Dalykai, kurių negalime pakeisti

Daug yra gyvenime dalykų, kurių negalime pakeisti. Kartais tie nepakeičiami dalykai sukyla tarytum milžiniškos bangos, prieš kurias kumšteliu nepamojuosi. Nors aš visuomet mojuoju ir bandau irtis kitur, negu vanduo neša, nes mano kovotojo prigimtis to reikalauja. Pasiirstau, pasibaru ir nusiraminusi susivokiu. O tada keičiu požiūrį, nes pakeisti nepakeičiamų dalykų negaliu net aš.

Taip ir yra dažniausia, kad žmogus planuoja, o Dievas iš jo juokiasi. Kaip nesijuoksi, kad net man pačiai iš savo ankstesnių planų būna juokinga.  Nejuokinga būna tik tuomet, kai tie planai pasikeičia. Nes pokyčio akimirką tai atrodo tarytum pasaulio pabaiga. O pasaulio pabaiga yra reikalas greičiau tragiškas nei juokingas.

Nepakeičiami yra tie dalykai, kurie nuo mūsų nepriklauso. Jie susitveria kažkur už mūsų galimybių ir įtakų ribos, visai kitose erdvėse, su kuriomis kartais net neturime tiesioginio sąlyčio taško. Susitvenkia jie ir atsirita iki mūsų, šluodami nuo kelio visokius atsargiai dėliotus ir derintus planus. Galima piktintis, galima verkti, galima priešintis. Gal net reikia išlieti visokio plauko jausmus ir emocijas. Bet svarbiausia per ilgai tose nuolaužose neužsibūti: išsikrapštyti iš dumblo pačias svarbiausias pamokas bei patirtis ir keliauti toliau dėkinga širdimi.

Kodėl dėkinga širdimi? Ogi todėl kad vėliau suprasi: visai tau nereikėjo eiti ten, kur ketinai, kad atsidurtum ten, kur esi dabar, o dabar, greičiausia, esi ten, kur ir turėtum būti, kadangi niekas negali dabar atsidurti ten, kur buvo kažkada ar kažkada dar tik bus.

Ir dar todėl, kad tie visokie planai yra didelė našta, nuo kurios kartais ima linkti kojos ir lūžti dvasia. Kai pokyčių banga juos nušluoja, su pasaulio pabaiga ateina ir palengvėjimas, kurį gal ne iš karto įvertini dėl patirtos netekties. Tačiau pagaliau įvertini. O tuomet prisimeni esąs labai turtingas, nes turi dabartį. Nes kažkada jos nebeturėsi, kai ateis vienintelis dalykas, kurio negali pakeisti niekas.

Todėl sėdžiu dabar, tyliai kvėpuoju ir klausausi giedančios devynbalsės. Dėkinga širdimi. 

Vaiskios dienos vaiskios mintys

Palaiminga ramybe ir tyla mus pasitinka kaime rytai. Tiesa, tyla dabar – sąlyginė sąvoka, mat paukščiai jau atsiima mišką, saulę vis drąsiau pasitikdami giesmėmis. Kol kas dar negaudžia bundantis kaimynas, kaip kad būna šiek vėliau, pavasariui labiau įsibėgėjus, kai nuo paukščių giesmių nei vakare užmigti, nei ryte ilgiau pamiegoti nebeįmanoma. Tačiau jame jau pilna paslaptingų garsų. Kad ir sprogstančių pumpurų traškesio, primenančio lengvą vasaros lietų, bičių ir kamanių dūzgimo, nuo jų svorio besisupančių šakų lingavimo ir visą šlovingą grožį praradusių, nuo kiekvieno vėjo gūsio krūpčiojančių pernykščių lapų šlamėjimo.

Taip gera į dangų pakėlus veidą gerti saulės šilumą ir džiaugtis grįžtančių gandrų smailėmis. Taip skaidru dabar, kad gali matyti pačius atokiausius tolius, iki pat siūlės, kurioje dangus su žeme susikimba. O virš galvos skliautas atrodo toks aukštas, toks vaiskus, kad net didžiausi rūpesčiai netekę svorio išgaruoja. Telieka kvėpavimas ir su juo vidun plūstanti ramybė. Ir sunkiai paaiškinamas tylus džiaugsmas visa šia gyvastimi.

Veiklos dabar visiems nestinga: žmonės grėbia, geni, pjauna, paukščiai lizdus taiso arba krauna, gamta viską budina, judina. Kad ir sėklas, kurias prieš dvi dešimtis dienųbėrėme į šiltnamį, mąstydami apie ateitį, kuri po truputį virsta dabartimi. Dygsta, stiebiasi mūsų žemei patikėtos mintys ir viltys, džiugindamos akį ir pakylėdamos dvasią. Išties, nieko nėra geriau žmogui, nei džiaugtis savo rankų darbo vaisiais.

O kad jie – rankų darbo vaisiai – džiugintų, šiandiena išsipurenki savo sielos dirvą ir pasisėki į ją vilties, ramybės, meilės ir tikėjimo. Atriki tik geriausią sėklą - mintis ir viltis, iš kurių užaugtų vaisiai, kurie niekad neprapuola. Būk atsakingas savo sodo šeimininkas, kad džiugintų tave, kitus ir net Kūrėją tavo derlius. Kad būtumei turtingas, nepamatuojamai laimingas ir šį gyvenimą patirtum tarsi žydinčiame sode. 

Darbai malonūs ir nelabai

Ruoša šventėms man visuomet gaunasi kažkokia pakylėta: namų tvarkymas nebeatrodo toks kasdieniškas, ypač kai po nosimi niūniuoji visokias gražias melodijas, o interjero puošimas augalais, kuriuos tenka susimedžioti neskubančioje žiedais džiuginti nuosavoje aplinkoje, suteikia įprastai aplinkai paslaptingumo. O kur dar patiekalų gaminimas beigi kvapniųjų pyragų kepimas, net jei tokius valgome kur kas dažniau, nei kažkada būdavo įprasta, o įprasta senovėje būdavo per šventes. Ir nors nuo viso to šurmuliavimo ir trepsėjimo po namus ir virtuvę paskausta kojas ir nugarą, o jas tikrai paskausta žmogui, kuris nėra pratęs prie tokio fizinio krūvio, dažnesniu tampančio nebent šiltuoju metų laiku, kai prisiranda visokių darbų sode, darže, šiltnamyje ir miške, net jei tas darbas – tūpčiojimas ir gulinėjimas visur su fotoaparatu, kažkoks palaimingas tas nuovargis, visai kitoks, nei nuo kasdienių vargų ir vargelių.

Pavyzdžiui tokių, kurių vargimas, deja, bet yra neišvengiamas, o dėl to jis tampa dar nemalonesnis, ypač žinant, kad kažkam jis gali reikšti nemalonumus. Tokiais atvejais tenka su savimi kovoti, tartis ir kankinti savo vidinį Teisėją, abejojant būtinybe imtis priemonių, nors, galbūt, jų nesiėmus baigtųsi blogiau. Tuomet kelių eilučių tekstas gali atrodyti tarytum neįveikiama užduotis. Ir būtent tokia ji privalo būti, nes, galbūt, kažkam tai reikš nelauktą sumaištį gražiame ir tvarkingame jų pasaulyje. O tai gali būti labai baisu ir net tragiška. Bent jau trumpam.

Tačiau išties baisu ir tragiška yra tai, kad yra žmonių, mėgstančių daryti nemalonumus kitiems. Esu tokių sutikusi ne vieną ir ne du. Jie mane stebina maždaug taip pat, kaip jonvabaliai, kuriuos, deja, yra tekę matyti gerokai rečiau, nei tokias stebėtinai kietos širdies būtybes. Kažkodėl pastarosioms atrodo, kad turėdamos galimybę kirsti ir naikinti, jos būtinai privalo tokia proga pasinaudoti. Nes ja nepasinaudojus, bus prarasta proga pasirodyti kitiems savo rankomis sukurto jovalo fone.

Tamsūs ir maži tai žmonės, nesuprantantys, kad jų sukeliamas skausmas – ugnis, daranti kančias patiriančiojo širdį dar tauresnę, gražesnę ir geresnę. Kita vertus, toji ugnis – ne koks paikas šokis apie Joninių laužus, todėl, jei nesi tamsus ir mažas žmogus, turėtum nemalonius darbus daryti labai atsargiai. Taip, kad žmogus nenukentėtų, o patobulėtų. Taip, tarsi pats tą ugnį patirtum.

Tuomet net nemalonus darbas, reiškiantis sumaištį kažkieno jaukiai snaudžiančiame pasaulyje, taps tarytum kojų mazgojimas, sakytum tarnystė, kurios tikslas – kilstelėti ir įkvėpti. Panašiai taip, kaip būtų darančiam malonų darbą. 

Dovanos nelauktos

Gyvenimas kartais pažeria netikėtumų. Toli gražu ne kiekvienas jų būna malonus ir dar toliau beigi gražiau ne kiekvienam net malonios staigmenos būna malonios. O kai šįryt man nusimovė krūminio danties plomba, šis siurprizas man pasirodė panašus į pasaulinio masto tragediją dėl kelių priežasčių: skubaus darbo, kurį prisižadėjau padaryti iki dienos pabaigos, darbinės kelionės, į kurią be danties važiuoti būtų labai neprotinga, ir milžiniškos odontologų baimės, kurią man vaikystėje įvarė net kelios piktdžiugiškos ir entuziastingos dantų gręžikės, dirbusios su tokiais velnio aparatais, kurie labiau priminė kankinimo prietaisus.

Kai pagalvoji, dantis – ne galva, svarbiausia, kad smegenys būtų savo vietoje. Nubraukus iš netikėtumo ir siaubo ištryškusias ašaras, teko skubiai susikaupti ir  įsiprašyti pas pažįstamą vietinę specialistę. Ji buvo tokia maloni ir švelni, jau nekalbant apie tai, kad išgelbėjo mane iš visiškos kemeklės, kad pirmą kartą savo dantų taisymo istorijoje užnūdau procedūros metu.

Kokia nelaukta ir netikėta dovana! To nebūdavo net pas Vilniuje dirbančią fantastiškąją Rūtą, kurios įrengimai ir darbo metodai man kažkuo primindavo „Žvaigždžių karus“. Gal dėl to, kad uždėdavo tokius akinius, per kuriuos vis tiek nematydavau filmo, nes aktyviai ir didelėmis akimis bijodavau galimo skausmo, kurio dažniausiai nebūdavo, bet būdavo labai kartais, o reiškė, kad galėjo būti.  

Bet štai ima žmonės ir netikėtai sutveria stebuklą. Dar nuostabesnis tas stebuklas būna tuomet, kai atsitinka visiškos nevilties ir netikėjimo akimirkomis.

Bepigu juk gauti dovanas, kai jų lauki. Pavyzdžiui, per gimtadienį. Jei svečių ateis, tai ką nors ir padovanos. Prisimenu, kai taip nutikdavo vaikystėje. Ir dažniausiai tos dovanos kažkaip nuvildavo. Ne todėl, kad nebuvo įmantrios ar brangios, o todėl, kad atspindėdavo svečių požiūrį į mane. Toli gražu ne visuomet tas požiūris mane džiugindavo, o paskui dar ilgai apie save primindavo kokio nenorimo daikto forma, gulinčio lentynoje tarsi koks priekaištas.

Dar pigesnės yra dovanos, kurių reikalaujama. Nes jos visai ne dovanos, o prievolė. Man visuomet keista klausytis, kai koks tariamas geradaris pasakoja apie visą tą gėrį, kurį darė kito labui, o paskui negavo to, ko taip tikėjosi ir dėl ko tiek investavo. Man keista, nes tai – natūralu. Nes gėris turi būti daromas nesitikint iš jo naudos, kaip iš kokio sandorio. O jei jau tai sandoris – nevertėtų jo apsimestinai vadinti dovana ir dumti visiems akių.

Tai štai pačios ypatingiausios yra nelauktos dovanos. Net jei jos nesupakuotos į gražias dėžutes, perrištas dailiais kaspinais, nes yra neapčiuopiamos. Ir būtent tokios – neapčiuopiamos – yra brangiausios. 

Kliokvarnis Tempaila

Mūsų šuo turi tūkstantį vardų. Aišku, jo pase įrašyta, kad jis – Maksimus Gudruolis ir to nepaneigsi: jis maksimaliai protingas. Gal todėl jis puikiai supranta, kuris tądien šeimininkams galvon šovęs žodis skirtas jam pasišaukti. Todėl jis dar ir moka parodyti, kad sąmoningai ignoruos bet kokias panašias pastangas, nes, pavyzdžiui, jaučiasi labai nelaimingas arba yra smarkiai užsiėmęs.  

Pastaruoju metu jį vadinu Kliokvarniu Tempaila. Todėl, kad išmoko reikalauti visko inkšdamas, kaip kokia kriokianti varna, nes jaučia, kaip tai veda mane į visišką neviltį nuo kurios galėčiau nagais sienas skaptuoti. Ir todėl, kad eidamas pasivaikščioti tempia taip, kad važiuočiau ant ratelių be jokių bėdų, jei tuos ratelius turėčiau. Tiesa, kai pernai pavasarį bandžiau važinėtis dviračiu, kad mūsų augintinis išsibėgiotų, o nuvargęs nustotų visko reikalauti, jis mane kuo sėkmingiausiai nutraukdavo žemyn, tad kojas puošė gražiausiomis pasaulio spalvomis pražydusius mėlynės.  Žinoma, mes bandome mokytis nesitampyti, o tuomet atrodom kaip du užsispyrę ožiai: kiekvienas nusisukęs į savo pusę nejudam, pavadėlį įtempę iki maksimumo. Dažniausiai laimiu aš, bet ta pergalė trunka kokias penkias sekundes. O po to vėl prasideda tempimas ir kartojasi ožių scenarijus. Kai Tempailai tai nepakenčiamai nusibosta, jis pasiduoda, garsiai priekaištaudamas ant viso kaimo atslenka atbulas prie mano kojos ir atsisėda.

Makselis dabar išgyvena pavasariškai stiprius jausmus įvairaus dydžio kalėms ir loja ant visų pasaulio patinų, kuriems į galvą šauna artintis prie mūsų teritorijos. Todėl man visiškai neskauda galvos, net šiek tiek džiugu, nes patvorių ravėjimui, ką ten ravėjimui – žolės pjovimui, nereikės gaišti laiko, mat ten jau susiformavo gerai išpurenti grioviai, kaip aplink kokią viduramžių pilį. Šiomis trasomis mažasis tvarkos darytojas dideliu greičiu nubėga keliasdešimt kilometrų per dieną. Garsiai lodamas ant visko ir visų.

Bet lojimas dar nieko. Štai inkšti Kliovarnis Tempaila moka visaip: garsiai, o tai reiškia, kad jis yra labai nepatenkintas susidariusia padėtimi. Toks nepatenkintas, kad net girdisi priekaištavimai, nereikia nei žodžių. Kai nori, jis moka inkšti labai tyliai. Tai daro žinodamas, kad man negalima trukdyti, bet jam labai labai reikia trukdyti, todėl daro tai vos girdimai. Jis žino, kad aš girdžiu, net jei inkščia be garso, o moka jis netgi taip: tiesiog išsitempia į vieną liniją, padeda apgailėtinai liūdną snukį ant priekinių letenėlių, sukelia antakius stogeliu ir laukia, kartais ilgesingai atsitusdamas.  Kai jau niekas nebepadeda, jis atsigula visai šalia ir apsimeta, kad miega. O tada pradeda bezdėti. Patikėkite, jis tai daryti moka meistriškai, o ši išties paveiki priemonė iš vietos išjudintų net akmenį.

Dabar jis sėdi ant sofos ir žiūri į mane: net neabejoju, kad žino, jog rašau apie jį. Mes vienas kitą suprantame be žodžių. Jis tūkstantį kartų per dieną priverčia mus nusišypsoti ir prisiminti gyvenimo spalvas. Matyt todėl taip jį ir mylime su visais neįtikėtinais gebėjimais užsilipti mums ant galvos.  

Pabėgimai

Kur yra tos vietos, kuriose be didelių pastangų pasijunti laimingas? Gal tai – tolimo miesto centrinė aikštė, kurios pakraščiuose išsirikiavusiose kavinukėse vietinius laikraščius skaito elegantiški ponai ir ponios. Ten, sėdėdamas ant fontano atbrailos, atkišęs veidą rytinei saulei, įsileidi į save svetimų gyvenimų gaudesį ir pamiršti savo paties monotonišką kasdienybę. Ten staiga suvoki esąs vos viena, tačiau labai svarbi siužeto linija painiame pasakojime apie trumpam susiliečiančius žmonių gyvenimus.

O gal tai - ištuštėjęs pajūris, kurio smėliu gali bristi netrukdomas tolyn, kol išbarstai pavėjui visas mintis ir viduje nebelieka jokios naštos, tik dėkingumas už galimybę būti gyvam. Tuomet pareiti į išeities tašką, renkant savo paties pėdsakus, tampa taip pat lengva, kaip jūrai ginti į krantą bangas, prie kurių mūšos pagaliau prisiderina širdies plakimas.

Kažkam tai visuomet bus vidurvasariai, kai saulės šviesa vieną dieną tiesiog pasikeičia, švelniai įspėdama apie būsimą išsiskyrimą. Kai prigulus ant šviežiai nupjautos žolės naktį galima stebėti dangaus šviesulius ir kalbėtis apie prasmes su artima siela, savimi ar net pačiu Kūrėju. Kai pajunti, kad ir viduje atsiveria naujos erdvės, dimensijos ar net visatos.  

Kai kurie geba tokias akimirkas pagauti kiekvieną rytą, prisėdę prie lango su kavos puodeliu rankoje. Tuomet, rodos, tereikia trumpo atokvėpio, kad su auštančia nauja diena įsileistum į vidų ramybę ir surastum tvirtą pagrindą po kojomis.  

O kartais tai – vos kelios valandos su žmonėmis, kurie žiūri tiesiai į tavo sielą. Kai nereikia nieko aiškinti, o gali tiesiog būti drauge ir jausti tokią bendrystę, kuri užveria net giliausias širdies žaizdas. Tuomet jautiesi, lyg būtum trumpam sugrįžęs namo po ilgos ir sunkios kelionės.

Kokie bebūtų, visi jie svarbūs - pabėgimai, padedantys sugrįžti į save. 

Markas iš Toronto

Jis sėdėjo ant šaligatvio, nugara atsirėmęs į savo negausią mantą: daug mačiusią brezentinę kurpinę ir nešvarų miegmaišį. Juosmenį siekiantys garbanoti plaukai buvo dar šlapi, mat jaunas vyras buvo ką tik grįžęs iš maudynių. Jis nebuvo vienintelis benamis Toronto centre, tačiau atrodė visiškai kitoks: sėdėjo ramus, nekaulydamas nei dėmesio, nei pinigų, tiesiog skaitė nenaują storą knygą.

Gal nė nebūčiau įtarusi, kad jis neturi pastogės. Tačiau prieš kelias valandas, kai vaikštinėjome su bičiuliais po naktinį miestą, mačiau jį miegantį toje pačioje vietoje.

Kai tąryt jį užkalbinau, pažiūrėjo tiesiai man į akis. Užvertė knygą, nusišypsojo ir paprašė pavaišinti jį pusryčiais. Linktelėjau ir pakviečiau užeiti vidun į kavinę, šalia kurios vyras buvo įsitaisęs.  

Markas buvo įkopęs į ketvirtąją dešimtį. Nevartojo nei alkoholio, nei narkotikų, o su kitais benamiais bendravo nedaug, tik kuomet susitikdavo nakvynės namuose ar labdaringose valgyklose. Sakė, kad jam labiau patinka žmones stebėti, nei su jais bendrauti. Neslėpė nusprendęs man dėmesio skirti tik todėl, kad sudomino mano akcentas ir kiek neįprasta išvaizda.

Kai pasakiau jam, kad esu iš Lietuvos, vyras net šoktelėjo iš vietos. Jis puolė pasakoti apie mano šalies istoriją, apie keistą ir unikalią kalbą, atgautą laisvę. Buvau apstulbusi, nes tuomet, prieš dvi dešimtis metų, Kanadoje retas pašnekovas buvo ką nors girdėjęs apie mano šalį. O Markas net paprašė papasakoti apie save lietuviškai, kad galėtų pasiklausyti tos muzikalios kalbos, apie kurią buvo daug skaitęs.

Skaityti jam patiko labiausiai už viską pasaulyje, todėl labai džiaugėsi didžiulės miesto bibliotekos skaitytojo bilietu. Prastu oru skaitykloje jis praleisdavo didžiąją dalį dienos, todėl darbuotojai jį jau puikiai pažinojo ir sakė, kad Markas – pats aktyviausias jų įstaigos lankytojas. Ten jį net sumuštiniais visi vaišindavo, kad galėtų tiesiog nesiblaškydamas skaityti knygas, kurias be jo retai kas prašydavo išduoti.

Prieš daugiau nei dešimtmetį Markas tapo diplomuotu inžinieriumi. Gavęs darbą, atidavė jam visas savo jėgas. Netrukus vedė ir susilaukė poros vaikų. Paėmęs didelę paskolą pasistatė namus, įsigijo porą automobilių. Tuomet ėmė dirbti dar intensyviau, lengvai kopė karjeros laiptais, tapo didelės įmonės vadovu. Pirko dar didesnius namus už dar didesnę paskolą. Kuo daugiau visko turėjo, tuo daugiau visko reikėjo, tad sukosi kaip voverė rate. Kol vieną dieną tiesiog ėmė ir nugriuvo. Atsibudo ligoninėje po insulto. Teko ilgokai gydytis.

O tuo metu jo darbo vieta atiteko kitam jaunam ir ambicingam specialistui. Namus teko parduoti. Žmona paprašė skyrybų.

Markas kurį laiką gyveno su brolio šeima, nesunkiai gavo naują gerą darbą ir netrukus pajuto, kaip ta pati istorija prasideda iš naujo. O tuomet susikrovė kuprinę ir išėjo. Suprato, kad taip nebenori gyventi, o gyventi kitaip kol kas nemoka. Ir štai jau keletą metų, klaidžiodamas po šalies didmiesčius, jis ieško atsakymų į savo klausimus. Tuos, kurių kažkada sugebėjo nepaisyti apsikrovęs taip vadinamu normaliu gyvenimu.

Kai atsisveikinome, Markas nuėjo į savo vietą prie kavinės sienos, atsisėdo ir vėl atsivertė knygą. Gatve zujo automobiliai, šaligatviais skubėjo miesto gyventojai ir svečiai, kiekvienas su savo reikalais, tikslais ir nešuliais.  Tame įtemptų darbotvarkių pasaulyje, tarsi iš konteksto iškritęs Markas atrodė lyg vienintelis savo laiko šeimininkas, visiškai ramus dėl savo mažiausiai užtikrintos ateities. 

Pagrindai

Ponas Ričardas atėjo šiandien. Tvarkingai apsirengęs ir blaivus, mandagiai pasibeldė į duris  ir paklausė kiek man skolingas už sugadintą „kurtkę“. Jautėsi nejaukiai, vengė akių kontakto. Nurodžiau tą pačią sumą, apie kurią jis jau sužinojo iš policijos pareigūnų. Nepatiko jam ta suma, bet žmogus nesiginčijo. Ir striukės nebeprašė atiduoti, nors prieš porą dienų sakė, kad norės ją pasiimti, kad nesugalvočiau kelis kartus pinigų reikalauti.  

Buvau pasiryžusi sugadinto drabužio neatiduoti: nenoriu, kad juo erzintų savo dar nekonfiskuotą šunį ar patį save. Vietoje striukės buvau paruošusi jam raštą su parašu, jog pinigus gavau. Kai nuėjau šio rašto atnešti, ponas Ričardas jau skubėjo gatvės link, šoko per tvorą ir ruošėsi dingti, palikęs tikslią pinigų sumą ant stalo. Nusivijau jį mojuodama popieriaus lapu. Žmogus atrodė nustebęs. Sakė, kad niekada tokių dalykų jam nereikėdavę net kai didelius projektus vykdydavęs „iki rakto“. Paaiškinau, kad man tas raštas mažiausiai reikalingas, bet jis pats abejojo mano sąžiningumu, tad dabar, tokį lapą su mano parašu turėdamas, galės būti ramus: niekas antrą kartą žalos atlyginti nepaprašys.  

Linktelėjo, paėmė, padėkojo ir nukiūtino sau. Atrodė lyg mažiau pakumpęs, nei įprasta. Gal nukrito bent dalis naštos, kurios galėjo gautis daugiau, jei nebūtų atėjęs ir dėl žalos atlyginimo man būtų tekę kreiptis į teismą. O gal manė, jog jį užsipulsiu ar moralizuosiu, todėl atsipalaidavo nesulaukęs to, ko tikėjosi. Ne man jį teisti ir auklėti. Nėra nuožmesnio teisėjo nei tas, kuris gyvena mūsų pačių viduje.   

Keistas dalykas tas pasitikėjimas, kai pagalvoji: vieni be pagrindo visais nepasitikėti, o kiti pasitiki net tuomet, kai, rodos, nebeliko tam jokio pagrindo. 

Sėja

Tokią gražią dieną, kai saulė ne tik šviečia, bet ir šildo, o kaime ramu ir tylu, rankos pačios tiesiasi nuveikti ką nors ūkiško. Taigi, šiandien pribėrėme pilną šiltnamį sėklų: įvairiaspalvių ridikėlių, pačių įvairiausių salotų, krapų, špinatų, lapinių burokėlių, pupuolių, brokolių ir net citrinžolės.

Sėja - paslaptingas ritualas, kai nusilenkdamas žemei atiduodi sėklas ir susitaikai, kad viskam yra savas metas, kad niekas nenutinka be priežasties. Šis pavasarinis darbas tarsi išryškina lūžį tarp praeities ir ateities, įprasmindamas buvimo dabartyje svarbą. Jis sutramdo ir nutildo vidinius pokalbius, išblaško dūzgiančius minčių debesis, padeda susivokti ir išgryninti esmines tiesas. Tarsi atsisveikintum su tuo, kas jau buvo ir sėtum patį tikėjimą ateitimi ir viltį.  

Nėra visiškai tiesa, sakyti „ką pasėsi tą ir pjausi“. Kartais, žiūrėk, pasėji meilę ir pasitikėjimą, o nuimi skausmo derlių. Tokį, kuris perveria sielą kiaurai ir atveria žmogaus viduje naujas dimensijas – tokia yra vidinės gelmės kaina. Žinia, derlius labai priklauso nuo dirvos, į kurią beriame sėklas, ir sodininko, kuriam patikime jas prižiūrėti. Sudiržusioje žemėje vargu ar kas išdygs. O atsainus sodininkas net kantriausius daigus pražudys.

Vis tik viltį ir tikėjimą verta sėti net į kiečiausią širdį. Bepigu tikėtis gausaus derliaus iš puikiai įdirbtos vaisingos dirvos. Tačiau gerokai daugiau džiaugsmo atneša netikėtas pavienis daigas, įveikęs pačias nepalankiausias augimo sąlygas.  

Dabar pats tinkamiausias metas ruošti dirvą būsimam derliui. Tokiam, kuris nenuvysta ir neprapuola. Todėl šiandien prisiminiau viską, už ką jaučiuosi dėkinga. Todėl mano viduje suvešėjo pilnatvė, ramybė ir laimė.

Kaip susiduria paraleliniai pasauliai

Savivaldybėje, priešais posėdžių salės duris sėdėjome dviese: ponas Ričardas ir aš. Savo rankose laikiau garbingo savivaldybėje dirbančio neprisistačiusio pono dovanotą tulpę. Gėlę gavau, nes šiandien kovo 8-oji – tarptautinė moters diena. Tačiau ne šios dienos proga mudu su ponu Ričardu atsidūrėme už rajono savivaldybės administracijos administracinės komisijos durų.

Padėjusi surasti reikiamas duris, savivaldybė darbuotoja man paaiškino, kad reikia palaukti už durų, kol pakvies. Poną Ričardą pakvietė pirmą. Likau laukti savo eilės. Keistas tas laukimas, lyg prieš kokį egzaminą. Net truputį jaudinausi. Tačiau po kelių minučių išgirdau iš posėdžių salės sklindantį pakeltą pono Ričardo balsą. Jis kažką porino komisijai, lyg ir pasakojo, kad Maksiukas – vos septynių kilogramų terjeras – pirmas puolė rotveilerį ir taip išprovokavo žvėrį.

Suprantu, kad skęstantysis griebiasi net šiaudo, todėl negaliu smerkti kaimyno už melą. Yra tame net šiek tiek tiesos: pastaruoju metu Makselis labai piktai loja ant rotveilerio. Tai normalu žinant, kad baisūnas taikosi jį nudobti ir sužaloti mane. Jei leisčiau, mano mažasis draugužis pultų manęs ginti ir žūtų. O aš labai nenoriu, kad jis žūtų, nes jis – mano širdies, gal net mano sielos dalis.

Kai pakvietė mane, įėjusi pamačiau šešis komisijos narius. Paaiškinę, kokiu klausimu čia susirinkome – pono Ričardo kaltinimu dėl rotveilerio užpuolimų, – ponai suteikė man žodį. Ir aš kalbėjau. Nekalbėjau nei apie Makselį, nei apie poną Ričardą ar jo keistą elgesį, kai jis negynė manęs nuo savo augintinio. Nekalbėjau apie jo neišpildytus pažadus atlyginti nuostolius ir užmigdyti rotveilerį. Tik apie žvėries dantis prie savo veido, nuolatinę baimę ir pasiruošimą ginti savo gyvybę, bei bendruomenėje tvyrantį nerimą dėl nelaimės, kuri labai tikėtina, kai tais pačiais takais vaikštome visi: ir aš, ir ponas Ričardas su rotveileriu, ir maži vaikai.  

Moterų akyse galėjau įžiūrėti siaubą ir užuojautą. Vyrai linksėjo ir kraipė galvas. Tomis akimirkomis jaučiau, kad mūsų paraleliniai pasauliai pagaliau liovėsi egzistavę ir susiliejo į vieną. Pasirodo empatija - pats geriausias erdvėlaivis kelionėms tarp skirtingų pasaulių. 

Kai baigiau kalbėti, komisijos nariai paprašė palaukti už durų. Taip mudu su ponu Ričardu vėl atsidūrėme ant tų pačių minkštasuolių, vienas šalia kito. Jis lyg ir bandė vienu momentu kažką sakyti, bet tik pradėjo garsiai juoktis ir staiga vėl nutilo. Kai netyčia prasilenkėme kaimo gatvelėje šįryt, likus kelioms valandoms iki posėdžio, ponas Ričardas nuotaikingai pasveikino mane su švente. Nežinau, gal tuomet jis dar jautė viltį, kad jam pavyks kažkaip išsisukti.

Netrukus mus vėl pakvietė įeiti. Komisija paskelbė verdiktą: už pirmą užpuolimą – piniginė bauda ir šuns konfiskavimas, už antrą užpuolimą ir turto sugadinimą – piniginė bauda ir šuns konfiskavimas, už vedžiojimą be antsnukio ir grėsmės sukėlimą – piniginė bauda ir šuns konfiskavimas. Kadangi byla sujungta į vieną, o tam aš neprieštaravau, piniginė bauda sumoje mažesnė, bet šuo vis tiek konfiskuojamas.

Verždamasis iš kabineto laukan ponas Ričardas pareiškė, kad atneš pinigus už suplėšytą striukę. Pasirodo, jis net policijai pažadėjo, kad būtinai atneš. Norėčiau, kad jis laikytųsi bent šio pažado. Man atrodo, kad jam pačiam nuo to taptų truputį lengviau.

O šuns konfiskacija įvyks tik po apskundimo laikotarpio pabaigos – po gerų 20 dienų. Man gaila žvėries. Viliuosi, kad jo paskutinės dienos bus sočios ir jis jau niekam nebepadarys jokios žalos kol laukia neišvengiamo galo.

Apie aštrių dantų poveikį atminčiai

Rytoj manęs laukia labai įdomi patirtis: sužinosiu, kas per daiktas yra „savivaldybės administracijos administracinė komisija“, kam ji reikalinga ir su kuo valgoma. Man truputį juokingas tas visas nuo tikro gyvenimo nutolęs mechanizmas ir popierizmas: gavau tris raštus, pagal kuriuos ši komisija mano du skundus dėl agresyvausrotveilerio užpuolimų svarstys trijuose posėdžiuose, t.y. kiekvienam skundžiamam atvejui skirtas atskiras penkiolikos minučių pasitarimas.

Šiaip man tiek posėdžiai visai nereikalingi, nebent komisijai reikia, kad aš atėjusi išsirinkčiau komisijos narį, kuris kasdienių pasivaikštinėjimų metu užsiimtų mano asmens saugojimu nuo rotveilerio. Kažkaip abejoju, kad savivaldybėje sėdi žmonės, kurie norėtų vietoje manęs pajusti savo kūnan smingančius rotveilerio dantis. Bet taip jau gyvenime yra, kad sotus neatjaučia alkano, o saugus – grėsmėje gyvenančio.  

O šiandien mudu su Makseliu vėl susidūrėme su savo užpuoliku: eidama paupiu, netoli užtvankos, prie kurios įvyko pirmasis užpuolimas, pro plikas medžių  šakas įžiūrėjau trijulės – vyro, rotveilerio ir mažosios kalytės - siluetus ir supratau: privalau skubiai pasiruošti trečiajam užpuolimui. Patogaus medžio, į kurį galėtume įsilipti nesimatė, todėl skubiai nusileidome nuo skardžio prie vandens. Mano planas buvo labai paprastas ir atrodė logiškas: kol šuo leisis nuo skardžio, aš, su Makseliu ant rankų, įbrisiu į vandenį maždaug iki juosmens, nes tokiame gylyje baidyklė nebesieks dugno keturiomis kojomis. O jei bandys plaukti link manęs – gaus pipirų ir lazdų. O tuomet gal ir nuburbuliuos, kad pagaliau būtų baigtas visas tas per ilgai užsitęsęs kriukis.

Ponas Ričardas šiandien atrodė blaivus ir pakilios nuotaikos: ėjo atsilapojęs puspaltį, iš po kurio švietė jūreiviškai dryžuoti marškinėliai. Draugiškoji kalytė pamatė mus pirmoji: pribėgo prie skardžio krašto vizgindama uodegą. Šūktelėjau ponui Ričardui, kad tvirtai laikytų savo žvėrį ir įbridau viena koja į vandenį. Rotveileris buvo su antsnukiu ir ant pavadžio. Pamatęs mudu su Makseliu, žvėris metėsi link skardžio krašto. Laisvoje rankoje tvirčiau suspaudžiau pipirinį purškalą ir žengiau atbula dar giliau į vandenį.

Šįkart kaimynas savo žvėries nuo pavadžio nepaleido. Ėjo kažką pašaipiai šūkaudamas ir garsiai juokėsi. Per šniokščiantį vandenį negirdėjau ką jis man sako. Nelabai man tai rūpėjo. Tik įsakmiai parodžiau ranka, kad nešdintųsi toliau kur einąs.

Rotveileris kelis kartus metėsi link mūsų, bet šiandien ponas Ričardas man demonstravo savo vyrišką jėgą, laikydamas ilgą pavadį viena ranka. Jam gal atrodė, kad aš džiaugsiuosi jo pasiekimais. Bet manęs tai visai nežavėjo, nes puikiai prisimenu jį besivoliojantį sniege, kai rotveileris šį drūtą vyrą ir pargriovė, ir pavilko. Dabar betrūko, kad šuva nutemptų savo nuovoka nepasižymintį savininką nuo skardžio stačia galva ant akmenų. Kažkuria prasme ir tai būtų savotiška šitos istorijos kriukio baigtis.

Kai grėsmingoji trijulė pagaliau išnyko man iš regos lauko, sugrįžome ant miško keliuko ir patraukėme priešinga kryptimi.

Gal ir gerai, galvoju, kad šiandien vėl susidūrėme: pamačius iššieptus dantis atšviežėjo atmintis prieš rytdienos posėdžius, kuriuos dėl šio žvėries organizuoja „savivaldybės administracijos administracinė komisija“. Rotveilerio, suprantama, į posėdžius niekas neatves, kad garbūs ponai galėtų į jo dantis pasižiūrėti ir įsijausti į problemos aktualumą. Todėl man labai įdomu, ar paralelinio pasaulio atstovai suvoks vieno kaimo gyventojų bėdą ir imsis ją nedelsdami spręsti.

Aš neabejotinai esu neužmušama optimistė.  

Apie dvimačių ir daugiamačių pasaulių susidūrimus

Prieš kelis metus, sėdėdama lėktuve perskaičiau straipsnį apie stygų teoriją, pagal kurią Visatoje gali egzistuoti net 11 matmenų, nors mes patys suvokiame tik keturis: tris – erdvės ir vieną – laiko. Labiausiai man įsiminė viena straipsnio dalis, kurioje buvo labai paprastai paaiškinta, kaip dvimačio pasaulio – plokštumos —  gyventojas suvoktų jo gyvenime pasirodžiusį  trečiuoju matmenimi judantį trimatį objektą –   rutulį.

Trumpai tariant, dvimačio pasaulio gyventojui, kuris ir pats yra plokščias, trečiasis matmuo yra nesuvokiamas, todėl neegzistuoja ir yra neįmanomas. Taigi, per plokštumą trečiuoju matmenimi judantį rutulį jis pradės suvokti tik šio sąlyčio su plokštuma taške. Iš pradžių gal toks pasirodymas nesukels didelio susidomėjimo, nes taškas yra taškas, o taškų plokščiame pasaulyje netrūksta. Tačiau netrukus, rutuliui toliau besiskverbiant per plokštumą, taškas ims netikėti plėstis ir taps apskritimu. Mes žinome, kad šis apskritimas plėsis iki rutulio pusiaujo, o tuomet procesas vyks atvirkštine tvarka, kol visiškai prasiskverbęs objektas praras sąlyčio tašką su plokštuma. Bet įsivaizduokite, kokia panika turėtų kilti dvimačiame pasaulyje, kuriame tokie savaiminiai plėtimaisi ir susitraukimai, atsiradimai ir išnykimai yra neįmanomi ir nepaaiškinami.

Mane ši mintis tiesiog pakerėjo, nes man atrodo, kad kai kurie dvikojai mūsų pasaulio gyventojai išties galvoja esantys dvimačiai ir gyvena savo dvimatėje plokštumoje. Jų suvokimas neturi jokios gelmės. Visą gyvąją ir negyvąją aplinką jie vertina pagal primityviausią vertę – gaunamą naudą. Po šia sąvoka slepiasi įvairūs jusliniai poreikiai, pavyzdžiui, siekis nurungti kitus kovoje dėl teritorijos ir valdžios.  

Gyvenime, žinia, visi vaikštinėjame tais pačiais keliais ir takeliais, todėl neretai prasilenkiama su tais, kuriuos būtų naudinga sutikti arba sutinkame tuos, kurių geriau būtų vengti.

Daugiausia bėdų kyla tuomet, kai daugiamatį pasaulį matantis – šviesos - žmogus atsiduria dvimačiame – dumblo - pasaulyje. Pastarajame toks pasirodymas sukelia labai daug nepatogumų: vos dvimačiai padarai savaip įvertina naują objektą ir pavadina jį tašku, šviesos žmogus tampa apskritimu, kurio neįmanoma sulaikyti ir apriboti. Dumblo žmonėms tai sukelia paniką, nes visiškai neaišku, kodėl tas apskritimas traukiasi ar plečiasi, kur yra to protu nesuvokiamo nesuvaldomumo ribos ir ar tai nesugriaus pasaulio, kuriame iki tol visi ramiai ir paprastai gyveno. Pasipiktinusių vietinių plokštumos gyventojų žodžiais tariant: „ką jis sau leidžia“ ir „mes tau parodysim tavo vietą“.

Dvimačių pasaulių gyventojai kitus žmones mato tarsi popierines lėlytes, kuriomis mėgsta žaisti maži vaikai. Jie tiesiog išsirenka tam tikras plokštumos pasauliui priimtinas savybes, primeta jas daugiamatėms būtybėms ir sukuria formą, kurią pavadina taip išreikšto žmogaus vardu. Ta forma turi mažai ką bendro su tikruoju vardo savininku, tačiau tai jau nebesvarbu, nes sukūrus suvokiamą nesuvokiamo dalyko išraišką galima apsimesti, kad nesuvokiamo dalyko tiesiog nebėra. Taigi, ignoruodami tikrovę jie ima teigti, kad puikiai pažįsta tai, ką sukūrė pagal savo supratimą ir pavidalą, kad tikrai žino, ko atėjūnui reikia dvimačių padarų pasaulyje – atimti dalį teritorijos, užgrobti valdžią ir sukelti maištą tvarkingai surikiuotame pasaulyje, kuriame visiems viskas aišku. Daugiamatis žmogus tai mato ir stebisi, nes juk tas jo vardu pavadintas dvimatis paveikslas yra visiškai į jį nepanašus. Jis bando protestuoti, rodyti savo tikrąją formą, tačiau tai verčia dvimačius padarus dar labiau panikuoti ir ieškoti būdų suvaldyti nesuvaldomą. Tampa gyvybiškai būtina sunaikinti grėsmę.

Taip jau yra, kad šviesos žmogus viską vertiną iš savo daugybės dimensijų, kurias įžvelgia ir dvimačių pasaulių gyventojuose. Tai labai kilnu, bet neįtikėtinai naivu. Žinoma, kiekvieno žmogaus vidiniame pasaulyje egzistuoja begalinės dimensijos. Tačiau norėdamas pažinti save, privalai nerti į tamsiausias gelmes ir plėsti suvokimo ribas. O suvokęs savo vidinę visatą, neišvengiamai ją pamatysi ir kituose žmonėse ir nebegalėsi be sąžinės graužaties jų naikinti. Todėl dauguma plokštumoje žmonių tampa riboti savo noru. Jie nepageidauja nerti į savo vidinį pasaulį, kuopti ten nugulusius nemažus sluoksnius dumblo.

Kokie bebūtų skaudūs tokie susidūrimai, o daugiamatėms būtybėms jie visuomet būna skaudūs, jos visuomet išeina į naudą: nieko nėra vertingiau, nei naujas dimensijas atveriančios patirtys.

Ir pagaliau, visai gali būti, kad bent jau vienas plokštumos pasaulio gyventojas, išvydęs kažkokį nesuvokiamą objektą savo aplinkoje, suvoks galintis ir pats savyje atverti gelmę. 

Kas gali būti nuostabiau, nei šviesos dovana žmogui, kuris anksčiau jos nesuvokė. 

Sugrįžimai

Kaskart, kai iš miesto grįžtu į kaimą, mane pribloškia tyla ir ramybė. Pabuvęs čia ilgiau, tokią aplinką pradedi laikyti savaime suprantamu dalyku, kurio vertę suvoki tik ten, kur jis praktiškai neegzistuoja. Žinoma, gyvendamas mieste išmoksti nebegirdėti triukšmo, nematyti naktį jį gaubiančio šviesos lauko, pro kurį sunku įžiūrėti žvaigždes. Išmoksti kovoti dėl savo vietos troleibuse, parduotuvių eilėse ar ant šaligatvio. Pagaliau net nebepastebi, kad kažkas pastūmė, užkliuvo, ar įsirėmė. Žmonės skuba pro šalį, paskendę savo mintyse. Pro kitus, įstrigusius automobilių kamštyje, skubi tu. Visi, tarsi mažyčiai dantračiai, atlieka savo vaidmenį: maitina šį gyvenimo laiką ėdantį milžinišką mechanizmą.   

Ir pati iš miesto į kaimą sugrįžtu visai kitokia: tarsi kempinė, mano vidus būna prisigėręs miesto erzelio, kurį būtina iškratyti lauk lyg į kelionės batus prisemtą žvyrą. Prireikia šiek tiek laiko, kol nurimstu: išblėsta susikaupę įspūdžiai, baigiasi vidiniai pokalbiai, o nuo įtampos išsekęs kūnas atsipalaiduoja.

Tačiau vien laiko nepakanka: tam, kad išties sugrįžčiau į save ir savo namus, privalau išeiti į mišką. Ten, žengdama savais keliais ir takeliais, išbarstau dūzgiantį minčių debesį, leidžiu vėjui išpūsti lauk viską, kas neturi jokios svarbos ir svorio.

Taip, įsileidusi į vidų aplinkoje tvyrančią tylą ir ramybę, pareinu nešina tik tuo, kas mane kelionėje išties praturtino ir sušildė.