Tarytum į keistą nuovargio ir bejėgiškumo skiautinį vynioja žmogų lapkritis. Ypač, kai dangų nugula pilki debesys, į kuriuos šakomis kabinasi nuplikusios medžių viršūnės, rodos vos prieš akimirką išnirusios iš rytinės miglos rūbo, vis rečiau praplėšiamo prigesusios saulės spindulių. Šlovingos spalio spalvos pūva miško paklotėje permerktos, sumaišytos su pažliugusių kaimo keliukų purvyne. Vienas kitas nurudęs lapas dar įsistvėręs šakos priešinasi gūsingam vėjui, bet jau atidavęs gyvastį ir niekam nebereikalingas, toks pat nebetikras, kaip ir seniai pasibaigusios vasaros atsiminimai. Vos prasimerkti spėjusi diena žiovaudama krenta vakarui į glėbį, grimzta miškas į snaudulį, kartais vis nuo vėjo paaimanuodamas. Ir žmogui nuo tos darganos norisi aimanuoti, kai drebėdamas barstai pavėjui šilumos ir šviesos likučius, jausdamas vis giliau po oda besispraudžiantį šaltį.
Tirštoje gilaus rudens tamsoje slepiasi daug netiesios, kuri, drauge su drėgme, braunasi iki pat širdies. Netiesos apie neviltį ir vienatvę, nuo kurios kartais gali nepakeliamai apsunkti širdis.
Negalima tikėti tuo, ką kalba klampus ruduo, pradvisęs pūvančiais lapais ir neišbrendamomis balomis. Tai tik lapkritis, dirbantis savo darbą, kuris visas – apie pabaigas, tamsą ir miegą, iš kurio kartais nebepabundama. Nieko nuostabaus, kad kartais tokiu metu pamirštame, kad šioje ašaringai liūdnoje pabaigoje slypi naujos pradžios pažadas, kad tamsoje jau bręsta pavasarį sugrįšianti gyvybė.
Kai prieblanda ir rūku prisidengęs lapkritis per garsiai šnabžda, jį geriausiai užgožia kunkuliuojantys puodai, kuriuose verda gardūs sultiniai ir troškiniai, gausiai pagardinti įvairiais prieskoniais, žolelėmis ir česnakais. O kai krūtinę užgula keistas akmuo ir išsenka jėgos, išsenka taip, kad rodos nebeturi ką duoti, – pats metas kepti pyragus. Tokius, į kuriuos reikia pridėti daug vanilės, cinamono, muskato, džiovintų uogų ir vaisių, riešutų ir šokolado. Tokius, kuriuos galėtum valgyti su karštu obuolių kompotu, į kurį pridėdama imbiero, anyžiaus ir gvazdikėlių. Visas tas daugybę saulės savyje sukaupusių įvairiaspalvių produktų maišymas, plakimas, matavimas ir sijojimas, pjaustymas ir lupimas labai pradžiugina širdį. Kūryba virtuvėje visuomet suteikia energijos ir nepalieka vietos niūrioms mintims. Kutendamas nosį ir žadindamas jusles, tarytum paslaptingas užkalbėjimas, aromatingas debesis pasklinda po namus, valydamas nuo liūdesio ir tamsos visas kertes ir pakampes.
Maistu lapkritį reikia dalintis ypač dosniai: nereikia gailėti nei pyragų, nei troškinių, pagardintų vasaros prisiminimais ir geriausiais palinkėjimais. Ypač liūdniems ir piktiems – papildomą žiupsnį pipirų ir aitriųjų paprikų, cinamono ir kmynų, kad su čiauduliu ir vidine šiluma visas vidinis šaltis lauk išgaruotų. Kai lauke trūksta saulės ir šilumos, jų reikia ieškoti savyje. O suradus – būtina dalintis, kad pasidaugintų. Taip jau yra, kad kartais šviesa ir viltis slepiasi milžiniškoje riekėje kvapnaus pyrago, kuriuo pasidalinus lapkričio šnabždesius užgožia malonūs pokalbiai ir juokas. Taip jau yra, kad dosniausiai reikia raikyti pyragus, kurie pagaminti visai ne iš sviesto, kiaušinių ir miltų. Ir ypač svarbu jų negailėti lapkritį.
