Pilka

dangus apsunkęs

jau kelintą parą

merkia žemę

pasaulis pilkas

tarytum lininės

staltiesės raštai

siela niekaip

nepramuša švino

link žvaigždžių

ribos ištirpo

horizontas išsitrynė

nėra pradžios

nei pabaigos

neliko ženklų

nebesusigaudom laike

skęstam monotoniškame

neryškiame pasaulyje

be orientyrų

saulės šviečia

iš tavo akių

tūkstančiai jų

tokios ryškios

kad baisu apakt

dar baisiau

jas pamest

pilkumoje pasiklydus

save prarast

Apie švento veido moteris ir tikrą peklą

Sunku pasakyti iš kur švento veido moterys semiasi įkvėpimo ir kiek laiko savo išraišką repetuoja priešais veidrodį, tačiau jos man labai primena bažnytiniuose paveiksluose vaizduojamas madonas: kukliai nuleistose, o kartais plačiai atmerktose akyse spindi nepamatuojama meilė ir geranoriškumas, veide sustingusi nuolankios ramybės, drąsios kankinystės ir rūpesčio visais pasaulio nuskriaustaisiais kaukė, kalboje nėra skubos, mat kiekvienas žodis gerai pasveriamas, o nuo dievobaimingų lūpų niekuomet nenuslysta keiksmažodis, net pati povyza kažkuo primena bažnyčios suoluose sustingusias davatkėles su rožančiais rankose.

Žiūrint į tokias moteris nevalingai supranti, kad pirmiausia jos pačios labai tiki tuo, ką transliuoja aplinkiniams, t. y., savo misija pasauliui nešti gėrį, taiką, ramybę ir teisingumą. Tiesa, būtent pastarasis, būdamas slidus tarytum po sniegu klastingai pasislėpusi užšalusi bala, yra svarbiausias skiriamasis bruožas: iškilus teisingumo klausimui, švento veido moterys labai greitai pamiršta viską ir (perkeltine prasme, žinoma) pradeda mojuoti senamadišku rankinuku, kuriame paslėpta mažų mažiausiai plyta. Sudiev lieka tarti ne tik gėriui, taikai ir ramybei, bet ir sau pačiam, nes atsivers tikra pekla, o iš šitos tai niekas sveiko kailio neišneša. Nebent švento veido moteris, kuri apie tokią savo patirtį vėliau visiems pasakos it apie didžiausią jai tekusią kančios naštą.

Man teko nelaimė sutikti mažiausiai tris tokias moteris. O gal didžiausia laimė, kad tik tris. Kita vertus, jos sugebėjo pridaryti mano gyvenime milžiniškos žalos. Per šiek tiek daugiau nei porą dešimčių visiškai savarankiškos savo egzistencijos esu sutikusi įvairaus plauko asmenybių, kai kurios buvo net labai pavojingos. Tačiau nė viena iš jų  nesugebėjo pakenkti labiau už švento veido moteris. Visos jos tarėsi dariusios didelį gerumą ir labai mėgo už tą gerumą gauti atlygį, kurio niekaip nebūdavo gana. Čia yra labai svarbu nesusipainioti: gaunamas gerumas nebūtinai turi būti kažkokia paslauga, dovana arba pagalba. Net priešingai: gali būti, kad tą gerumą gausi daryti pats, bet viskas vis tiek kažkokiu keistu būdu apvirs aukštyn kojomis ir galiausiai tapsi skolingas. Švento veido moterys tokias skolas moka įšaldyti amžinojo moralinio įsipareigojimo įšale, iš kurio išsigelbėti nepavyks. O jei bandysi – atsivers tikra pekla, o iš šitos tai niekas sveiko kailio neišneša.

Ta tikra pekla, kurią sukelia švento veido moterys, yra tokia meistriškai suregzta auką sveiku protu abejoti verčianti intrigėlė, kurioje viskas apverčiama nuo kojų ant ragų ir atvirkščiai. Mat kreivų veidrodžių karalystėje tik labai kreivi dalykai atrodo tiesūs. Taigi, jei prieš akis matai švento veido moterį ir pats nebesupranti, kaip likai jai toks amžinai skolingas, koks net savo tėvui ir motinai nesijauti,  atėjo laikas pirmiausia pripažinti sau paprastą dalyką: ant šios žemės veido nėra švento žmogaus nė vieno. Na ir dar ne visa auksas, kas auksu žiba. O kartais žiba visai ne auksas, o neapykantos žiburėliai perdėm kukliai nuleistose akyse. O kas akyse žiba, tas širdyje atvira liepsna liepsnoja. O kokia gi pekla be liepsnų?

Pats didžiausias teisingumo troškimas švento veido moteris ištinka tuomet, kai jų supratimu neteisingi žmonės nesulaukia deramo atpildo, t. y. tikros peklos, kur tokiems ir vieta. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip tokios moters pasaulyje tampama neteisingu. Mat tokį potencialą turi absoliučiai kiekvienas be išimties. Čia jau viskas nuo švento veido moters uolumo priklauso, o svetimų kalčių ieškojime nerasi uolesnių už jas. Kaip kitaip? Ar gali nors vienas paprastas mirtingasis prilygti joms – šventosioms? Nebent paveiksluose vaizduojamos madonos. Tačiau net pas šitas auksas kažkoks apsilupęs.

Tiesą sakant, esu sutikusi už tokias moteris malonesnių recidyvistų. Tie bent už savo darbus gailėjosi, žinojo kas esą ir tai pripažino. Gal tai tebuvo žodžiai, tačiau tai yra gerokai daugiau, nei įmanoma sulaukti iš švento veido moterų. Jų kančia visuomet pati didžiausia, net jei kankina kitus, nors to tikrai niekuomet nepripažįsta, mat tariasi darančios teisingumą. Abejoju, ar sugebėtų jį kaip nors apibrėžti. Jų teisingumas yra tokios itin aptakios, labai nestabilios ir visaip pagal švento veido moters poreikius prisitaikančios formos. Todėl jis labai žiaurus.

Kai pagalvoji, kam ta pekla pomirtiniame gyvenime, jei šiame daug baisesnę užkuria ne kas kitas, o švento veido moterys? Gal žmogus, rankinukais ir rožančiais nutalžytas šiame gyvenime, nuskaidrėjusia nuo kančios širdimi, kurioje pasidaro taip lengva ir gera, tarytum pačiame Danguje, po mirties neabejotinai ten – į Dangų – ir patenki? Bet jei Dangun eina tas, kurio širdyje jau ir taip yra Dangus, tai kur eina tas, kurio širdyje liepsnoja tikrų tikriausia pekla?  

Diena – naktis

Tavo blakstienose įstrigo rūkas,

pro jį nebematai žvaigždžių šviesos.

Luktelk, rytui atėjus saulė išblaškys jį,

nušvis vaivorykštėmis ašaros rasos.

Širdie trapi, tarytum pienės pūkas,

ateis nauja naktis, tuo net neabejok,

vėtrų suplėšyta, pasklidusi save pasėsi,  

tave daiginantiems padovanok drąsos.

Minčių gelmėj tavi pasauliai sukas,

senų prasmių orbitose ieškodami naujos,

perskrodę begalinę tamsą kelią ras jie,

sekdami pėdomis beauštančios dienos.

Apie žmonės, kurie keikiasi ir žmonės, kurie nesikeikia

Man labai patinka žmonės, kurie keikiasi. Ne, tai jokiu būdu nėra tie žmonės, kurių sakiniai sudaryti vien iš keiksmažodžių. Tokius aš nelabai suprantu. Tiksliau suprantu, tačiau neturiu jokio noro klausytis, nes kažkaip labai vargina tas nuolatinis darbas įtempus ausis laukti, kol pagaliau bus išstenėtas normalus žodis ir mintis įgaus jei ne forma tai bent jau kryptį.

Man patinkantys žmonės yra tokie, kurie keiksmažodžius vartoja lygiai taip pat, kaip tai daro su visais kitais žodžiais: pagal paskirtį. Turiu pripažinti, kad nevengiu to daryti ir pati. Esu sukaupusi visai spalvingą jų žodyną įvairiomis kalbomis, o pasitaikius atitinkamai progai ir nuotaikai, pasinaudoju tuo, kuris atrodo tinkamiausias, per daug apie tai negalvodama.

„Fui, fui, fui, kaip tau ir jiems ne gėda?!“ – jau girdžiu rypuojant savo galvoje sėdinčią dievobaimingą davatkėlę. Jūs, jei buvote visaip tinkamai auklėti, su ja esate labai gerai pažįstami. Šita skaidraus veido moterėlė paprastai gyvena visų mintyse (nebent išskyrus kokius psichopatus, nes ten, greičiausiai, tūno visai kitokie personažai) ir labai mėgsta pagėdint bei pamenkinti. Dar ji geba mojuoti elegantišku senoviniu rankinuku, kuriame slepia plytą, ir smogti juo į pačią jautriausią vietą tuomet, kai esi labiausiai pažeidžiamas. Tada jauti tokią gėdą, kad mieliau į eketę vasario mėnesį įšoktum. Jei pažeidžiamas nesi, šitą balselį tiesiog nutildai ir pasiunti _________ (įrašyti sau priimtiną keiksmažodį). Deja, bet vidinė davatkėlė praktiškai niekuomet neišsiruošia ten, kur yra pasiųsta, tačiau ne apie tai šį kartą.

Bet jūs tik paklausykite, kaip jie gražiai skamba! Kaip sprogsta burnoje, atpalaiduodami ir išsinešdami lauk įtampas, pakeldami nuotaiką ir net sutaikydami žmogų su pačiu savimi! Tai tarsi pripažinimas, kad esi netobulas, o nuo šitokio susivokimo labai palengvėja. Gal todėl žmonės, kurie keikiasi atrodo kažkokie mažiau prislėgti ir užsispaudę, mažiau reikalauja iš kitų ir dažniausiai rėžia tiesą į akis, nevengdami nedelsiant atsiprašyti, jei suklydo. Žinoma, keiksmažodžiai gali būti labai nemalonūs, jei yra skirti įžeisti ir įskaudinti. Tačiau tokiais atvejais nemalonūs būna net patys gražiausi žodžiai, sukeliantys kur kas daugiau skausmo ir žalos.

Tokį skriaudimą gražiais žodžiais paprastai būna labai gerai įvaldę žmonės, kurie niekada nesikeikia. Jų vidinė davatkėlė yra tokia įtakinga, kad net atsispindi žmogaus veido skaistume, akių nekaltume ir nuolatinio tobulo savęs ir tobulo savo gyvenimo demonstravime. Visai gali būti, kad kuriam laikui apsigausi galvodamas, kad čia, galbūt, yra tas retas atvejis, kai sutikai išties gyvenimo nesugadintą, gerą žmogų. Tačiau atidžiau panagrinėjęs staiga suvoki, kodėl aplink taip trenkia naftalinu, truputį skauda šonus, o iš nugaros kyšo viena kita peiliuko rankena.

Taip jau yra šitame pasaulyje, kad tobulų žmonių nebūna. Galbūt todėl, kad tą tobulumą kiekvienas apibrėžiame savaip. Vienam tobula moteris turi skristi į kosmosą, kitam – kepti pyragus, o trečiam – skrisdama į kosmosą kepti pyragus. Ir nieko čia su tuo nepadarysi. Nebent pagaliau susitaikysi su savo paties netobulumu ir paliksi ramybėje kitus.  

O jei netyčia nutiks taip, kad sutiksi tobulą žmogų ir pasirodys, kad tas dar ir niekada nesikeikia – nešk kailį kuo toliau, kol dar likai sveikas. Taip jau yra su tobulais žmonėmis: nors kankina jie patys save, bet tyliai nekenčia aplinkinių, mat tobulumas – skausminga ir varžanti našta. Ypač, kai matai, jog kiti ant savo kupros tokios nevelka. Jei galėtų, tobulieji riebiai nusikeiktų ir pasiųstų visus taip toli, iš kur dar nei vienas negrįžo. Deja.  

Nežinau, kodėl žmonės taip nori būti tobuli. Net jei kiekvienas tą standartą suvoktume vienodai, tai reikštų, kad siekdami būti tobuli, siekiame būti identiški. Man tai atrodo labai nepatrauklu ir nuobodu. Daug įdomiau (ir saugiau, ir sveikiau) yra leisti laiką su žmonėmis, kurie pripažįsta savo netobulumą ir kartais keikiasi. Kol jie tyrinėja naujus horizontus, jų vidinė davatkėlė mokosi atlaidžiai šypsotis, o gal rūko pasislėpusi bažnyčios kiemo kamputyje. Ir tai yra daug geriau, nei grėsmingai mojuoti elegantišku senoviniu rankinuku, kuriame paslėpta plyta. 

Priesaika

Aš būsiu tavo medis:

mano šakose giedos lakštingalos,

jos nusvirs nuo saldžių vaisių,

žiedų nektare maudysis bitės.

Mano paunksnėje tau bus saugu:

nuo vėtrų savimi užstosiu,

šalin visus debesis numosiu,

paslaptis išsaugosiu tarp rievių.

Aš būsiu tavo ežeras:

bangose nardys žuvys auksinės,

net giliausiose gelmėse bus šviesu,

smėlėtas dugnas bus švelnus tavo pėdoms.

Ant mano veido tau bus ramu:

nuo bėdų krantuose atribosiu,

tavo valtį nešiu atsargiai, neišsiūbuosiu,

net per didžiausią sausrą bus gaivu.  

Aš būsiu tavo giria:

mano tankmėse ganysis stirnos,

vainikuose laigys žaismingos voverės,

paklotę nusėsiu grybais ir uogomis.

Tau gera bus tarp smaragdo spalvos samanų:

jose paskendę svajosime,

danguje žvaigždes savaip dėliosime,

kol kartu.