Kai nebelieka žodžių, kūnas gali kalbėt.
Kai šoku, mintys pražysta it vyšnios,
širdžiai pakilus, siela gali skriet.
Aš šoku, kai nebepaneša kojos,
per užtvankas upės negali išsiliet.
Kai skauda, šoku ieškodama rojaus,
bent atspindžio, kuris padėtų iškentėt.
Kartais pamirštu, kam reikalingas šokis,
kad tik tylėdamas kažką gali girdėt,
kad kūnas pats apie tave daugiau išmokys,
nei bandymai kažką įminti ir atspėt.
