukas su šimtais baravykų, namo važiuoti su kur kas kuklesniu laimikiu. Kuo gi pasigirsi kitam, jei nepasisekė surasti voveraitėmis apaugusios proskynos, papartyno su storakočiais raudonviršiais ar tako apaugusio baravykais?

Nežinau kodėl negali būti laimė miške surasti vieną grybą, dar ir tą sukirmijusį ar nevalgomą. Jei širdyje jautiesi dėkingas už galimybę pabūti miške, pasigrožėti gamta, pakvėpuoti samanomis kvepiančiu oru, pasiklausyti paukščių ir pajusti viduje ramybę, tai ir kuklus radinys džiugins. Tuomet visai nebus pavydu pamačius kito miško lankytojo kraitėje pūpsančius raudonviršius, nes galėsi jo sėkme pasidžiaugti.

Taip jau yra su žmonėmis, kad save vertiname lygindami su aplinkiniais: jei kam nors pasisekė mažiau, ramiai jautiesi laimingas. O jei kažkam pasisekė labiau – širdin braunasi nusivylimas ir pavydas. Ir visai nesvarbu tuomet, kad turi ko nors gerokai daugiau už kitus, nes taip suvokiama laimė yra labai ribota vertybė, kurios atitekimas vienam reiškia jos praradimą kitam. Taip gyvenimas tampa labiau panašus į nesibaigiančias varžybas, kurių pabaiga, deja, bet visiems vienoda. 

Dėkingumo pamoka

Gyvenime ateina toks laikas, kai privalai išmokti priimti dovanas. Tai nėra labai lengva žmogui, kuris mieliau jas dovanoja. Taip jau yra šiame gyvenime, kad kai kuriems žmonėms duoti yra lengviau, nei imti. Ir tai yra nuostabu: labai jaudina žinojimas, kad šitam godumu ir savanaudiškumu persisunkusiam pasauliui, kuriame bet kokia dovana suvokiama, kaip barteriniai mainai, yra atsvara.

Pirmąsias savo dovanų gavimo pamokas išmokau Edinburge prieš bemaž pusę savo amžiaus. Ten dovanas gaudavau tuomet, kai jų labiausiai reikėdavo ir niekuomet nežinodavau, nuo ko jos. Pro paštui skirtą ertmę duryse tiesiog įkrisdavo vokai su pinigais. Paprastai tai nutikdavo tuomet, kai viltis išsisemdavo iki paskutinio lašo. Voke būdavo būtent tiek pinigų, kiek reikia. Arba kvietimas padirbėti laisvalaikiu už dosnų atlygį. Nesupraskite neteisingai: neidavau ir nesiskųsdavau žmonėms, kad man sunku. Net slėpdavau tai nuo kitų, kad nesijaustų nejaukiai. Tačiau nuo to stebuklai atrodydavo tik dar nuostabesni.

Man regis, tos dovanos būdavo anoniminės dėl paprastų priežasčių: kad nepasijausčiau nejaukiai, nepulčiau dėkoti ar nebandyčiau atsilyginti. Pastaroji galimybė yra tiesiog neįmanoma, nes gyvenimą keičiantys stebuklai visuomet gaunami nepelnytai. Ne todėl, kad nuveikėme kažką gero, todėl esame jų verti. Taip dovana tebūtų atlygis už teisingą elgesį. Taigi, jas greičiau gauname tam, kad iš naujo patikėtume stebuklais. Kad liautumės žiūrėję tik į save ir savo naudos. Kad ištraukę galvas iš materialiojo matmens, prisimintume priklausą aukštesnėms sferoms, kuriose galioja visiškai kiti dėsniai.

Pastaruoju metu jaučiau, kad manęs laukia nauja dėkingumo pamoka. Duoti ir būti dėkinga už galimybes dovanoti aš jau pramokau. Nemokėjau tik priimti dėkingumo už tai, kas, mano giliu įsitikinimu, visiškai nepriklauso man, o kartais ir nuo manęs. Dabar, kai atėjo mano eilė vėl mokytis gauti, aš labai gerai suprantu žmonių norą kažkaip išreikšti padėką. Galbūt tai mano ankstesnės pamokos, kai neturėdavau kam dėkoti ar dovanodavau nieko nesitikėdama atgal, padeda man lengviau išgyventi ką tik gautos didžiulės dovanos faktą. Mat žinau, kad galimybė dovanoti – taip pat stebuklas, galintis pakeisti žmogaus gyvenimą. Argi yra  šiame pasaulyje kas nors svarbiau, nei prisiliesti prie kito žmogaus likimo, tapti aukštesniųjų jėgų patikėtiniu, nešančiu gerąją žinią?

Todėl gavus stebuklą, svarbiausia yra jį priimti. Jei įmanoma, reikia davėjui papasakoti, kaip jis pakeitė tavo gyvenimą. Ne šį, materialųjį, nors nuo jo daug kas gyvenime priklauso. Bet tą, iš kurio mus kartais išgina visokie rūpesčiai ir vargai, ir į kurį atgal esame kilstelėjami stebuklo. O tuomet svarbu neišpuikti, manant, kad buvai vertas ir nepulti dovanoti kažko atgal, kad jaustumeisi vertas to, ką gavai. Tiesiog reikia pradėti dovanoti pačiam. 

Suvokimas

Medžių viršūnėse šnara lapai, drąsindami vienas kitą paskutiniam skrydžiui. Juos nieko nelaukusios lenkia žemyn saujomis byrančios gilės. Dar vakar šiugždėjusi nuo šmirinėjančių pelių miško paklotė šiandien jau trenkia puvėsiais. Dryža ji nuo tįstančių medžių šešėlių, kurie darosi vis aiškesni. Kukliai atrodo plinkantys kamienai, įsikibę dar neseniai juos šlovingai puošusio rūbo likučių.  

Iš visiškai giedro dangaus pro raustančius klevo lapus krintantys saulės spinduliai glosto paskutinius žiedus baikščiai, tarytum tardami sudiev. Vos viena kita gėlė tebepuošia džiūvančias pievas ir miško takus. Jų ryškiai geltonos arba rausvai mėlynos galvos svyra, taip ir neatsigavusios nuo gausios rytinės rasos lašų, kuriais saulei tekant pavirto tirštas rūkas.

Užsimerkusi atstatau veidą dangui ir atsiduodu maloningai šilumai. Tokia tiršta ši rugsėjo auksaspalvė šviesa, kad rodos gali jos įkvėpti. Apgaulingas tas jos švelnumas: užliūliavusi, vidun ji liejasi skverbdamasi iki giliausių užkaborių, tyrinėdama sukauptą vidinį turinį. Lyg rytinė migla joje ištirpsta viskas, kas netikra ir neverta.

Tarytum plunksna apleistame voratinklyje dar blaškosi mintis, kurią sunku paleisti, tačiau neilgam. Netrukus viduje įsivyrauja auksaspalvė tyla. Prabėga dar akimirka ir suprantu, kad Kūrėjas man siunčia naują pamoką.

Dėkingumas.

Apie kietą kaktą

Kaime dabar dažnai gali išgirsti nuomonių apie orą. Kalbama, kad žiema bus labai šalta, nes šermukšniai net raudoni nuo uogų, nuo nutukusių voverių stipriai supasi eglių šakos, purtydamos žemyn kankorėžius, o kurmiarausiai yra labai gilūs. Yra ir daugiau visokių požymių, kurių nesugebu prisiminti, bet praktiškai bet kas gamtoje dabar rodo, kad žiema turėtų būti šalta. Vietiniai žmonės, o žemaičiai nėra labai šnekūs, yra pakankamai kategoriški šiuo klausimu, nuomonę reiškia trumpai, bet aiškiai ir, dažniausiai, nepajudinamai.

Man kartais atrodo, kad nuomonės turėjimas ir kietakaktiškas jos laikymasis – didžiulis prakeikimas. Negaliu pasakyti, kad nuomonę turiu nuolat ir apie viską. Kartais, o ypač spaudžiama, užsispiriu jos visai neturėti. Gal taip geriau, nei turėti ją bet kokią ir kalbėti kas ant seilės papuola. Tačiau neturėti nuomonės yra nemadinga. O dar blogiau – nesugebėti jos apginti pasitelkus visas įmanomas ir neįmanomas priemones.

Tos nuomonės išturėjimo lenktynės labai išvargina. Kai pagalvoji, ką mes iš viso žinome? Nuomonė – labai subjektyvus, mažai tiesios turintis dalykas, daugiausia pasakantis apie mus pačius, mūsų pažiūras ir net būdą. O kieta kakta... na, tai nutinka visiems. Nors geriau ir nenutiktų, nes visi labai kieti kūnai yra dar labiau riboti. O jei esi ribotas, tai jokia nuomonė nebeišgelbės. Nes iš esmės, jei žmogus yra ribotas, tai visus bei viską taip pat nori įsprausti į ribas. Ir ne šiaip į bet kokias, bet tokias, kurias susigalvoja pats. Anokia čia fantazija pas ribotą žmogų. 

Juokas juokais, bet nėra ko stebėtis, jei susidarai nuomonę, o ji nepasitvirtina.  Nes taip nutinka bemaž visiems išgalvotiems dalykams. Štai braidžioja Ventoje visiškai balta gervė. Gražu. O man nelabai, nes bijau, kad žiemą ji čia sušals. Sako gi žmonės, kad bus šalta. Gerai, kad bent voverės įmito. 

Šviesuliai

Toks gilus dabar naktinis dangus, tiek žvaigždžių jame gali įžiūrėti! Pastovėjus užversta galva, netrukus ima atrodyti, kad šviesuliai lekia artyn. Kartais nuo to pasidaro baugu ir norisi susigūžti, bet kartais atrodo, kad imu sklęsti aukštyn. Besvoris mano kūnas kyla, prasiskverbia pro egzosferą, palieka už savęs Saulės sistemą, Paukščių taką, lekia kol pagaliau ištirpsta begalinėje tamsybėje. Manęs nelieka šitame ribotame kūne, tik dvasia, pavirtusi į atskirą galaktiką beribėje Visatoje. Mano ūke spindi milijonas saulių.

Šitaip į dangų pažiūrėjus, kitomis akimis žemiškąjį pasaulį pamatai. Kažkoks lengvumas atsiranda ir tikėjimas kažkuo, nors nieko panašaus nebuvo prieš užverčiant galvą. Galbūt tai tiesiog pasimiršta, kol laiką švaistome darydami tariamai svarbesnius darbus. Nors kas svarbiau, nei pamaitinti dvasią, kuriai teks savyje talpinti tai, kas galvoje kol kas nesutelpa. 

Įtampa

Paskutiniu metu intuityviai ieškojau ramybės ir vengiau visko, kas kelia įtampą. Pastarosios mano gyvenime netrūksta jau daugelį metų, ypač turint galvoje, kad dirbu vertėja žodžiu, nors labai bijau scenos ir sunkiai toleruoju žmonių dėmesį. Žinoma, per visus šiuos metus išmokau ir atradau įvairiausių gudrybių, kurios padeda tinkamai dirbti savo darbą, kurį išties myliu. Tačiau jis iš manęs pareikalauja nemažai jėgų, o po kiekvieno užsakymo man reikia laiko, kad atgaučiau jėgas. Geriausiai pasiilsiu vienatvėje, gamtos apsuptyje. Todėl visuomet džiaugiuosi galėdama grįžti į savo namelį šalia miško.

Vengdama įtampos ir diskomforto, paprastai atsisakau renginių ir didesnių kompanijų. Būna, kad draugai arba artimieji stebisi, kad nieko nežinau apie vietines šventes, nesilankau koncertuose ar teatre, retai išsiruošiu į restoraną, iš kurio dažniausiai noriu kuo greičiau sprukti namo. Kartais būna sunku žmonėms paaiškinti, kodėl esu tokia, kokia esu. Tačiau dovana, kai sutinku žmonių, kuriems nieko aiškinti nereikia.

Įtampa – viena iš mano didžiųjų gyvenimo pamokų. Per mano vidutinės trukmės gyvenimą, ji jau kelis kartus buvo išaugusi iki tokio lygio, nuo kurio palūžau. Paskutinis kartas buvo vos prieš keletą metų, kai mano darbinius santykius ištiko tikrų tikriausia katastrofa. Tuomet toji situacija man atrodė lygi pasaulio pabaigai, kurią išgyvenau kaip milžinišką netektį. Natūralu, nes išties netekau labai daug širdžiai brangių žmonių, kurie ištirpo tarsi rugpjūčio rūkas pakilus saulei, mat anksčiau juose rinkausi matyti tik gėri ir grožį, o jie nusprendė man parodyti visas tamsiausias savo vidaus kertes. 

Negaliu pasakyti, kad dabar jau matau gerąsias savo nemalonios patirties puses. Sunku destrukcijoje įžvelgti kažką gero, ypač kai byra nuoširdžiai puoselėtas pasaulėvaizdis ir net susvyruoja savivaizdis. Kita vertus,  esu optimistė, tad sukrapščiau iš pakampių viską, ką tik sugebėjau, nesibodėdama net banaliausiais „seno pabaiga – naujo pradžia“ ar „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“  rūšies posakiais, nuo kurių visuomet šiek tiek supykina.

Ne, aš tikrai nesėdėjau rankas sudėjusi, kol mano pasaulį griovė kitokias vertybes aukštinanti stichija. Aš grūmiausi už tai, kas man svarbiausia: tiesą, meilę ir žmogiškumą. Kova vyko išorėje ir mano viduje. Tiesa buvo pripažinta tokia, kokia ir buvo, tačiau teisingumas neįsigalėjo, todėl vos nežengiau baudėjo keliu. Džiaugiuosi, kad sugebėjau to išvengti. Vargu, ar peržengus ribą (kur ji bebūtų), yra galimybė sugrįžti atgal į tokį save, kuris jaučiasi esąs savo tikruosiuose namuose. Net nesvarbu, kad bausmė būtų buvusi teisinga ir pelnyta, vargu ar būčiau nuo to pajutusi pasitenkinimą, laimę, pusiausvyrą ar ramybę. Juolab, kad atgauti to, kas buvo pavogta – neįmanoma, nes jokioms materialinėms vertybėms neprilygsta ir nesugrąžinama lygiai taip pat, kaip ir prarastas laikas.

Ilgas ir skausmingas buvo tas katastrofiškas senojo pasaulio žlugimas. Nuo ilgalaikės įtampos ir pergyvenimų gavau naują nuolatinę gyvenimo palydovę – astmą. Paūmėjo alergijos. Nenuostabu, juk sakoma, kad tai – jautriems žmonėms būdingos sveikatos problemos. Niekada nemaniau, kad esu „kieta“, bet dabar jau tikrai žinau, kad esu ypač jautri.  „Handle with extreme care“ (liet. elgtis labai atsargiai).

Nieko bloga būti ypač jautriu. Ir nieko bloga yra prisiminti savo nutikimus ar apie juos kalbėti. Gyvenime viskas sukasi ratu, tad nenuostabu, kad atėjus vasaros viduriui aš atsimenu dieną, kai prieš porą metų, nuo atsipalaidavusios didžiulės įtampos,tvyrojusios mano gyvenime staiga į nesuskaičiuojamus šipulius subyrėjo mūsųdidžiulis vitrininis langas.  Kitą rytągavau laišką, kuriame viskas buvo sudėliota į savo vietas: tiesa buvo tiesa, opramanai liko pramanais. Kažkur, neapčiuopiamame ir neregimame pasaulyje, į kurį išeina kiekviena nugyventa akimirka ir iš kurio driekiasi ateities gija, įsigalėjo pusiausvyra.  

O šiame pasaulyje liko daug šukių, bei astma, kad išmokčiau gyventi nepersitempdama. Tai – labai svarbu, ypač kuomet namuose yra daug vitrininių langų.

Laimė statyti ir laimė griauti

Prie jūros nebuvo nė vieno žmogaus. Sėdėjau ant smėlio, aplink save rankiodama plokščius įvairiaspalvius akmenėlius. Ketinau pastatyti iš jų bokštą.

-                          –  O, gerai, – nudžiugo jis. – Tu pastatyk, o tada mes mesim į jį akmenis ir sugriausim.

Štai tokia, pagalvojau, ir yra toji laimė: vienam ji – statyti, o kitam – griauti.

                            

Panašiai, matyt, yra ir gyvenime, mat kiekvienas žmogus – tarsi nepakartojamas bokštas iš spalvotų akmenėlių: įdomus ir sudėtingas statinys, sutvertas iš daugybės išgyventų istorijų, potyrių, pažiūrų, vertybių ir kitų nuostabių dalykų. Vieni atrodo labai netvirti, svirduliuoja nuo kiekvieno oro dvelksmo, kiti – stovi išdidūs ir nepajudinami, tarsi nebūtų tokios jėgos, kuri galėtų juos nugriauti. Tačiau tiesa ta, kad subyrėti gali kiekvienas, tereikia labai tiksliai pataikyti į silpniausią vietą.  O taikliausiai, žinoma, gali nusitaikyti tas, kuriam leidžiama prieiti arčiausiai.

Taip jau šiame pasaulyje surėdyta, kad skaudžiausiai smogia tie, kuriuos prisileidžiame arčiausiai. O kartais pasitaiko, kad įsileidžiame į savo pasaulį didžiausius priešus. Ne, ne tuos, kurie įskaudina netyčia ir patys nuo to kenčia. Ir ne tuos, kurie su meile taiso mūsų silpnybes, kad taptume dar stipresni.    

Deja, pasaulyje yra tokių žmonių, kurie eina per gyvenimą sėdami destrukciją. Jie ieško pačių gražiausių pajūrio bokštų, kad galėtų pasimėgaudami juos sugriauti. Tai jiems – žaidimas, kuriame galioja jų pačių susigalvotos taisyklės. O pastarosios, žinia, yra toks dalykas, už kurio mėgsta slėptis žmonės, ieškantys pateisinimo savo juodiems darbams. Jie visuomet žino, kad daro blogai, bet susilaikyti nuo to negali.  Taip, jie visuomet yra labai teisūs, o kartais net atrodo didesnės aukos už tas, kuriomis išties pavertė aplinkinius. Tik jų teisuoliškumas palieka nemalonų poskonį, tarsi būtum krimtęs supuvusio vaisiaus.

Kažkur, už mūsų suvokimo ribos esančiame dvasinio pasaulio išmatavime, iš kurio mus pasiekia sąžinės balsas, asmeninėje sąskaitoje kaupiasi kiekvienas akmenų krūva paverstas bokštas. Tai – tarsi našta, kurią teks vilkti visą savo gyvenimą. Nori tikėk tuo, nori – netikėk, tačiau vieną dieną toji našta taps nepakeliama. Ar gali dvasia skrieti, kai ją žemyn tempia milžiniška akmenų krūva?

Tokios naštos galima atsikratyti tik nuoširdžiai atgailaujant, o tam būtina visiškai sugriauti savo paties bokštą ir perstatyti jį iš naujo. Ir perstatyti derėtų taip, kad daugiau niekada nekiltų ranka nieko griauti.

Jei griovėjo atlygis matuojamas akmenų našta, tai statytojo – plunksnomis sparnuose. Dėl jų labiausiai verta stengtis, nes nieko nėra nuostabesnio, nei pakylėta dvasia, kviečianti drauge skristi kitus.

-                            –  Va,  – tariau, geronoriškai paduodama jam akmenį, – pastačiau ten bokštą, gali į jį mesti.  

Jis metė, bet nepataikė.

-                           –  Visai netoli nukrito, – liko patenkintas savimi.

       Antrą kartą mesti nespėjo: bokštą nugriovė stiprus vėjo gūsis.

-                           –  Oho, kaip pučia! – sušukau gaudydama nuo žemės kylantį paklotą. – Tuoj pakilsim į orą!

-                            –  Akmenimis prisispausk, - patarė jis, šyptelėjo ir apsivertė ant kito šono.

Radinys

Sunku apibūdinti žodžiais poveikį, kurį man turi jūra: leisdama akims klaidžioti po bekraštį horizontą, atstačiusi veidą vėjui, klausausi monotoniškos bangų mūšos ir kažkas viduje tarsi atsiriša. Kvėpuoti tampa lengva, tarsi krūtinės niekas nebeslėgtų, galiu net bėgioti šlapia pakrante, kartais pratrūkdama garsiai cypti ar kvatoti, kai šaltas vanduo aptaško nuo saulės įkaitusią odą. Nebesinori nieko planuoti, prognozuoti, mintyti, o tik žarstyti smėlį, statyti pilis ar ieškoti įvairiaspalvių akmenėlių, iš kurių būtų galima krauti bokštus.

Prieš keletą metų, kai švenčiau savo gimtadienį, o taip dažniausiai nutinka vasario pradžioje, ėjome pasivaikščioti pajūriu ties Olando kepure. Tądien, subridę į vandenį, vyrai graibštais ieškojo gintaro. Buvo saulėta, bet labai šalta, į krantą pūtė žvarbus ir sūrus vėjas. Gal todėl man tie žmonės atrodė tarsi burtininkai, mojantys savo stebuklingais įrankiais, kad nuramintų įsisiautėjusias bangas.

Kai vienas vyras išlipo į krantą ir patraukė link jo laukusios moters, priėjome pasmalsauti jo radybomis ir mes. Iškratęs žolių pilną tinklą, žmogus pasilenkė ir pamakalavęs ranka kažką užčiuopė. Nuo vėjo įraudusiame veide pražydo šypsena ir jis staiga atsitiesė, atkišęs kažkokį keistą nemenką daiktą. Pakratė jį, pavartė ir šiek tiek nusivylęs konstatavo, kad tai – ne gintaras. Iš pirmo žvilgsnio man tas radinys pasirodė panašus į nedidelį aulinį batą rantytu padu, tik toje vietoje, kur turėjo žiojėti aulas, buvo pilna kažkokių smailėjančių darinių, panašių į ragus.

Vartėme visi tą daiktą rankose, spėliojome apie jo kilmę ir paskirtį, stebėjomės ir juokėmės. Net pabandėme susiderėti dėl kainos. Deja, tas nežinomas daiktas pasirodė per brangus radėjui, tad grįžome mudu namo nieko nepešę, tik su neišdildomais įspūdžiais apie keistą nuotykį.

Man kartais atrodo, kad gintaru ir kitomis gėrybėmis jūra mums atlygina už jai paaukotas mintis, sumaištį, liūdesį, ir kitą vidinį turinį, virtusį našta. Gal bangų išplaktas iš mūsų vidaus, jis telkiasi kažkur pačiame jūros dugne panašiai, kaip kadaise spygliuočių sakai, kad vieną dieną išplauktų į krantą, pavirtęs tauriu mineralu ar kitais lobiais?

Ką tuomet tokio jūrai atidavė gintaro ieškojęs vyras, jei jūra jam padovanojo tokį neįprastą daiktą, kuris, kaip vėliau paieškojusi internete sužinojau, pasirodė besąs mamuto krūminis dantis? 

Akmuo užantyje

Vieną dieną tiesiog pavargome nuo nuolatinio vandens šulinyje stygiaus ir nusprendėme investuoti į gręžinį. Nepigus tai buvo malonumas, tačiau būtinas gyvenimo kokybei ir ramiai galvai, ypač žinant, kad netoliese gyvena kaimynai, kurių gamtiniai reikalai atliekami į senovines išvietes. Slapstyk šito reikalo neslapstęs, o aromatai vis tiek išduos tiesą.

Taip ir gavosi, kad kelias dienas mūsų namuose gyveno tikrų tikriausias geologas. Tiesa, jis negyveno po mūsų stogu, mat atvyko ne tik su kolega ir įspūdingais įrengimais, bet dar ir atsivežė savo namelį. Tarsi koks sraigė. Tūnodavo jie ten sulindę vakarais, o pro nedidelius langelius laukan liedavosi jauki šviesa ir garsus juokas.

Atėjus ankstyvam rytui, jie imdavo gręžti. Procesas atrodė ilgas, monotoniškas ir užburiantis. Kartais pati save pagaudavau užsižiūrėjusią į tą veržimąsi gilyn, link vandeningo sluoksnio. Jie vis ilgino ir ilgino grąžtą, šis vis sukosi ir sukosi, o mes vis prašėme dangaus, kad kelyje nepasitaikytų koks milžiniškas riedulys, dėl kurio visą procesą tektų pradėti iš pradžių.

Rieduliai geologą labai domino. Lietuvos gyventojai ir šiaip turi keistą ryšį su akmenimis, kurį man padėjo įžvelgti vienas linksmas suomis, laisvalaikiu užsiimantis orientavimosi sportu (tai toks nemažai laiko užimantis bėgiojimas po gamtą savo noru, pagal žemėlapyje sužymėtas vietas). Jis pasakojo, kad kartą dalyvavo varžybose Lietuvoje ir venas iš trasos punktų buvo pažymėtas prie akmens. Lakstė žmogus, ieškojo to reikšmingo riedulio, kol surado, jo manymu, visai nedidelį akmenėlį, pro kurį būtų tiesiog prabėgęs ir dėmesio neatkreipęs. Mat didesnių egzempliorių net pas jį patį sode, Suomijoje, galėtum rasti. Tačiau tai, kas yra įprasta Suomijoje, o milžiniškų uolų ir riedulių ten – devynios galybės ir visur, nebūtinai yra įprasta Lietuvoje. Mat mūsų šalies gyventojai akmenis net perka, kad papuoštų jais savo sodus.

O kad rieduliai domina geologą – visiškai natūralus dalykas. Todėl, kai susėsdavome prie vieno stalo vakarienės, girdėdavome daugybę pasakojimų apie žemės gelmes, riedulius, gręžinius ir jo ramų gyvenimą vienkiemyje, kurio sodą puošia daugybė akmenų iš visų Lietuvos kampelių, kuriuose žmogus yra šiaip lankęsis ar gręžinius rausęs.

Būtent šiuo tikslu, prieš išvykdamas, jis dingo šalia esančiame miškelyje ir, net sulinkęs nuo svorio, užantyje parsivilko nemažą akmenį, kurį ketino parsigabenti namo.

-          Pas jus čia yra labai gera energija, - tarė jis šypsodamasis. – Parsivešiu jos šiek tiek sau.

Jau nepamenu istorijų, kuriomis dalinosi geologas. Atmintyje liko tik nuolatos besišypsantis jo veidas, skaidrios akys ir nuo įspūdingo stoto sklindantis gerumas. Savo darbą jis dirbo labai nuoširdžiai, linkėdamas, kad gręžinys būtų geras ir vanduo skanus. Gal todėl taip ir nutiko? Gal todėl šis vanduo numalšina troškulį taip, kaip joks kitas?

Man atrodo, kad pasiimdamas atminčiai akmenį iš mūsų miško, geologas paliko daug daugiau savosios geros energijos mums, nei pasiėmė mūsiškės. Taip jau kartais būna, kad net akmuo užantyje yra geras dalykas.                       

Vagystė

Toks keistas man atrodo žmogaus poreikis viską apibrėžti. Ypač, kai bandoma apibrėžti dalykus, kurie neturėtų būti kažkieno kito reikalas. Man regis, šis poreikis žmonėms kyla iš nenumaldomo gyvuliško noro rungtis tarpusavyje, o tam, žinia, reikalingos bendros taisyklės. Keista visa tai, kai pagalvoji: atrodytų nuo tų nuolatinių konkursų ir gebėjimo atitikti apibrėžimą priklausytų gyvenimo laimė. Kita vertus, gal ji ir priklausytų, jei ją kas nors taip apibrėžtų.  

Pastaruoju metu mano akiratin vis dažniau patenka diskusijos apie tai, kas išties turėtų būti vadinama šeima. Nuomonę šiuo klausimu turi visi ir tai natūralu, nes šis žodis – šeima – priklauso visiems, todėl gali būti visų laisvai suvokiamas. Tačiau dėl tokio neapibrėžtumo daliai žmonių kyla baisus diskomfortas, mat jie nebežino, kokiu pagrindu reikėtų rungtis tarpusavyje dėl teisingiausiojo ar normaliausiojo vardo. Gal dėl to vis atsiranda pastangų apibrėžti tai, kas, išties, yra labai asmeninis žmonių dalykas. Tačiau niekuomet neužtenka kažko vien apibrėžti, mat kol neatimsi iš kitų žmonių laisvės vartoti žodį pagal savo suvokimą, kol neprimesi savojo riboto supratimo kitiems, tol negalėsi būti visiškai tikras savo pranašumu.  Bėda ta, kad nuo to momento, kai kažkas pagaliau yra galutinai apibrėžiama ir, galiausiai, įtvirtinama kokiame nors dokumente svarbiu ir skambiu pavadinimu, įvyksta savotiška žodžio vagystė, todėl šis iš svarbaus simbolio pavirsta paprasčiausia etikete. Kitaip ir neįmanoma, nes apribojimas savaime reiškia atėmimą, o ne pridėjimą.

Pamenu, prieš keletą metų mano namuose lankėsi ponia su nesibaigiančiais gyventojų apklausos lapais. Ji vis klausė mano nuomonės apie tai, kaip aš suvokiu „šeimą“, o kuo daugiau atsakymų girdėjo, tuo daugiau nuostabos jos veide matėsi.  Prieš išeidama dar pasakė, kad man tikriausiai paskambins iš jos agentūros, kad įsitikintų, jog aš išties pateikiau savo atsakymus, o ne ji pati – „interviuotoja“, kaip ji man tuomet prisistatė – išsigalvojo. Ir ji buvo teisi. Jie man paskambino, kad įsitikintų.

O mane, šiaip jau, stebino jos nuostaba. Mat man šeima visuomet reiškė visas mano artimas ir mylimas būtybes, susijusias su manimi kraujo ryšiais ir gyvenimo patirtimis. Tai – žmonės, kurie mane augino fiziškai ir dvasiškai, žmonės, prie kurių augimo prisidėjau aš, žmonės, kurių nemačiau daugybę metų, kurių jau niekada nebepamatysiu, tačiau visuomet jaučiau ir jaučiu šalia. Tai ir mano gyvūnai, nes esu už juos atsakinga, nes be jų nesuvokiu savo dabartinio gyvenimo, nes esu jiems gyvybiškai reikalinga. Šis svarbus žodis man neturi jokių aiškių ribų ar formos, tik iš pačios sielos gelmių išplaukiantį suvokimą, kad jei jau reikėtų brėžti ribą, tai ji turėtų būti kuo toliau, kuo labiau viską apimanti, kad už jos netyčia kažkas neliktų pamirštas. Todėl, kai girdžiu tokį siaurą apibrėžimą iki sutuoktinių poros ir jų atžalų, mane apima gilus liūdesys. Mat taip durys užtrenkiamos visiems, kas lieka už trijų ar keturių (...) žmonių grupelės ribos.  

Kuo bloga niekaip nesuvaržyta šeimos sąvoka? Ar nuo to neapibrėžtumo mus ištiks pasaulio pabaiga? Ar staiga į mūsų trapią planetą rėšis meteoritas, jei išdrįsime šeima vadinti vienišą mamą su vaikais, anūkus ir juos auginančius senelius,  niekada tėvystės džiaugsmų ir vargų nepatyrusią porą, nebūtinai sutuoktinių ir nebūtinai vienos lyties? O kas, jei save ir visą ją supančią gyvybę šeima vadins atsiskyrėlio gyvenimą pasirinkusi ūkininkė, daugiau meilės ir supratimo sulaukusi iš savo auginamų gyvūnų, nei savo artimųjų? Ar nuo šito kažkam kitam taps sunkiau gyventi, susvyruos jų pačių šeimos idilė? Ar staiga visi nebemokėsime gyventi ir akimirksniu neteksime savo pamatinių vertybių?

Kodėl ta šeima, kuri pagal mūsų visų Konstituciją yra visos valstybės pagrindas, staiga turi tapti tik sutuoktiniai ir jų vaikai? Kas bus visi tie, kurie nesutelpa į šį siaurutėlį apibrėžimą? Kad ir sutuoktinių gimdytojai, kuriems šeimos apibrėžime vietos nebelieka. Kodėl tas valstybės pagrindas turėtų būti pastatytas iš tokių smulkių akmenėlių? Galiausia, kam reikia siaurinti ir priešinti, kai galima plėsti ir įtraukti?

Žinoma, jei žmogui reikia žinoti, kad jis yra normalus, jis būtinai ras būdą tam savo normalumui patvirtinti. Net jei tam reikės pavogti žodį, ar pasityčioti iš visko, kas pačiam, dėl elementaraus ribotumo pasirodys nenormalu.

Taigi, jei labai reikia, nusipirkite kreidos ir apsibrėžkite. Arba, kaip dabar yra labai madinga, susirašykite savo pačių apibrėžimus ant savo namų sienų ir jų laikykitės. Suprantate, net jei pavogsite iš kitų žodį ir jį apibrėšite pagal savo ribotą suvokimą, pasitenkinimas dėl pergalės greitai išblės. O tuomet liks tikrovė, kurioje būsite pati teisingiausia ir normaliausia šeima iš labai riboto žmonių skaičiaus ir kurioje jums patiems nebeliks vietos, kai sutuoktinis išeis ar vaikai užaugs. Taigi, norėdami kuo siauriau apibrėžti šeimos sąvoka, jūs pasmerkiate save neišvengiamai jos netekčiai.

Taip jau yra gyvenime, kad žmogus susivokia tik netekties ištiktas. Gal ir siekiantiems apsiriboti, apsistatyti sienomis, apsibraukyti stebuklingomis formuluotėmis ir laimėjusiems milijoną ginčų dėl teisingiausio gyvenimo būdo staiga ateis supratimas, kad laimė nepriklauso nuo apibrėžimų. Tai yra toks logikai nepasiduodantis dalykas, kurio daugėja dalinantis ir atlapojus savo namų ir širdies duris.

Kai moterys moterims - budrienės

Štai ko visai nesitikėjau, kad po „Eurovizijos“ išsivystys diskusijos apie vyresnio amžiaus moteris scenoje ir TV ekrane. Petra Mede ir Lee Lin Chin – apie šias dvi ryškias asmenybes užtikau elektroninėje erdvėje labai negražių „nuomonių“, kurias dažniausiai žarstė pačios moterys. Kažkam, o tikriau – „Delfi“ portalo redaktorei p. Budrienei, publikos numylėtinė Petra Mede pasirodė „baisoka“, o jos suknelės – storinančios. Dar kažkam pasirodė nemalonu žiūrėti į Australijos balus paskelbusią Lee Lin Chin – žurnalistę, TV laidų vedėją, mados ikoną ir labai spalvingą asmenybę, žinomą visame pasaulyje.

Žinoma, šioms dviem labai garsioms moterims tokios nuomonės – nė motais. Taip būna daugumai pagaliau proto brandos sulaukusių žmonių. Juk aišku, kad nuomonė teatspindi ją išsakančiojo nuostatas, vidinę būseną, išprusimą, išsiauklėjimą, kompleksus, baimes ir pan. Taigi, reikšdami nuomonę pasipasakojame patys apie save.

Bet kaip čia taip gaunasi, kad esame tokios bjaurios vienos kitoms? Dar suprantu, kad kai kurie toliau gyvuliškų instinktų nesugebėję pažengti vyrai mus taip vertina. Bet kodėl taip elgiamės vienos su kitomis?

Apie mano nedažytus plaukus neprašytą nuomonę dažniausiai girdžiu iš moterų. Vyrai paprastai pasidomi kodėl nedažau plaukų ir priima mano atsakymą nepiršdami savo nuomonės. Moterys būna arba už, arba prieš. Viduriukas pasitaiko retai. Būna labai juokinga, kai skirtingos nuomonės susiremia man girdint. Tarsi nuo tų diskusijų rezultato priklausytų, ar liksiu žila, ar nusidažysiu plaukus priimtinesne ponioms spalva.  Kartais jos net pasako, kokia mano plaukų spalva galėtų būti. O aš jau nebesakau, ką jų nuomonės pasako man apie jas pačias ir jų vidines baimes. Tik viliuosi, kad jos pačios kada nors savęs paklaus:

Kodėl taip bijome senti? Nes gražus – tik jaunas ir liaunas kūnas? Ar ne pačios esame kaltos, kad tikime tokiais kliedesiais ir jais vadovaujamės?

Kaip gali suknelė storinti liekną moterį? Gal taip gaunasi, kai pati nuomonės reiškėja turi baimių dėl savo svorio?

Kodėl vienas moteris vadiname gražuolėmis, o kitas – baisokomis? Čia tam, kad pačios pasijustume geriau, nes tikime esančios kažkur per vidurį? Maždaug – normalios?  

Anokia čia laimė taip savęs pačios nemylėti, kad imtum kritikuoti visas kitas, įžvelgdama jose savo pačios kompleksus. Tokių bėdų nepaslėpsi nei po makiažu, nei po skambiomis pareigomis.

Per savo nelabai ilgą ir nelabai trumpą gyvenimą, o ypač – praėjusį penkmetį, sužinojau, kad laimingiausias yra tas žmogus, kurio laimė visiškai nepriklauso nuo aplinkinių nuomonės. Dar didesnė laimė ištinka tuomet, kai liaujamės iš savęs reikalauti neįmanomų dalykų ir tiesiog leidžiamės paskui savo svajones, kokios jos bebūtų.

Todėl linkiu visoms rečiau turėti nuomonę ir dažniau būti laimingoms. Laimingoms tarp laimingų moterų. 

Skausmas

Šiandien pagaliau yra ta diena, kai man beveik nebeskauda. Po beveik trijų savaičių nuolatinio sąnarių skausmo dėl alergijos viskam, o gal net pačiam gyvenimui, pagaliau šiek tiek atlėgo. Vaikštinėjau šiandien po sodą, parką, mišką ir džiaugiausi tuo lengvumu dėl galėjimo naudotis savo kūnu be jokių pastangų ir kentėjimo. O pastarojo buvo daug, o kai kuriomis dienomis net šiek tiek per daug tokiam nelabai didelio stoto žmogui.

Šitas pavasaris iš manęs pareikalavo nemažai: jei prieš trejetą metų supratau, kad geriausia prie braškių lysvės nesiartinti, o užpernai dėl didelės širdgėlos dar ir su astma susidraugavau, tai šiemet ankstesnės bėdos tapo praktiškai nebeaktualios, mat linksmina naujas repertuaras – egzema per visą veidą ir nuolatinis skausmas.  Ne, aš nesiskundžiu. Viskas yra pakankamai gerai, jei turi kantrybės, vaistų ir geros kosmetikos. Ir aš labai dėkinga, kad mano sveikatos problemos yra tokios menkos. Tiesiog kartais, kai ištinka didelis sunkumas, net optimisto stiklinė staiga ima ir apsiverčia aukštielninka, o joje net tos pilnos pusės nebelieka.

Manoji taip padarė praėjusią savaitę, kai staiga visi pliusai pavirto minusais. Neilgam, tačiau turėjau trumpam galimybę suvokti, kaip jaučiasi pesimistas savo pasaulyje. Užuojauta jums, nežinau, kaip jūs taip galite gyventi. Man užteko kelių valandų tos juodos nevilties ir netikėjimo, kad instinktyviai imčiau pati save traukti lauk. Man net nesvarbu, kiek toje stiklinėje ir ko tebuvo likę, gal vos keli lašai kantrybės, bet priverčiau juose įžvelgti net ne pusę, o visą pilną statinę visokio gėrio.

Tai nebuvo vienintelė mano pamoka. Nuostabiausias dalykas tas, kad vos prasitariau kitiems apie savo būseną, tuojau sužinojau, kad didžioji dauguma mano mylimų žmonių šiemet kenčia nuo visokio pobūdžio alergijų. Net tie, kurie anksčiau niekada nebuvo alergiški. Pasirodo, kad nesi toks jau vienas ir unikalus, kokiu save kartais esi linkęs laikyti. O kai pasidalini bėda, tai ir pagalba ateina. Jau nekalbant apie palengvėjimą suvokus, kad esi suprastas ir mylimas. Na, gal išskyrus tuos atvejus, kai prilimpa koks nors gudrutis, kuris nieko apie tavo bėdą nenutuokia, bet tikrai nuo jos yra išsigydęs ir tiksliai žino, kaip ką reikia daryti, nors, tiesą pasakius, nežino nieko tik labai nori pabūti svarbus. 

Tai štai. Skausmas po truputį dingsta, o dėl veido – bala nematė, kad tik neskaudėtų. Svarbiausia, kad pagaliau galiu džiaugtis staigiai bundančia gamta ir net fotografuoti. Nes dabar už lango – tikras Edenas.

Štai tatai kokia ironija: nubundi vieną dieną rojuje ir suvoki, kad esi jam alergiška. Nors nėra jau taip blogai, kai pagalvoji, mat galėjai visai nenubusti. 

Pavasaris be rotveilerio

Rodos, kai iš kaimo buvo išvežtas agresyvusis rotveileris, viskas šiek tiek aprimo. Ne, gyvenimas čia niekuomet nesustoja, o ramybės dabar ypač nedaug, mat į mišką ir sodus grįžę giesmininkai plėšia melodijas nuo saulės patekėjimo iki laidos, tad panašiu ritmu gyvena ir vietiniai žmonės: visi kruta, tvarkosi, sėja, auksaspalvių pienių galvas guldo.

Keista, kai pagalvoji, tačiau rotveilerio užpuolimai dabar jau atrodo tarsi niekuomet neįvykę tikrovėje sapnai. Tarsi pamokos, kurias išmokus ir įsisavinus, pradedi nebegalvodamas įgytas žinias taikyti praktikoje automatiškai, nors visai nebeprisimeni, kad kažko panašaus mokeisi. Man šiek tiek liūdna ir vis dar neramu, kai pamatau pro šalį kiūtinantį p. Ričardą.  Labai tikiuosi, kad jo namuose neauga naujas rotveileris. Bet, greičiausia, taip nutiks, nes toks jau yra nuo priklausomybių kenčiančio žmogaus gyvenimas, kai privalai visiems įrodyti savo tariamą stiprybę, kurios išties taip stipriai stinga, kad net negali atsispirti buteliui.

Visa šita rotveilerio užpuolimų istorija, kuri mūsų kaime tęsėsi porą ar trejetą metų, asmeniškai man truko daugiau nei keturis mėnesius. Bandžiau domėtis, kaip baigėsi prieš tai buvę užpuolimai: vieno atvejo baigties niekas nežinojo, kito – baudomis ir žalos atlyginimu, o dar net kelis kartus žmonės visai niekur nesikreipė. Paklausus, kodėl niekam nesiskundė, jie paprastai sakydavo, kad niekas nieko vis tiek nepadarys.

Ir aš juos puikiai suprantu: šuns užpuolimas trunka vos kelias akimirkas, o problemos išsprendimas – net kelis mėnesius. Ir absoliučiai niekas kaime nevyksta taip automatiškai, kaip, tarkime, sostinėje. Pas mus reikia viskuo domėtis, kontroliuoti procesą pačiam ir raginti atsakinguosius asmenis imtis veiksmų. Pasiseka, jei tenka susidurti su kompetentingais pareigūnais ir tarnautojais, pasiruošusiais padėti ir ieškoti geriausio sprendimo. Tačiau, deja, tokių žmonių kabinetuose tėra vienetai. O kiek visokių dvejetukininkų sėdi kitame laido gale ir aiškina, kad niekas nieko nedarė ir nedarys, nes jiems nepriklauso? Pasiseka, jei dar iš viso aiškina, o ne šiaip sau raštą atsiunčia, kuriame prirašyta visokių nebūtų dalykų.

Nenuostabu, tuomet, kad žmonės praranda bet kokį tikėjimą ir norą stengtis dėl savęs ir kitų. Dažniausiai valdžia ir jos institucijos gyvena kažkokiame paraleliniame pasaulyje, sudarytame iš begalinių koridorių labirinto. Ten, už kiekvienų uždarų durų slepiasi nenusakomo amžiaus griežtaveidžiai ponai ir ponios, būtinai priversiantys nelaimėlį interesantą pasijusti beverčiu kliuviniu, kuriuo nesunku atsikratyti išpylus mintinai iškaltą kokį nors sunkiai suprantamą teisės akto tekstą. O kur dar visi tie skyrių, skyrelių ir pareigų pavadinimai, turintys dar labiau bauginti jokio pavadinimo, išskyrus nuosavą vardą ir pavardę, neturintį eilinį pilietį.

Argi nekeista, kad terminą „valstybės tarnautojas“ dauguma taip besivadinančių sieja ne su tarnyste žmogui, o būtinu savęs iškėlimu virš visų, kurie taip nesivadina? Štai viena mokesčių inspektorė kažkada aiškino, kad ji atstovauja valstybę ir parodys mums mūsų vietą. Aš iki šiol bandau suprasti, kaip žmogui gali taip susimaišyti protas, kad jis staiga imtų taip atvirkščiai žiūrėti į pasaulį. Net nebandysiu suvokti, kur tos keistos moters galva yra mūsų mistinė vieta ir kodėl mums būtinai reikia ją žinoti, ar kodėl kiekvienas su ja susidūręs žmogus būtinai turi jaustis valstybės, kuriai ji tarnauja, priešu.

Todėl man ši mažytė liūdna pergalė prieš gerokai už mane daugiau sveriantį žvėrį ir jo nedažnai adekvačiai aplinką vertinantį šeimininką, kaip ir pergalė prieš abejingumą ir nenorą išspręsti problemos, yra didelis žingsnis mažai bendruomenei, kurioje dabar dauguma ne tik lengviau atsipūtė, bet ir pasijuto galintys truputį daugiau, nei galvojo.  

Badytojo Dangun Bermudai

O virš kaimo vėl nušvito pilnatis. Kad ir kaip tai atrodo keista, kad ir ne karta savo akimis regėta ir savo kailiu patirta, lunatikų – Mėnulio žmonių – elgesys mane vis tiek labai stebina. Rodos vos išsprendėme vieną bėdą su agresyviu rotveileriu, o dabar neduoda ramybės kita – oranžiniai taškai. 

Tiksliau – žmogus, kuriam tie taškai pradeda vaikštinėti kaskart, kai naktį užvaldo balkšva šviesa.

Tiesa, istorijoje apie nesveiką p. Ričardo meilę savo augintiniui, Žemės palydovo poveikis jautrių žmonių psichikai pasitarnavo padėdamas riebų ir galutinį tašką: žmogus tiesiog eilinį kartą užgėrė ir nebesugebėjo toliau vykdyti savo nelabai gudraus, be veiksmingo plano, leidusio beveik du mėnesius visus vedžioti už nosies ir neatiduoti konfiskuoti pasmerkto žvėries. Nieko ypatingo p. Ričardas nedarydavo. Tiksliau – jis visai nieko nedarydavo, net durų. O šį kartą, akivaizdu, alkoholis pakišo šiam paprastam planui koją. Nemačiau, kaip vyko pati konfiskacijos procedūra, kurioje dalyvavo ir policijos pareigūnai, ir UAB X darbuotojas, tačiau mane patikino, kad šuns kriukis yra baigtas. Bėgiok laisvas ir laimingas amžinosios medžioklės plotuose, žvėrie. Lai tau niekuomet nebestinga tikros meilės ir maisto.

Ta proga vakar abudu su Makseliu visiškai ramūs apėjome įprastus miško takus. Ypač dosnus pavasaris šiemet: pirmiausia miško paklotę gausiai nubarstė mėlynais žibuoklių žiedais, paskui – baltažiedžių plukių, o dabar dar ir geltonžiedės pastarųjų seserys pražydo. O kur dar violetinės rūtenio taurelės ir ryškiaspalvės vištapienės?  Tyloje girdisi kaip traška sprogstantys pumpurai, išsivynioja lapai, į šviesą tiesiasi ievų ir klevų žiedynai. Visas šitas grožis pakylėja dvasią net nelabai šiltą dieną, o jei dar pro debesį nušvinta saulė, žiūrėk ir koks žvejys apsimuturiavęs prie upės atsliūkina.

Deja, ne visi geba džiaugtis pavasariu. Eidami namų link, vėl pamatėme žmogelį, kuriam kiekvieną pilnatį kyla bėdų dėl vaikštinėjančių sklypo riboženklių. Apskriti ir ryškūs yra pastarieji, it pati Mėnulio pilnatis. Dar gi badantys akis iki pat sielos gelmių, keliantys nerimą ir budinantys pirmykščius kovos dėl teritorijų troškimus. Jei prieš kiek laiko žmogelis badydamas pirštu dangum man aiškino žinąs, kurioje vietoje palydovas rodo tikrąją oranžinio taško vietą, tai šį kartą jis tiesiog piktas vežiojo po sklypą žvyrą ir pylė ant eglučių. Ten pat, kur per praėjusią pilnatį sodino nuo akmenų nuluptas samanas.

Žinia, darbas gydo, tad duokdie žmogui sveikatos sodinti ir pilstyti, kad rečiau dangun žiūrėtų, palydovų rodmenis nujausdamas.  

Pats įdomiausias dalykas šioje Badytojo Dangun istorijoje yra tai, kad nei taškai, nei pats sklypas žmogui nepriklauso, mat yra valstybės nuosavybė. Niekada ir nepriklausė, net prieš metus, nors apie tuomet nudirbtus darbus man jis daug pasakojo: kaip jis tvarkė laužavietę, kurioje kaimynė sudegino šakas, nors išties ją sutvarkė visai kitas žmogus; kaip jis savo sklype pjovė pienes, kurias išties neapsikentęs pūkų nušienavo jojo kaimynas, kurį dalgiu mojuojantį mačiau savo akimis ir net pakalbinau, ar negaila tokį grožį naikinti.

Gal sutapimas, bet tas sklypas su per pilnatį vaikštinėjančiais taškais yra trikampio formos. Kaip koks vietinis Bermudų trikampis, kuriame dingsta logika ir atmintis. Badytojas Dangun net skundžiasi visokioms instancijoms, kad tikrintų vykstančią netvarką. Bet pastarosios tik gūžčioja pečiais, mat nesupranta, kokiu pagrindu kažkoks žmogus nori tikrinti svetimo sklypo ribas ir kodėl tie taškai turėtų vaikščioti. 

Su žmonėmis, žinia, nėra taip lengva kaip su šunimis. Ypač tais, kuriuos smarkiai veikia balkšva naktinio dangaus kūno atšvaito šviesa. Todėl šiandien, tarsi tikra Dievo malonė iš dangaus krinta sniegas, dengdamas po savimi viską, net ryšiai oranžinius riboženklius. Gal nelaimėlis Badytojas Dangun bent pusdienį pabus ramus, nes kai nieko nematai, tai ir širdies neskauda.

Šventas naivumas

Kai kovo 8 d. Savivaldybės administracijos administracinė komisija priėmė sprendimą konfiskuoti p. Ričardo rotveilerį, pajutau viltį, kad pagaliau visi galėsime atsikvėpti lengviau, mat kaimynystėje nebeliks agresyvaus šuns, puldinėjančio žmonės ir žudančio mažesnius šunis. Kai tąkart pasakodama komisijos ponams ir ponioms apie savo išgyventus užpuolimus mačiau empatijos apraiškas jų galvų kraipymuose, o užsiminus apie paupyje nuolat žaidžiančius kaimo vaikus – siaubą dėl galimos nelaimės, maniau, kad pagaliau susikirto paraleliniais pasauliai: tas, kuriame mūsų kaimo žmonės yra priversti gyventi nuolatinėje parengtyje gintis ir tas, kuriame be jokių rotveilerių savo kabinetuose ir koridoriuose veikia visokius sprendimus priimantys ir įgyvendinantys pareigų vykdytojai.

Man buvo labai nuostabu, kad sprendimo vykdymas nebuvo įgyvendinamas nuo pat jo priėmimo dienos. Ypač, kai komisijos posėdyje dalyvavo ir pats p. Ričardas. Kai pagalvoji, jei pareigūnai su kokios nors gyvūnų priežiūros įmonės darbuotoju būtų iškart po posėdžio paėmę šuns savininką už parankės ir nuvažiavę paimti šuns, jau antras mėnuo kaip gyventume be niekam nereikalingos įtampos. Būtų palaikę šunį porą savaičių, kol baigsis sprendimo apskundimo terminas, o tuomet... Na, tuomet užpuolikui būtų baigtas kriukis.

Deja. Man buvo paaiškinta, kad sprendimo vykdymas neįmanomas dvi savaites būtent dėl tojo komisijos sprendimo apskundimo termino. Ką padarysi, kaip daugelis mėgsta sakyti.  

O padarysi nedaug, ypač kai laiku nepadarai to, kas priklauso. Todėl ir susitikome vakar, akis į akį su kaip niekur nieko paupiu vaikštinėjančia trijule – p. Ričardu, rotveileriu ir kalyte. Štai taip. Nuo pat sausio vidurio, kai mane žvėris užpuolė pirmą kartą, vis dar nelabai kas pasikeitė.

Tiesa, vakar aš vis tik parašiau pranešimą policijai, bet paskambinęs pareigūnas man paaiškino, kad jei jau sprendimą konfiskuoti priėmė ne policija, tai ir vykdyti jį privalo ne policija. Aš jo neklausiau, kaip čia taip gavosi, kad rašiau pareiškimus policijai, o sprendimą priėmė savivaldybė, nors aš panašaus pageidavimo nebuvau išreiškusi nei raštu, nei žodžiu. Tik nuolat reikalavau, kad šuo būtų konfiskuotas. Bet dabar išeina, kad policijai nelabai rūpi, kad p. Ričardas vaikštinėja su šunimi, kuris jau turėjo būti konfiskuotas. Kaip ir vedžioja jam nepriklausantį šunį bei jį slepia. Jai tai būtų ne šuo, o, tarkim, šaunamasis ginklas, kuris jau turėjo būti konfiskuotas, o žmogus su juo taip laisvai vaikštinėtų, nejau ir tuomet tai nebūtų policijos reikalas?

Logika, žinoma, yra vienas dalykas, o visokios spragos popieriuose – visai kitas. Taigi, kaip pareigūnas ir patarė, paskambinau į savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių. Atsiliepęs skyriaus viršininkas nebuvo labai mandagus ir pokalbis man visiškai nepriminė viešosios tvarkos. Prikalbėjo jis man visokių galinčių papiktinti dalykų, į kuriuos sąmoningai nusprendžiau nereaguoti. Aišku, nereaguoti į frazes „kur aš tą šunį dėsiu, gal savo kabinete laikysiu“ ir panašiai, buvo nelengva. Vis tik prisikapstėme iki labai keistos nuomonės, kad jei jau Administracinė komisija pavedė darbą paimti šunį UAB X, tai ta firma šunį ir privalo konfiskuoti.

Va pavyzdžiui aš niekada nežinojau, kad Lietuvoje koks nors UAB gali užsiimti konfiskavimo veikla. Man kažkaip atrodė, kad tokie rimti dalykai vykdomi tik pareigūnų bei antstolių.

Taigi, paskambinau dar kartą į UAB X. Atsiliepęs darbuotojas man dar kartą pasakė, kad nieko padaryti negali, nes jo niekas į namus neleidžia ir šuns jam savanoriškai neatiduoda. Net nuvykęs su policijos pareigūnu jis nieko nepešė.

Tai aišku, kad nepešė. P. Ričardo vietoje ir aš sėdėčiau sau savo būste, kurio neliečiamumą garantuoja Konstitucija, ir špygas visiems pro langas rodyčiau.

Pagaliau susisiekiau su Bendrųjų reikalų skyriumi ir paprašiau pakvieti prie telefono atsakingą darbuotoją. Deja, ši ponia sirgo. Ta pati ponia, kuri labai lėtai rašo atsakymus į elektroninius laiškus. Kai atsiliepusios darbuotojos paklausiau, kas pavaduoja sergančiąją, ši rėžė – niekas. Teko paprašyti skyriaus viršininko telefono numerio. Šis atsiliepė, išklausė manęs ir paaiškino, kad dabar nieko nežino, bet pirmadienį, kai grįš dabar serganti darbuotoja, viską išsiaiškins ir man paskambins. Taip jau yra, kad penktadienio popietė yra toks metas, kai niekas nieko padaryti negali. Gaila, kad p. Ričardas ir rotveileris savo darbų nedirba pagal savivaldybės darbo laiką.

Taip, praleidusi beveik keturias savo ne taip jau ir pigiai vertinamo darbo laiko valandas, pasidariau labai liūdnas išvadas apie savo šventą naivumą ir begalinį tikėjimą žmonėmis.

Tik štai man atrodo, kad aš vis tik nueisiu pas poną Merą, nes man labai įdomu, ką jis galvoja apie štai tokį savo darbuotojų darbo efektyvumą ir gyventojų gyvenimo kokybę. Tai yra, ką jis apie tai galvos, kai apie tai sužinos, nes akivaizdžiai dar nieko apie tai nežino. 

Nepageidaujami dežavu

Kai šiandien priėjome užtvanką, nevalingai prisiminiau pirmąjį rotveilerio užpuolimą. Kad ir kokia drąsi tuomet atrodžiau ir jaučiausi, nors sugebėjau apginti save ir savo mažąjį bičiulį, antrasis susidūrimas su žvėrimi, kai priešai savo veidą kuo aiškiausiai regėjau žvėries dantis, padarė savo. Taigi, rankoje tvirčiau suspaudžiau pipirinį purškiklį.

Staiga, iš už kelio vingio išniro jaunas haskis ryškiai mėlynomis akimis. Be pavadžio, be antsnukio ir be šeimininko. Šūktelėjau, galvodama, kad žmogus tuojau išnirs iš kokių nors krūmų, tačiau niekas nepasirodė. Per saugų atstumą apėjęs mus su Makseliu, haskis sustojo ir, pabrukęs uodegą, įsistebeilijo į mane. Išgirdęs „fu“, nuleido galvą ir nubėgo kaimo link.

Gerklę užspaudusi įtampa, rodos, turėjo atlėgti, bet neatlėgo. Kol ėjome toliau ir aš visaip bandžiau atsipalaiduoti, Makselis vis stabčiojo, dairėsi aplink ir traukė mane eiti namo. Ir štai tada, pro krūmus, visiškai ten pat, kaip ir kovo 7-ąją dieną, kai buvau pirmąkartą priversta bristi į šaltus Ventos vandenis,  pamačiau ateinančius p. Ričardą, jo rotveilerį į mažąją kalytę.

Štai taip, lyg niekur nieko, lyg niekada nebūtų buvę užpuolimų, Savivaldybės administracijos administracinės komisijos posėdžio ir sprendimo konfiskuoti rotveilerį, bei  policijos ir konfiskavimu užsiimančios bendrovės pastangų surasti p. Ričardą ir jo nelemtą šunį.

P. Ričardas atrodė blaivus ir gerai nusiteikęs, mėgavosi pavasarine saule ir gamta. O man vėl teko pulti žemyn, nuo skardžio ir pasiruošti bristi į vandenį, jei nelemtas šuva ištrauktų pavadį iš šeimininko rankų ir dar kartą mane pultų. Glėbyje laikomas Makselis drebėjo ir garsiai inkštė, jaučiau, kaip šaltas vanduo sunkiasi į batus.

Šiandien policijos ieškomas vyras man nieko nesakė. Tik tampydamas link mūsų besiveržiantį rotveilerį nuskubėjo tolyn. Man sunku suprasti, kas dedasi jo galvoje, žinant, kad jis nevykdo teismo sprendimui tolygaus Administracinės komisijos nurodymo ir slapstosi nuo pareigūnų. Akivaizdu, kad kitaip, nei rodo filmuose, slapstymasis nuo policijos nėra  toks jau ir sudėtingas dalykas.

Apima toks keistas bejėgiškumo jausmas, kai suvoki, kad mūsų teisėsauga nesugeba pažaboti vieno pažeidėjo, kuris, panašu, puikiai suvokia tokį sistemos neįgalumą. O man lieka tik džiaugtis, kad p. Ričardui šiandien nekilo noras mane pamokyti.

Kaip eilinis šeštadienis pavirto ypatingu

Kaip eilinis šeštadienis pavirto ypatingu

Skuosdama kiek kojos įkerta per mišką, pagalvojau: tikrai nesu tokios prastos fizinės formos, kaip man iš ryto besistaipančiai prieš veidrodį atrodė. Žinoma, su astma priverstiems draugauti žmonėms nėra patartina bėgioti po mišką pavasarį, kai visokie žydintys augalai dosniai į aplinką skleidžia alergenus. Tačiau ne savu noru ir ne figūros dailinti pasileidau tekina į miško tankmę, šokinėdama per nuvirtusius medžius ir išsikerojusius krūmus ten, kur joks takelis neveda.

O viskas prasidėjo taip, kaip mūsų namuose būna praktiškai kiekvieną dieną: prie manęs prisliūkino Makselis ir pradėjo giliai dūsauti, o kai suprato negausiąs dėmesio, ėmėsi sunkesnės artilerijos – labai tylaus inkštimo, dėl kurio ir gavo Kliokvarnio pravardę. Reikalas tas, kad jau buvo pusiaudienis, o tai paprastai reiškia vieną nepamainomą ritualą – kasdieninį pasivaikščiojimą po mišką. O tai, žinia, yra toks svarbus dalykas, kurio mažasis draugas neišmainytų į jokius pasaulio žaidimus ar skanumynus. Tiesa, tuos skanumynus jis mielai pirmiau surytų, bet paskui vis tiek tektų eiti pasivaikščioti.

Ėjome savo įprastais takais ir takeliais: Makselis kruopščiai dirbo uostinėjimo ir žymėjimo darbus, aš grožėjausi labiau mėlyna nei žalia miško paklote ir išsipūtusiais debesimis danguje. Taip ir būtume sau ramiai parėję be jokių nuotykių, mat nebuvo šiandien prie upės nė vieno miestiečio su picomis, vienkartiniais kavos puodeliais ir iš automobilio barškančiu baisiu triukšmu, kurio liežuvis neapsiverčia vadinti muzika. Net šašlykų niekas nekepė šalia sausut sausutėlio smilgų lauko. Nors gal todėl ir nekepė, kad prieš kelias dienas tyčia ar netyčia pernykštę žolę padegė, o dabar nelabai gražu savo sudedamose kėdutėse tuose nuodėguliuose sėdėti. Gerai, kad patys nesusidegino arba kaimo nesupleškino, kai pagalvoji.

Net žvejas joks šiandien nepasitaikė, nors paprastai jų ne vienas snaudžia ant kranto meškerę mirkydamas.

O kas šiandien ėmė ir pasitaikė yra retai, nors ir ne pirmą kartą mūsų miške sutinkamas dalykas: didžiulis, riebus, raudonkailis kiškis! Kai jis netikėtai liuoktelėjo krūmuose šalia senųjų kapinių, pamačiau tik ryškaus kailio kraštelį, tad pagalvojau, kad voverė nuo pušies nušoko. Tai mums – maža naujiena. Jos paprastai vėl įšoka į medį ir Makseliui, kol dar neišmoko po medžius karstyti, lieka tik apačioje piktintis dėl pūstauodegių nenoro bičiuliautis. Tačiau šį kartą tai buvo ne voverė ir supratau, kad mano šuo tai suprato anksčiau už mane: išsišiepęs iš laimės jis puolė vytis skuodžiančio ilgaausio. Nepadėjo jokios komandos, šaukimai ir maldavimai – lėkė mano draugas ir neketino sustoti. Taip ir nuskuodėm visi trys į miško tankmę: kiškis, Makselis ir aš.

Tas ilgaausis tikrai svėrė daugiau už mūsų entuziastingai nusiteikusį medžiotoją. Aš dar pagalvojau, kad Makseliui pačiam bus riesta, jei ilgaausis supras, kad gali apsiginti. Dar neaišku, kuris kurį vakarienei į namus parvilktų. Ačiū Dievui, šį kartą mums pasitaikė visai normalus kiškis žaliavalgis. Vieną akimirką, kai Makselis bėgo pro storą pušį, žvairys puolė už jos, šoko į šoną ir dingo krūmuose. Pametęs bėglį iš akių, Makselis kelis kartus šoktelėjo aukštyn, šuolyje patemdamas letenėles tarsi baleto šokėjas ir dairydamasis į visas puses, kol pagaliau pamatė pro krūmus atlekiančią mane. Tuomet jis prisiminė, kad neklausyti komandų negalima, pritūpė ir iš gėdos nukorė ausis.

Likusį kelią namo Makselis ėjo man iš paskos, nuleidęs nusikaltusį snukį į žemę. Kai pagaliau parėjome ir nusegiau pavadėlį, jis pažiūrėjo man į akis, atsiduso ir nuėjo į savo vietą. Praktiškai pats suprato savo kaltę ir nusibaudė.

-           – Gerai jau gerai, - pratariau ir pritūpusi leidau palaižyti sau veidą. – Juk ne kiekvieną dieną kiškis pasitaiko.

Ir tikrai, kai pagalvoji, galėjo tai būti pats paprasčiausias šeštadienis, o dabar gavosi visas kiškio vaikymosi nuotykis. Kaip dabar už tai pyksi. 

Kaip rimti reikalai tampa dar rimtesni

Ogi paskambinau šiandien UAB X ir paklausiau, kaip vakar sekėsi išieškoti iš p. Ričardo rotveilerį.  

Kaip ir buvo galima tikėtis, p. Ričardas pasislėpė. Niekas negali pasakyti, nes niekas nematė, ar jis prasidangino kartu su rotveileriu, ar tas vargšas žvėris vis dar tūno namelio rūsyje uždarytas. Bet, tikėkimės, kad taip nėra, nes lojimo nesigirdi. Žinoma, paprastai nesigirdi lojimo ne tik tuomet, kai namuose nėra kam loti, bet ir tuomet, kai namuose vis dar kažkas yra, nors loti nebegali. Tikėkimės, kad čia ne tas variantas.

Darbuotojas iš UAB X labai stebėjosi tokiu p. Ričardo slapstymusi. Jis bandė manęs klausti, ar tas žmogus yra sveiko proto. Mat visai gali būti, jei policijos pareigūnams nepavyks jo surasti dar bent porą kartų, mūsų kaimynas bus prisidirbęs iki baudžiamosios bylos. Atrodo, kad p. Ričardo laukia labai rimti reikalai.

Kaimynė svarstė, gal čia tiek vargo iš meilės didelės. Bet nepanašu man tai į meilę savo augintiniui, kurį galima laikyti prastame voljere nežmoniškomis sąlygomis, net per karščius ir speigą, ir šerti vien kaulais. Arba leisti naktimis lakstyti po kaimą ir puldinėti mažesnius šunelius ir niekuo dėtus praeivius.

Bet į nesveiko proto žmogų p. Ričardas taip pat nelabai panašus. Žinia, jis keistai juokiasi, kalbasi pats su savimi ir meluoja išsijuosęs. Bet kam nepasitaiko. Nebent visiems tiems, kuriems nebūdinga priklausomybė nuo alkoholio. Gal ir bus tame visas reikalas: kam balti arkliai, o kam ir visi rotveileriai.

Vienas yra geras dalykas žinoti, kad niekas neranda p. Ričardo ir jo rotveilerio: vaikštinėjam visi ramesni. Net gamtą fotografuojam. Nors vis dar esam viskam pasiruošę.  

Apie logikos reikšmę kojų darbui

Rotveilerio istorijoje užsimezgė naujas detektyvas: vyksta žvėries ir jo šeimininko paieška.  

Kadangi praėjo Administracinės komisijos sprendimo konfiskuoti p. Ričardo rotveilerį apskundimo terminas, nusprendžiau pasidomėti, kaip laisvai ir saugiai mes galime vaikštinėti po mišką, gerėdamiesi bundančiu pavasariu, ar galiu palikti lazdą, o vietoje jos neštis fotoaparatą ir fiksuoti visą šį grožį. Taigi, ar žvėris jau yra paimtas iš šeimininko ir ar bus jam netrukus baigtas kriukis?

Žinoma, man iki šiol yra visiškai neaišku, kodėl iš viso reikėjo laukti dvidešimt dienų prieš imantis veiksmų. Kai pagalvoji, juk kalba eina apie pripažintą pavojingu gyvūną, kuris per tiek laiko galėtų ne vieną žmogų sužeisti ar dar kelis nedidelius šunis papjauti. Logiškai mąstant, rotveileris turėjo būti paimtas sprendimo priėmimo dieną ir laikomas tas dvidešimt dienų savivaldybės žinioje. Štai taip logiškai mąstant, viskas būtų buvę daug paprasčiau, nes p. Ričardas buvo komisijos posėdžiuose, tad nebūtų galėjęs vengti sprendimo vykdymo: nuvažiavę būtų visi draugiškai pas jį į namus ir paėmę žvėrį.

Deja, ne viskas gyvenime vyksta logiškai. O logiškų procedūrų naudą įvertiname tik susidūrę su jų nebuvimo pasekmėmis.

Taigi, kalbant apie baigtą kriukį, vos baigėsi apskundimo terminas parašiau trumpą ir aiškų elektroninį paklausimą savivaldybės Administracinės komisijos sekretorei.  Atsakymo teko laukti visas šešias dienas. O tuomet savivaldybės darbuotoja mane maloniai informavo, kad pavedimas konfiskuoti gyvūną yra perduotas atitinkamai tarnybai UAB X. Negaliu atsikratyti nuojautos, kad gal jis todėl ir buvo perduotas, kad aš pasidomėjau. O gal taip ir turėtų būti, nes juk visi žino: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Šiuo atveju niekas neskendo, bet kas ten žino, kaip būtų baigęsi, jei būčiau bridusi į sraunius ištvinusios Ventos vandenis, kai susidūrėme prie užtvankos su trijule ( - p. Ričardu, rotveileriu ir kalyte) Administracinės komisijos posėdžių išvakarėse. Tąkart, pamačiusi juos ateinančius, pasiruošiau gynybos planą: bristi į upę bent iki juosmens, kad turėčiau pranašumą prieš žvėrį.

Gavusi atsakymą dėl konfiskavimo pavedimo, parašiau savivaldybės sekretorei paklausimą, ar pavedimas jau įvykdytas. Tai buvo prieš tris dienas. Panašu, kad jei ir sulauksiu atsakymo, tai nelabai greitai, o ypatingai didele kantrybe aš pasigirti negaliu. Todėl pasiskambinau į atsakingą tarnybą UAB X pati ir sužinojau, kad jos darbuotojas kaip tik yra atvykęs į policiją ir laukia pareigūno, su kuriuo ketina vykti pas mus į kaimą ieškoti p. Ričardo ir jo rotveilerio. Sakė vakare paskambinti, gal jau bus kas nors aišku, nors žmogus man atvirai pasakė jaučiąs, kad čia viskas nebus taip paprasta, kaip paprastai paprasta, kad būna. Mat ieškojo jis p. Ričardo registracijos adresu, bandė skambinti telefonu, bet nepasiekė jokių rezultatų.

Nujaučiu, kad tikrai nebus viskas taip lengva, nes jau kurį laiką palei upę nesimato jokių šuns ar p. Ričardo pėdsakų. Paprastai vaikštinėdamas miško ir paupio takeliais, p. Ričardas po savęs palieka šiukšlių: alaus skardinių, bambalių, sulčių pakelių. Eina ir sėja kaip kokias bulves. O pastaruoju metu nesimato jokios naujos šiukšlės. Tik tos, kurias savaitgaliais poilsiautojai iš gretimo miesto atvažiavę į krūmus suslepia. O šitos tai visai kitokios: salotos indeliuose, picų dėžės, duonos maišeliai, vienkartiniai indai ir dar daug ko ten yra, bet apie tai – kitą kartą.

O štai rotveilerio jau kurį laiką nematė ir kiti kaimynai. Kažin, kur p. Ričardas jį pradangino?

Kaip tik šią akimirką pro mūsų namus pravažiavo policijos automobilis. Panašu, kad nieko nepešę atgal į darbą važiavo UAB X darbuotojas ir pareigūnas. Nemažai, nujaučiu, bus darbo jų kojoms kol suras p. Ričardą ir jo augintinį. 

Pavasarinė snauda

Šiandien mane pakirto nuovargis. Mano atveju, tai – būsena, kai nuo taip vadinamo protinio darbo stipriai skauda visus raumenis, kaulus beigi visokius sąnarius. Panašiai būna, kai žmonės serga gripu, tik tuomet, prie viso to tariamo gėrio prisideda dar ir galvos skausmas. Manęs ši laimė taip pat šiandien neaplenkė – galvą skauda, tik šitas skausmas nepanašus į įprastą sopėjimą, kuris paprastai man kyla nuo per didelio galvojimo. Šitas konkretus skausmas kyla nuo minčių nebuvimo ir keisto tuštumo smegenyse jausmo. Tokia būsena yra labai panaši į tą, kuri užklumpa prieš pat užmiegant. O šiandien ji dar ir kažkaip sezoniškai specifiška, lyg į smegenis kas būtų pienių pūkų prikimšęs.

Ot jau tas pavasaris! Žiebė man šiandien galvon su visais savo saulės spinduliais, traškančiais pumpurais, žiedais baltais, mėlynais ir geltonais, ir visokių paukščių čiulbėjimu.

Bet panašu, kad šiandien ne aš viena tokia pavasario trinktelėta. Mačiau kaimynę, kuri panašiai svirduliavo po kiemą su skalbiniais, niekaip neapsispręsdama, kaip ir kur juos padžiauti. Galiausiai moteris atsisėdo, pasidėjo krepšį ant žemės ir atstatė veidą saulei. Būta tų skalbinių, kai pagalvoji.

Popiet, prie užtvankos su Makseliu sutikome dailiai apsirėdžiusią močiutę. Mūsų praeinančių net nepastebėjo, tiesiog stovėjo su nedidele puokštele žibučių ir žiūrėjo į tekantį vandenį galvą linguodama, tarsi medituotų.  Nesupratau, iš kur ji atkulniavo štai taip, lazdele pasiramsčiuodama, kai iki artimiausios autobusų stotelės bus bent keli kilometrai. Matyt, kad iš ten ir atkulniavo. Nusprendė po mišių gamta pasigrožėti.  

Tolėliau ant kranto snaudė žvejys. Panašu, kad ir žuvys darė tą patį, nes kibire nebuvo nė vieno kilbuko. Gerai, kad neknarkė žmogus, o tai būtų pro šalį srovės nešamų ančių pulkelį išbaidęs, nors net jos šiandien dideliu budrumu nepasižymėjo.

Net oras šiandien kažkoks trenktas: atokaitoje karšta, pavėsyje šalta, vėjo tai nėra, tai yra, saulės buvo daug, o dabar ėmė ir dingo. Dabar niaukstosi tarsi prieš lietų.

Kaupiasi gamta sprogimui, netrukus driokstelės... O kol tylu, einu - pasnausiu. 

Dalykai, kurių negalime pakeisti

Daug yra gyvenime dalykų, kurių negalime pakeisti. Kartais tie nepakeičiami dalykai sukyla tarytum milžiniškos bangos, prieš kurias kumšteliu nepamojuosi. Nors aš visuomet mojuoju ir bandau irtis kitur, negu vanduo neša, nes mano kovotojo prigimtis to reikalauja. Pasiirstau, pasibaru ir nusiraminusi susivokiu. O tada keičiu požiūrį, nes pakeisti nepakeičiamų dalykų negaliu net aš.

Taip ir yra dažniausia, kad žmogus planuoja, o Dievas iš jo juokiasi. Kaip nesijuoksi, kad net man pačiai iš savo ankstesnių planų būna juokinga.  Nejuokinga būna tik tuomet, kai tie planai pasikeičia. Nes pokyčio akimirką tai atrodo tarytum pasaulio pabaiga. O pasaulio pabaiga yra reikalas greičiau tragiškas nei juokingas.

Nepakeičiami yra tie dalykai, kurie nuo mūsų nepriklauso. Jie susitveria kažkur už mūsų galimybių ir įtakų ribos, visai kitose erdvėse, su kuriomis kartais net neturime tiesioginio sąlyčio taško. Susitvenkia jie ir atsirita iki mūsų, šluodami nuo kelio visokius atsargiai dėliotus ir derintus planus. Galima piktintis, galima verkti, galima priešintis. Gal net reikia išlieti visokio plauko jausmus ir emocijas. Bet svarbiausia per ilgai tose nuolaužose neužsibūti: išsikrapštyti iš dumblo pačias svarbiausias pamokas bei patirtis ir keliauti toliau dėkinga širdimi.

Kodėl dėkinga širdimi? Ogi todėl kad vėliau suprasi: visai tau nereikėjo eiti ten, kur ketinai, kad atsidurtum ten, kur esi dabar, o dabar, greičiausia, esi ten, kur ir turėtum būti, kadangi niekas negali dabar atsidurti ten, kur buvo kažkada ar kažkada dar tik bus.

Ir dar todėl, kad tie visokie planai yra didelė našta, nuo kurios kartais ima linkti kojos ir lūžti dvasia. Kai pokyčių banga juos nušluoja, su pasaulio pabaiga ateina ir palengvėjimas, kurį gal ne iš karto įvertini dėl patirtos netekties. Tačiau pagaliau įvertini. O tuomet prisimeni esąs labai turtingas, nes turi dabartį. Nes kažkada jos nebeturėsi, kai ateis vienintelis dalykas, kurio negali pakeisti niekas.

Todėl sėdžiu dabar, tyliai kvėpuoju ir klausausi giedančios devynbalsės. Dėkinga širdimi. 

Vaiskios dienos vaiskios mintys

Palaiminga ramybe ir tyla mus pasitinka kaime rytai. Tiesa, tyla dabar – sąlyginė sąvoka, mat paukščiai jau atsiima mišką, saulę vis drąsiau pasitikdami giesmėmis. Kol kas dar negaudžia bundantis kaimynas, kaip kad būna šiek vėliau, pavasariui labiau įsibėgėjus, kai nuo paukščių giesmių nei vakare užmigti, nei ryte ilgiau pamiegoti nebeįmanoma. Tačiau jame jau pilna paslaptingų garsų. Kad ir sprogstančių pumpurų traškesio, primenančio lengvą vasaros lietų, bičių ir kamanių dūzgimo, nuo jų svorio besisupančių šakų lingavimo ir visą šlovingą grožį praradusių, nuo kiekvieno vėjo gūsio krūpčiojančių pernykščių lapų šlamėjimo.

Taip gera į dangų pakėlus veidą gerti saulės šilumą ir džiaugtis grįžtančių gandrų smailėmis. Taip skaidru dabar, kad gali matyti pačius atokiausius tolius, iki pat siūlės, kurioje dangus su žeme susikimba. O virš galvos skliautas atrodo toks aukštas, toks vaiskus, kad net didžiausi rūpesčiai netekę svorio išgaruoja. Telieka kvėpavimas ir su juo vidun plūstanti ramybė. Ir sunkiai paaiškinamas tylus džiaugsmas visa šia gyvastimi.

Veiklos dabar visiems nestinga: žmonės grėbia, geni, pjauna, paukščiai lizdus taiso arba krauna, gamta viską budina, judina. Kad ir sėklas, kurias prieš dvi dešimtis dienųbėrėme į šiltnamį, mąstydami apie ateitį, kuri po truputį virsta dabartimi. Dygsta, stiebiasi mūsų žemei patikėtos mintys ir viltys, džiugindamos akį ir pakylėdamos dvasią. Išties, nieko nėra geriau žmogui, nei džiaugtis savo rankų darbo vaisiais.

O kad jie – rankų darbo vaisiai – džiugintų, šiandiena išsipurenki savo sielos dirvą ir pasisėki į ją vilties, ramybės, meilės ir tikėjimo. Atriki tik geriausią sėklą - mintis ir viltis, iš kurių užaugtų vaisiai, kurie niekad neprapuola. Būk atsakingas savo sodo šeimininkas, kad džiugintų tave, kitus ir net Kūrėją tavo derlius. Kad būtumei turtingas, nepamatuojamai laimingas ir šį gyvenimą patirtum tarsi žydinčiame sode. 

Darbai malonūs ir nelabai

Ruoša šventėms man visuomet gaunasi kažkokia pakylėta: namų tvarkymas nebeatrodo toks kasdieniškas, ypač kai po nosimi niūniuoji visokias gražias melodijas, o interjero puošimas augalais, kuriuos tenka susimedžioti neskubančioje žiedais džiuginti nuosavoje aplinkoje, suteikia įprastai aplinkai paslaptingumo. O kur dar patiekalų gaminimas beigi kvapniųjų pyragų kepimas, net jei tokius valgome kur kas dažniau, nei kažkada būdavo įprasta, o įprasta senovėje būdavo per šventes. Ir nors nuo viso to šurmuliavimo ir trepsėjimo po namus ir virtuvę paskausta kojas ir nugarą, o jas tikrai paskausta žmogui, kuris nėra pratęs prie tokio fizinio krūvio, dažnesniu tampančio nebent šiltuoju metų laiku, kai prisiranda visokių darbų sode, darže, šiltnamyje ir miške, net jei tas darbas – tūpčiojimas ir gulinėjimas visur su fotoaparatu, kažkoks palaimingas tas nuovargis, visai kitoks, nei nuo kasdienių vargų ir vargelių.

Pavyzdžiui tokių, kurių vargimas, deja, bet yra neišvengiamas, o dėl to jis tampa dar nemalonesnis, ypač žinant, kad kažkam jis gali reikšti nemalonumus. Tokiais atvejais tenka su savimi kovoti, tartis ir kankinti savo vidinį Teisėją, abejojant būtinybe imtis priemonių, nors, galbūt, jų nesiėmus baigtųsi blogiau. Tuomet kelių eilučių tekstas gali atrodyti tarytum neįveikiama užduotis. Ir būtent tokia ji privalo būti, nes, galbūt, kažkam tai reikš nelauktą sumaištį gražiame ir tvarkingame jų pasaulyje. O tai gali būti labai baisu ir net tragiška. Bent jau trumpam.

Tačiau išties baisu ir tragiška yra tai, kad yra žmonių, mėgstančių daryti nemalonumus kitiems. Esu tokių sutikusi ne vieną ir ne du. Jie mane stebina maždaug taip pat, kaip jonvabaliai, kuriuos, deja, yra tekę matyti gerokai rečiau, nei tokias stebėtinai kietos širdies būtybes. Kažkodėl pastarosioms atrodo, kad turėdamos galimybę kirsti ir naikinti, jos būtinai privalo tokia proga pasinaudoti. Nes ja nepasinaudojus, bus prarasta proga pasirodyti kitiems savo rankomis sukurto jovalo fone.

Tamsūs ir maži tai žmonės, nesuprantantys, kad jų sukeliamas skausmas – ugnis, daranti kančias patiriančiojo širdį dar tauresnę, gražesnę ir geresnę. Kita vertus, toji ugnis – ne koks paikas šokis apie Joninių laužus, todėl, jei nesi tamsus ir mažas žmogus, turėtum nemalonius darbus daryti labai atsargiai. Taip, kad žmogus nenukentėtų, o patobulėtų. Taip, tarsi pats tą ugnį patirtum.

Tuomet net nemalonus darbas, reiškiantis sumaištį kažkieno jaukiai snaudžiančiame pasaulyje, taps tarytum kojų mazgojimas, sakytum tarnystė, kurios tikslas – kilstelėti ir įkvėpti. Panašiai taip, kaip būtų darančiam malonų darbą. 

Dovanos nelauktos

Gyvenimas kartais pažeria netikėtumų. Toli gražu ne kiekvienas jų būna malonus ir dar toliau beigi gražiau ne kiekvienam net malonios staigmenos būna malonios. O kai šįryt man nusimovė krūminio danties plomba, šis siurprizas man pasirodė panašus į pasaulinio masto tragediją dėl kelių priežasčių: skubaus darbo, kurį prisižadėjau padaryti iki dienos pabaigos, darbinės kelionės, į kurią be danties važiuoti būtų labai neprotinga, ir milžiniškos odontologų baimės, kurią man vaikystėje įvarė net kelios piktdžiugiškos ir entuziastingos dantų gręžikės, dirbusios su tokiais velnio aparatais, kurie labiau priminė kankinimo prietaisus.

Kai pagalvoji, dantis – ne galva, svarbiausia, kad smegenys būtų savo vietoje. Nubraukus iš netikėtumo ir siaubo ištryškusias ašaras, teko skubiai susikaupti ir  įsiprašyti pas pažįstamą vietinę specialistę. Ji buvo tokia maloni ir švelni, jau nekalbant apie tai, kad išgelbėjo mane iš visiškos kemeklės, kad pirmą kartą savo dantų taisymo istorijoje užnūdau procedūros metu.

Kokia nelaukta ir netikėta dovana! To nebūdavo net pas Vilniuje dirbančią fantastiškąją Rūtą, kurios įrengimai ir darbo metodai man kažkuo primindavo „Žvaigždžių karus“. Gal dėl to, kad uždėdavo tokius akinius, per kuriuos vis tiek nematydavau filmo, nes aktyviai ir didelėmis akimis bijodavau galimo skausmo, kurio dažniausiai nebūdavo, bet būdavo labai kartais, o reiškė, kad galėjo būti.  

Bet štai ima žmonės ir netikėtai sutveria stebuklą. Dar nuostabesnis tas stebuklas būna tuomet, kai atsitinka visiškos nevilties ir netikėjimo akimirkomis.

Bepigu juk gauti dovanas, kai jų lauki. Pavyzdžiui, per gimtadienį. Jei svečių ateis, tai ką nors ir padovanos. Prisimenu, kai taip nutikdavo vaikystėje. Ir dažniausiai tos dovanos kažkaip nuvildavo. Ne todėl, kad nebuvo įmantrios ar brangios, o todėl, kad atspindėdavo svečių požiūrį į mane. Toli gražu ne visuomet tas požiūris mane džiugindavo, o paskui dar ilgai apie save primindavo kokio nenorimo daikto forma, gulinčio lentynoje tarsi koks priekaištas.

Dar pigesnės yra dovanos, kurių reikalaujama. Nes jos visai ne dovanos, o prievolė. Man visuomet keista klausytis, kai koks tariamas geradaris pasakoja apie visą tą gėrį, kurį darė kito labui, o paskui negavo to, ko taip tikėjosi ir dėl ko tiek investavo. Man keista, nes tai – natūralu. Nes gėris turi būti daromas nesitikint iš jo naudos, kaip iš kokio sandorio. O jei jau tai sandoris – nevertėtų jo apsimestinai vadinti dovana ir dumti visiems akių.

Tai štai pačios ypatingiausios yra nelauktos dovanos. Net jei jos nesupakuotos į gražias dėžutes, perrištas dailiais kaspinais, nes yra neapčiuopiamos. Ir būtent tokios – neapčiuopiamos – yra brangiausios. 

Kliokvarnis Tempaila

Mūsų šuo turi tūkstantį vardų. Aišku, jo pase įrašyta, kad jis – Maksimus Gudruolis ir to nepaneigsi: jis maksimaliai protingas. Gal todėl jis puikiai supranta, kuris tądien šeimininkams galvon šovęs žodis skirtas jam pasišaukti. Todėl jis dar ir moka parodyti, kad sąmoningai ignoruos bet kokias panašias pastangas, nes, pavyzdžiui, jaučiasi labai nelaimingas arba yra smarkiai užsiėmęs.  

Pastaruoju metu jį vadinu Kliokvarniu Tempaila. Todėl, kad išmoko reikalauti visko inkšdamas, kaip kokia kriokianti varna, nes jaučia, kaip tai veda mane į visišką neviltį nuo kurios galėčiau nagais sienas skaptuoti. Ir todėl, kad eidamas pasivaikščioti tempia taip, kad važiuočiau ant ratelių be jokių bėdų, jei tuos ratelius turėčiau. Tiesa, kai pernai pavasarį bandžiau važinėtis dviračiu, kad mūsų augintinis išsibėgiotų, o nuvargęs nustotų visko reikalauti, jis mane kuo sėkmingiausiai nutraukdavo žemyn, tad kojas puošė gražiausiomis pasaulio spalvomis pražydusius mėlynės.  Žinoma, mes bandome mokytis nesitampyti, o tuomet atrodom kaip du užsispyrę ožiai: kiekvienas nusisukęs į savo pusę nejudam, pavadėlį įtempę iki maksimumo. Dažniausiai laimiu aš, bet ta pergalė trunka kokias penkias sekundes. O po to vėl prasideda tempimas ir kartojasi ožių scenarijus. Kai Tempailai tai nepakenčiamai nusibosta, jis pasiduoda, garsiai priekaištaudamas ant viso kaimo atslenka atbulas prie mano kojos ir atsisėda.

Makselis dabar išgyvena pavasariškai stiprius jausmus įvairaus dydžio kalėms ir loja ant visų pasaulio patinų, kuriems į galvą šauna artintis prie mūsų teritorijos. Todėl man visiškai neskauda galvos, net šiek tiek džiugu, nes patvorių ravėjimui, ką ten ravėjimui – žolės pjovimui, nereikės gaišti laiko, mat ten jau susiformavo gerai išpurenti grioviai, kaip aplink kokią viduramžių pilį. Šiomis trasomis mažasis tvarkos darytojas dideliu greičiu nubėga keliasdešimt kilometrų per dieną. Garsiai lodamas ant visko ir visų.

Bet lojimas dar nieko. Štai inkšti Kliovarnis Tempaila moka visaip: garsiai, o tai reiškia, kad jis yra labai nepatenkintas susidariusia padėtimi. Toks nepatenkintas, kad net girdisi priekaištavimai, nereikia nei žodžių. Kai nori, jis moka inkšti labai tyliai. Tai daro žinodamas, kad man negalima trukdyti, bet jam labai labai reikia trukdyti, todėl daro tai vos girdimai. Jis žino, kad aš girdžiu, net jei inkščia be garso, o moka jis netgi taip: tiesiog išsitempia į vieną liniją, padeda apgailėtinai liūdną snukį ant priekinių letenėlių, sukelia antakius stogeliu ir laukia, kartais ilgesingai atsitusdamas.  Kai jau niekas nebepadeda, jis atsigula visai šalia ir apsimeta, kad miega. O tada pradeda bezdėti. Patikėkite, jis tai daryti moka meistriškai, o ši išties paveiki priemonė iš vietos išjudintų net akmenį.

Dabar jis sėdi ant sofos ir žiūri į mane: net neabejoju, kad žino, jog rašau apie jį. Mes vienas kitą suprantame be žodžių. Jis tūkstantį kartų per dieną priverčia mus nusišypsoti ir prisiminti gyvenimo spalvas. Matyt todėl taip jį ir mylime su visais neįtikėtinais gebėjimais užsilipti mums ant galvos.  

Pabėgimai

Kur yra tos vietos, kuriose be didelių pastangų pasijunti laimingas? Gal tai – tolimo miesto centrinė aikštė, kurios pakraščiuose išsirikiavusiose kavinukėse vietinius laikraščius skaito elegantiški ponai ir ponios. Ten, sėdėdamas ant fontano atbrailos, atkišęs veidą rytinei saulei, įsileidi į save svetimų gyvenimų gaudesį ir pamiršti savo paties monotonišką kasdienybę. Ten staiga suvoki esąs vos viena, tačiau labai svarbi siužeto linija painiame pasakojime apie trumpam susiliečiančius žmonių gyvenimus.

O gal tai - ištuštėjęs pajūris, kurio smėliu gali bristi netrukdomas tolyn, kol išbarstai pavėjui visas mintis ir viduje nebelieka jokios naštos, tik dėkingumas už galimybę būti gyvam. Tuomet pareiti į išeities tašką, renkant savo paties pėdsakus, tampa taip pat lengva, kaip jūrai ginti į krantą bangas, prie kurių mūšos pagaliau prisiderina širdies plakimas.

Kažkam tai visuomet bus vidurvasariai, kai saulės šviesa vieną dieną tiesiog pasikeičia, švelniai įspėdama apie būsimą išsiskyrimą. Kai prigulus ant šviežiai nupjautos žolės naktį galima stebėti dangaus šviesulius ir kalbėtis apie prasmes su artima siela, savimi ar net pačiu Kūrėju. Kai pajunti, kad ir viduje atsiveria naujos erdvės, dimensijos ar net visatos.  

Kai kurie geba tokias akimirkas pagauti kiekvieną rytą, prisėdę prie lango su kavos puodeliu rankoje. Tuomet, rodos, tereikia trumpo atokvėpio, kad su auštančia nauja diena įsileistum į vidų ramybę ir surastum tvirtą pagrindą po kojomis.  

O kartais tai – vos kelios valandos su žmonėmis, kurie žiūri tiesiai į tavo sielą. Kai nereikia nieko aiškinti, o gali tiesiog būti drauge ir jausti tokią bendrystę, kuri užveria net giliausias širdies žaizdas. Tuomet jautiesi, lyg būtum trumpam sugrįžęs namo po ilgos ir sunkios kelionės.

Kokie bebūtų, visi jie svarbūs - pabėgimai, padedantys sugrįžti į save.