Nuostabus
tas žmogaus organas – ausis. Kai buvau maža, senelis už jų suėmęs delnais mane
keldavo viršun ir rodydavo kiškių bažnyčią. Gražu buvo pažiūrėti: jam – į mane,
mamai – į mudu. Taip ir nepamačiau tos bažnyčios, o dabar jau niekas
nebesisiūlo parodyti.
Dar ausimis esu girdėjusi daugybę nuostabios muzikos. Kartais ji skamba išorėje, bet dažniausiai – viduje. Lyg būčiau bažnyčia, koncertų rūmai ar jaukus skverelis. Arba miškas, kuriame niekuomet nebūna visiškai tylu. Tačiau visas jo triukšmas yra gražus.
Nuo šio nuostabaus organo priklauso pusiausvyra. Ir fizinė, ir dvasinė. Kartais geriau netekti fizinės pusiausvyros ir griuvinėti pakampėmis, nes išgirdus ką nors prarasti dvasios ramybę. Pastaroji būsena – labai nemaloni. Nuo jos norisi kišti galvą į smėlį, nors tai visai nepadeda. Jei jau ramybę trikdanti mintis įsigavo vidun – pusiausvyros nebus. Teks arba kasti naujus gynybinius įtvirtinimus, remti viską pastoliais arba stebėti griūnanti savo susikurtą pasaulėlį, naikinti savo mažytį ego ir laukti palengvėjimo. Tarytum lietaus po kaitros.
Tačiau nuostabiausias ausų gebėjimas – girdėti tik tai, ką nori. Kartais sveikos ausys tampa tokios kurčios, kad girdi tik tam tikrus žodžius ir jų derinius. Pro tokį kiautą neprasimuši, geriau net nebandyti. Bent jau ne žodžiais, nes selektyviai pasibraus tik atrinktieji, bus suformuoti jų atitinkami deriniai ir nukreipti prieš bet kokius gerus norus. Tuomet gali teisybę rašyti, kad ir lėktuvais danguje – sveikų kurčių ausų savininkas negirdės ir nematys. Nes nenorės. Nes, kaip sakė seras Eltonas: „Sorry seems to be the hardest word“. Kas jau kas, o seras Eltonas žino, ką sako. Pas jį su ausimis viskas tvarkoje. Jo viduje nuolat skamba muzika. Man atrodo, kad jis gal net yra matęs kiškių bažnyčią...
Norėčiau ir aš pagaliau pamatyti tą kiškių bažnyčią. Man atrodo, jei jos visi dažniau pasiilgtume ir pasistiepę bandytume įžiūrėti, gal išmoktume selektyviai girdėti tik gražius, teigiamus, skaidrius žodžius. Dalintumės ne savo aukšto bokšto teisuoliškumais, o vidine muzika. Nereikėtų pargriuvusio volioti purve ir tuo džiaugtis. Nes juk po to kažkaip neskanu burnoje lieka net pačiam kiečiausiam. Nes visi giliai širdyje nori, kad į juos būtų gražu pažiūrėti...
Dar ausimis esu girdėjusi daugybę nuostabios muzikos. Kartais ji skamba išorėje, bet dažniausiai – viduje. Lyg būčiau bažnyčia, koncertų rūmai ar jaukus skverelis. Arba miškas, kuriame niekuomet nebūna visiškai tylu. Tačiau visas jo triukšmas yra gražus.
Nuo šio nuostabaus organo priklauso pusiausvyra. Ir fizinė, ir dvasinė. Kartais geriau netekti fizinės pusiausvyros ir griuvinėti pakampėmis, nes išgirdus ką nors prarasti dvasios ramybę. Pastaroji būsena – labai nemaloni. Nuo jos norisi kišti galvą į smėlį, nors tai visai nepadeda. Jei jau ramybę trikdanti mintis įsigavo vidun – pusiausvyros nebus. Teks arba kasti naujus gynybinius įtvirtinimus, remti viską pastoliais arba stebėti griūnanti savo susikurtą pasaulėlį, naikinti savo mažytį ego ir laukti palengvėjimo. Tarytum lietaus po kaitros.
Tačiau nuostabiausias ausų gebėjimas – girdėti tik tai, ką nori. Kartais sveikos ausys tampa tokios kurčios, kad girdi tik tam tikrus žodžius ir jų derinius. Pro tokį kiautą neprasimuši, geriau net nebandyti. Bent jau ne žodžiais, nes selektyviai pasibraus tik atrinktieji, bus suformuoti jų atitinkami deriniai ir nukreipti prieš bet kokius gerus norus. Tuomet gali teisybę rašyti, kad ir lėktuvais danguje – sveikų kurčių ausų savininkas negirdės ir nematys. Nes nenorės. Nes, kaip sakė seras Eltonas: „Sorry seems to be the hardest word“. Kas jau kas, o seras Eltonas žino, ką sako. Pas jį su ausimis viskas tvarkoje. Jo viduje nuolat skamba muzika. Man atrodo, kad jis gal net yra matęs kiškių bažnyčią...
Norėčiau ir aš pagaliau pamatyti tą kiškių bažnyčią. Man atrodo, jei jos visi dažniau pasiilgtume ir pasistiepę bandytume įžiūrėti, gal išmoktume selektyviai girdėti tik gražius, teigiamus, skaidrius žodžius. Dalintumės ne savo aukšto bokšto teisuoliškumais, o vidine muzika. Nereikėtų pargriuvusio volioti purve ir tuo džiaugtis. Nes juk po to kažkaip neskanu burnoje lieka net pačiam kiečiausiam. Nes visi giliai širdyje nori, kad į juos būtų gražu pažiūrėti...
2014 m.
rugpjūčio 5 d.
No comments:
Post a Comment