Ant žiogų sparnais
išvirpinto oro
sklendžia voratinkliuose
užkoduotos svajos,
švelniai glostomos
tolstančios saulės.
Kupini jų debesys,
pilnas jų dangus,
gilus toks, bet
visai čia pat,
tarytum ilgesys,
kurio išreikšti žodžiais
neišeina.
Mes čia, paskliautėje,
glėby viens kito,
tylūs, tarytum du
žvaigždėti ežerai,
pripildyti rugpjūčio laimės,
besiilsinčios rudens pavėsy,
iš perseidų gijų
audžiame sapnus,
kvepiančius
obuoliais ir šienu.
Ji palengva išeina.
